TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Į misiją Tanzanijoje išvykęs Giedrius Savickas mokėsi vietinių šokių ir ravėjo daržus

Giedrius Savickas Tanzanijoje
UNICEF nuotr. / Giedrius Savickas Tanzanijoje
Šaltinis: 15min
0
A A

„Unicef Lietuva“, kartu su TV3, įgyvendina misiją trečiojo pasaulio šalių vaikams padėti. Šįkart Lietuvos žvaigždžių kelias pasuko į Tanzaniją. Į šią Rytų Afrikos valstybę praėjusį sekmadienį išvyko žurnalistė ir kulinarė Beata Nicholson, aktorius Giedrius Savickas ir „Unicef“ Geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Misijos dalyviai siunčia dienoraščius iš antros dienos, praleistos Tanzanijoje, įspūdžių. Lietuvos gyventojai š. m. spalio 11 d. per TV3 šiuos misijos dalyvių įspūdžius išgirs gyvai trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“.

Beata Nicholson: „Širdies barjero nėra“

Miegas yra stebuklas. Rytas, nauja diena pusryčiam: saldžios bulvės, tirpi Africafe, plonas omletas ir balta duona su uogiene. Aštuntą ryto prasidėjo mūsų pažintis su vietine valdžia. Tikslių titulų negalėčiau nurodyti, bet atitikmuo būtų: „seniūnė ir miesto merė“. Abi vadovės įspūdingos moterys tvirtos ir linksmos, man priminė mano vaikų mokyklos direktorę, kuri buvo energinga afrikietė iš Ganos. Mes buvome pasitikti kalbomis, sveikinimais ir rankos paspaudimas.

UNICEF nuotr./Beata Nicholson Tanzanijoje
UNICEF nuotr./Beata Nicholson Tanzanijoje

Seniūnei padovanojau Lietuvos atviručių komplektą, ji klausė, ar pas jus šalta kaip pas juos? Nes pas juos dabar žiema. Tikrai taip valdininkės su rožiniais sintetiniais kailiniais pasipuošusi seniūnės sekretorė. Mums vasara ir karštis. Didžiosios vadovės apskrities valdovės kuri dar ir Dr. mūsų laukė ne tik pasveikinimo kalba, bet ir pusryčiai, keptos bulvės, dešrelė ir duona. Desertui arbūzas – kukliai, bet svetingai. Pradžia pusė darbo? Oi ne…..pradžia tik oficiali, tam kad suprastume, kad vienas lauke ne karys, UNICEF negali veikti ir įgyvendinti savo programų ir realiai padėti vaikams, jei nebendrautų glaudžiai su vietine valdžia. Tik taip jie gali pasiekti tuos, kuriems labiausiai reikia.

Atokioje kalnų vietovėj, pasiekiamoje tik nuplautais molingais keliais, pasiekiame taip vadinamą medicinos punktą, kur vietiniai gyventojai gali gauti pirmąją būtiną pagalbą, patarimų, būti paskiepyti, šalia centro mokykla. Ir mus pasitinka be hiperbolės JŪRA žmonių…Visi pasirodo iš visų aplinkinių kaimų ir apylinkių buvo sukviesti sutikti UNICEF misijos. Čia yra ne šiaip sau. Jūroje žmonių, jei jau tiksliai, tai turbūt pora šimtų. Pusė jų vaikai. Kurie išsibarstę, bet visi vienoje krūvoje, iš karto aišku jie moksleiviai – uniformoje mėlyna dominuoja. Mėlyni megztukai, jie visi gražūs ir kaip iš atvirutės. Aš iš karto galvoju apie savo vaikų pradinės mokyklos Londone uniformą, kuri buvo lygiai tos pačios mėlynos spalvos. Tada matau jų kuprines, tai ne kurinės, tai maišeliai – juodi, šiukšlių, mažiukai, tada pasiūti, akivaizdžiai, namuose krepšiai iš sintetinio pluošto, to kur rainos ir iš kurių taip vadinamos „gariūninės“ tašės gaminamos. Aš tada lyginu savo dukters norą įsigyti naują kuprinę, kurios, kiek teko matyt blizgiuose prekybos centruose Vilniuje, kainuoja 250 litų...Suma, kuri atrodo nepagrįstai didelė, o dabar žiūrint į tuos vaikus su savadarbiais ir šiukšlių maišeliais iš viso atrodo tiesiog beprasmė.

Mes išlipam, visos akys į mus, kaip su jais pasisveikinti? Kaip pasikalbėti? Tolumoje šoka vyrai ypatingai mums paruoštą šokio programą, o mes su Giedrium ką darom? Traukiam saldainius. Rankos kaip putos jūroje lūžus bangai, nesuskaičiuosi. Išdalinau viską akimirksniu. Kalbos ir pažintys. Nedrąsus spoksojimas, jie žiūri į mus stebinčiais žvilgsniais.

Mes čia, kad pamatytume iš arti, ne visą minia, bet įsigilintume į konkrečias istorijas, nes minioje yra visko, ir visiem reikia pagalbos, bet kartu vienas yra visi, ir visi yra vienas.

UNICEF nuotr./Beata Nicholson ir Giedrius Savickas Tanzanijoje
UNICEF nuotr./Beata Nicholson ir Giedrius Savickas Tanzanijoje

Jasinda – jos mama sako, kad jai dešimt mėnesių (vėliau paaiškėja, kad mergaitei – 14 mėn.). Mergaitė nusilpusi ir kaip beveik pusė visos Tanzanijos vaikų, kenčia nuo nepilnavertės mitybos. Mama čia atėjo į medicinos punktą pirmą kartą. Gyvena kaimelyje netoliese, pėsčiomis apie valandą. Jos kūdikis akivaizdžiai nusilpęs. Iš tiesų galvotum kūdikis, nes mažulytis, bet jei mes būtume Lietuvoje, tai 14 mėn. kūdikis, jei ne lakstytų aplink, tai tikrai šliaužiotu, verstų, tampytų, trauktų, apžiūrinėtų, juoktųsi, sakytų bent keturis skirtingus žodžius. Bet ši mergaitė sveria tiek, kiek sveria dauguma Lietuvos naujagimių, sulaukę mėnesio ar pusantro mėnesio – keturis su puse kilogramo. Toliau visą dieną mes skiriame būtent šiai šeimai, aš pirmą kartą matau tai, ką mačiau tik BBC dokumentikoje ir užsienio naujienose. Gyvenimą, kuris paprastas ir be elektros lemputės, namai be stiklinių langų, asla, keletas alavinių dubenėlių būriui vaikų. Sudėtingiausia man? Žaisti žaidimus su vaikais kurie tavęs nesupranta ir kurių tu nesupranti, bet ir su kalbos barjeru širdies barjero nėra, jei vaikai tokie patys gražūs ir vaikiški, kaip ir aprūpinti pasaulio vaikai. Jie tokie patys smalsūs ir nedrąsus, ir puikūs šokėjai. Viską pamatysite UNICEF šou per TV3.

Giedrius Savickas: „Kas tas dienoraštis? Ar tai, ką aš prisimenu, ar tai, ką aš galvoju?“

Atsikėliau. Ane. Pagaliau vėl pavalgiau. Ryte valgiau keptų bananų pirmą kartą. Tada važiavom pas didelę ponią. Sėdėjom ir paklausėm didelės ponios. Nieko nesupratau. Tada su ta ponia, nuvažiavom pas kitą didesnę ponią. Kur ten ta didelė ponia, pasidarė mažesnė. Vėl nieko nesupratau. Bet ta didžiausia ponia pavaišino mus arbata. O prie arbatos iškėlė furšetą su karštais. Tai pagaliau vėl pavalgiau. Valgėm dešreles, didelį batoną ir bulvių, ir džemo. Jau norėjau važiuoti namo pietų miego, nes labai jau norėjosi. Bet laukė vaikai....

Sėdom į džipus ir nuvažiavome pas vaikus. Kur jau mūsų laukė visas kaimas su šokiais ir dainom. Vėl šnekėjo ponios. Kažką supratau. Bet po to supratau, kad nieko nesupratau. Pašnekėjo. Padalinom vaikams saldainių. Taip paprastai. Lietuviškų. Kol Beata dalino lenkiškus. Beata už mane turtingesnė. Ji gali tai sau leisti, jos vyras užsienietis.

Beata su UNICEF išvažiavo gelbėti vaikų, o aš su Virginija ir kitais savo draugais išėjome į kaimą pažiūrėti, gal ir aš ką išgelbėsiu, gal kas šaukiasi pagalbos. O šaukėsi pagalbos viena pagyvenusi ponia, kuriai trūko partnerio šokiui. Nu ką – pradėjau misiją. Sušokau. Ir pradžiuginau moterį. Ir tada ta moteris pristatė mane prie darbo – išravėti kukurūzus ir išvirti „sriubą“ visam kaimui. Po darbo ir naujų pažinčių, vėl visi mes susirinkome prie maisto stalo ir po šios dienos supratau, kad kiek šiandien mačiau tų ponų, kad aš vis tiek sau esu pats didžiausius ponas. O ne kitiems.  Eisiu miegot vėl. Be Virginijos.

Virginija Kochanskytė: „Kai kurie ėjo net penkias valandas, kad mus pamatytų“

Po palaimingo miego ankstyvas rytas apgobė gaiva, saule ir tolumoje rūkuose skendinčiais kalnais... Du mandagumo vizitai pas miesto ir rajono vadovus. Netikėta, kad tokiose rūsčiose gyvenimo sąlygose vadovų postus užima moterys. Buvom priimti labai svetingai. Prisiminė tie laikai, kai į skurdžią tarybinę realybę atvažiuodavo užsieniečiai ir kaip jie būdavo nustebinti mūsų draugiškumo, geranoriškumo.

Buvom išlydėti iki pat mašinų. Drauge su miesto valdžios atstovėmis, lydimi vietos UNICEF darbuotojų, išvažiavom į krašto gilumą. Gausybė coca colos ir pepsi colos reklamų pakelėse. Civilizacija taip užkariauja Afriką.

Pasukus iš vienintelio asfaltuoto kelio, pagrindinės šalies susisiekimo arterijos, keliavom dvi valandas duobėtu, dulkėtu molio keliu, kuris liūčių metu tampa nepravažiuojamu ir nepraeinamu. Prie medicinos punkto mus pasitiko daugybė žmonių, daugiausia moterų su vaikais, iš aplinkinių kaimų. Mašinoms sustojus, pradėjo šokti vyrų grupė, kaip mums paaiškino, ritualinį pasisveikinimo šokį. Greit tapo aišku, kad mūsų atvažiavimas šitiems žmonėms, neturintiems elektros, televizoriaus, radijo yra didžiausia šventė. Kai kurie ėjo net penkias valandas, kad mus pamatytų. Moterys sėdėjo pasipuošusios, išdidžios su savo vaikais ir smalsiai žvelgė į atvykėlius.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Tanzanijoje
UNICEF nuotr./UNICEF misija Tanzanijoje

Beata, Jovita ir operatoriai išvažiavo filmuoti, o likusiai grupės daliai seniūnas pasiūlė susipažinti su vietos žmonių gyvenimu. Kaip aprašyti tą realybę, kurion atsidūręs, jautiesi lyg į filmą apie senovę patekęs... Molinės trobelės, šiaudais dengtais stogais. Čia pat prie namelio durų ant keturių plytų uždėtas puodas. Sudžiūvę kukurūzų kotai, vienur kitur bananų medis... Jokios žolelės po kojomis, tik molis ir smėlis... Nenusakomas skurdas. Apsilankėme kaimo mokykloje, kurioje vaikai mokosi iš aplinkinių kaimų. Jau buvo po pamokų. Po apskurusiu medžiu nuo saulės slėpėsi keli suaugę ir keli vaikai. Giedrius pajuokavo, kad jie laukia tėvų, kol tie atvažiuos su mašinomis pasiimti savo atžalų...

Vietos UNICEF atstovė nustebusi norėjo paaiškinti, kad jis suklydo. Pasakiau, kad tik pajuokavo. Tada liūdnai nusijuokė. Mokykla skurdi – tik suolai, lenta, kreidelės. Ant vieno suolo radome paliktą vaiko pratimų sąsiuvinį – rūpestingas vaikas viršelius pasidarė iš kartoninės dėžutės, o nugarėlę kruopščiai sudygsniavo siūlais... Į klausimą, ar tėvai nori, kad jų vaikai eitų į mokyklą, sulaukėm atsakymo, kad į pirmąsias klases dar noriai, o vėliau labiau nori, kad padėtų prie darbų ūkyje. Tad privalomas tik pradinis mokymas, o vėliau, pagal aplinkybes... Mūsų tėvams gal geriau vaikus derėtų vežtis ne į Turkiją ar Karibus, o štai į tokią realybę – vaikai gautų geriausias gyvenimo pamokas.  Išvažiavom iš kaimo jau temstant. Leidomės nuo kalnų. Prieš akis vėrėsi saulės nutviekstas slėnis. Kur ne kur rūko vakarienės dūmai. Afrika kuo tikrai turtinga, tai užburiančiais vaizdais.

Apie UNICEF

UNICEF – nepolitinė organizacija, veikianti 158 šalyse, kad sukurtų vaikams tinkantį pasaulį. Jau daugiau kaip 60 metų UNICEF yra pasaulio lyderis, siekiantis padėti vaikams išlikti ir klestėti. Būdami didžiausiais pasaulyje vakcinų tiekėjais skurdžioms šalims, UNICEF siekia užtikrinti vaikų sveikatą ir mitybą, kokybišką pagrindinį išsilavinimą visiems berniukams ir mergaitėms, galimybę gerti švarų vandenį, laikytis higienos, vaikų apsaugą nuo smurto, išnaudojimo ir AIDS. UNICEF finansuojamas tiktai savanoriškomis individų, verslo, fondų ir vyriausybių kontribucijomis.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Tanzanijoje
UNICEF nuotr./UNICEF misija Tanzanijoje

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką