Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 17d. 19:52

Į sceną grįžęs atlikėjas Alekna: „Jaučiuosi kaip Jasikevičius mėtydamas tritaškius į amerikiečių krepšį“

Andrius Aleknavičius-Alekna Interviu
Žilvino Ausiukaičio, Elenos Paraskevos ir Luko Bendinsko nuotr. / Andrius Aleknavičius-Alekna

Atlikėjas Andrius Aleknavičius-Alekna keletą pastarųjų metų buvo pristabdęs savo muzikinę karjerą, tačiau į sceną jis grįžo su trenksmu. Po ilgos muzikinės pertraukos savo klausytojams hiphopo muzikos stiliaus atstovas klausytojų teismui pateikė itin didelio populiarumo sulaukusius kūrinius „Tu Esi Noriu“ ir „Ugnis“. Visai neseniai jis vėl pradžiugino savo gerbėjus. Šįkart pristatytoje atlikėjos Otreya dainoje „Laikyk“ galima išgirsti ir Andriaus balsą.

Minėti kūriniai sulaukė didžiulio populiarumo ne tik radijo stotyse, bet ir platformoje „Youtube“. Kartu su Otreya įrašyta daina „Tu esi noriu“ jau peržiūrėta daugiau nei 8,5 mln., o su atlikėja Keite Arai atliktas kūrinys „Ugnis“ – daugiau nei 3,8 mln. kartų. Tuo tarpu Otreya daina „Laikyk“ vien per pirmą savaitę sulaukė daugiau nei 350 tūkst. peržiūrų, o šiuo metu turi maždaug milijoną peržiūrų.

Mintimis apie užklupusią šlovę, besivystančią karjerą ir ateities planus Andrius sutiko pasidalinti ir su portalo 15min skaitytojais. Pokalbiui muzikantas pasikvietė į savo vaikystės namus – butą, kuriame jis užaugo, kuriame formavosi būsimo atlikėjo vertybės, muzikos skonis. Su Andriumi kalbėjomės ne tik apie muziką, bet ir apie gyvenimo vertybes, egzistencinius dalykus.

– Andriau, kaip jautiesi, kai tavo kūriniai sulaukia tokio populiarumo? Ar jauti užklupusią šlovę?

– Dabar jaučiuosi gerai – tarsi Šarūnas Jasikevičius Atėnų olimpinėse žaidynėse mėtydamas tritaškius į amerikiečių krepšį. Vis dėlto nauji kūriniai yra labiau ataskaita tų metų, kai buvau pasitraukęs iš muzikinio pasaulio, o ne šlovės ieškojimas. Apskritai, kas yra ta šlovė? Ar tai jausmas? Šlovė – neapčiuopiama!

Tuo metu kai nesirodžiau viešumoje, kūriau save kaip žmogų, dėliojau savo gyvenimą į reikiamas vietas. Per tą laiką daug mąsčiau, stebėjau aplinką, klausiau kitų žmonių. Pats savo kūryba dar labai mažai ką pasakiau, mažai kuo pasidalinau.

– O kaip apskritai muzika atėjo į tavo gyvenimą?

– Neatsimenu savo pirmos išgirstos dainos, bet muzika kiekvieną žmogų lydi visą gyvenimą. Ji gali būti labai įvairi, priklausomai nuo aplinkos. Vienoks muzikinis skonis gali būti tėvų, visai kitoks jų atžalų. Apskritai, muzika yra toks reiškinys, kuris lydi ir kai tau būna linksma, ir kai liūdna, kai tau gera, kai jautiesi vienišas, kai būni buryje draugų, kai myli, kai svajoji... Ir pas mane vaikystėje buvo visokių stilių kasečių ar kompaktinių diskų. Iki šiol turiu tėčio įsirašytą Maiklo Džeksono dainų kasetę. Prieš metus jos klausiau – dar veikė!

Luko Bendinsko nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna
Luko Bendinsko nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna

Kol buvau dar mažas, man būdavo galima laiką leisti tik tam tikrose vietose – prieš langus, kad matytų tėvai, krepšinio aikštelėje ir kartais šalia daugiabučio namo. Berods buvau šeštokas, kai Lietuvoje išpopuliarėjo amerikiečių reperio Eminemo „Without me“, „Lose yourself“ dainos, filmas „8 mylia“. Mokykloje per pertraukas su draugais ir patys bandėme panašiai repuoti. Nežinau iš kur, bet tuo metu turėjau 10 litų. Kartą, nusižengdamas taisyklėms, nubėgau į toliau nuo namų buvusią parduotuvę ir už tuos pinigus nusipirkau kompaktinį diską „The Eminem show“. Vėliau namuose jo nuolat klausydavau. Nors mama sakė, kad ten vieni keiksmažodžiai, tačiau aš jaučiau kažkokią energiją, įžvelgiau talentą.

Apskritai, mano gyvenime buvo ir yra daug įvairios muzikos. Stilius ne visada būna svarbus. Man rūpi išgirsti tuos, kurie prie mikrofono dalinasi savo kūryba, jausmais, emocijomis, dainų tekstais, vokaliniais gabumais. Kartais kito pasakyti žodžiai gali duoti daugiau peno apmąstymams nei matytas kino filmas ar perskaityta knyga.

Kartais kito pasakyti žodžiai gali duoti daugiau peno apmąstymams nei matytas kino filmas ar perskaityta knyga

– O kiek svarbu pačiam būti išgirstam?

– Kai žmonės apie kitus sako, kad jiems sekasi, man visada norisi paklausti, iš kur jie tai žino? Juk įlįsti į kito žmogaus vidų ar mintis neįmanoma! Net jam prabilus, negali žinoti, ką jis mąsto iš tikrųjų. Aš kaip niekada gerai suprantu gyvenimo laikinumą ir trapumą. Dauguma žmonių nori save realizuoti kitų žmonių akyse. Didžioji dalis mūsų taip pat laikomės tam tikrų susitarimų – turime žemėlapį su valstybių sienų linijomis, laiką, datas, pavadinimus, vardus... Juk aš galėjau būti visai ne Andrius, o Nerijus ar Mindaugas.

Žilvino Ausiukaičio nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna
Žilvino Ausiukaičio nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna

Mano vardas – mano tėvų vaizduotės vaisius. Bet kokiu atveju, kai tu esi kažkas, tau reikia kito žmogaus, kad galėtum save realizuoti, kažkuo dalintis. Patirtys ir ryšiai su visais yra skirtingi, todėl ir žmogaus gali būti labai daug. Kai asmuo turi kažką – nuo pakelio bulvių traškučių iki prabangios vilos – jam norisi tai parodyti ir kitiems. Juk smagu, kai atėjęs svečias pagiria, kad puikiai tvarkomasi, įvertina tavo pastangas įrenginėjant namus. Svarbu ne vien apčiuopiami dalykai.

Neabejoju, kad medikai ar ugniagesiai puikiai jaučiasi gelbėdami gyvybes, tačiau gaila, kad dažnai daug kas bijo ar nenori viešai jiems dėkoti. O ir padėkos jiems reiškiamos dažniausiai tik tada, kai tai asmeniškai paliečia tą, kuris dėkoja. Aš labai noriu ištarti ačiū visiems tiems, kurie dirba kitų žmonių ir bendruomenės labui! Manau, kad gražūs, šilti ir nuoširdūs žodžiai gali visiems suteikti dar daugiau papildomos motyvacijos, paskatinti, įkvėpti, pakylėti... Lygiai taip pat ir muzikantams – svarbu būti išgirstiems.

Lygiai taip pat ir muzikantams – svarbu būti išgirstiems.

– Esi ne tik gerai apgalvotų dainų tekstų kūrėjas, bet ir „freestyle‘o“ virtuozas. Galbūt teko kada nors dalyvauti reperių varžybose, kaip, pavyzdžiui, filme „8 mylia“?

– Tokių kaip aš „freestyle‘o“ atlikėjų yra labai daug. Jei įdedi šiek tiek įdirbio, tikrai gali surasti labai daug besirimuojančių lietuviškų žodžių. Tai gali būti labai gera proto treniruotė. Lygiai taip pat kaip dartai, šachmatai ar kompiuteriniai žaidimai gali būti sportas, taip ir „freestyle‘as“ gali būti ir sportinė veikla, ir savotiška iškrova. Turiu vieną draugą, kuris niekada popieriaus lape neužrašo savo tekstų, tačiau „freestyle‘ina“ nuostabiai. Jis gali priversti ir nusijuokti, ir susimąstyti, o savo žodžiais paliečia daugybę temų. Beje, jis niekada nepakartos to paties teksto! Pastačius jį prie mikrofono, dainos gimsta savaime.

Su draugais namuose ar prie Kauno marių dažnai mėgindavome „freestyle‘inti“, tačiau prieš publiką to neteko daryti. Kartais mėgstu pasiklausyti kaip kiti atlikėjai tarpusavyje rungiasi naudodami „freestyle‘ą“. Man patinka, kai tokiose kovose žmonės muzikaliai ir techniškai laimi prieš savo priešininką, savo žodžiais nemenkindami, nežemindami kitų. Jei reperis savęs neaukštindamas ir neskaudindamas kito sugeba įrodyti pranašumą – tai yra tikra pergalė! Man nepatinka, kai ego ir vertybės kertasi su kito žmogaus vertybėmis ir laisvėmis, bet kartais laisvės tiesiog susikerta...

Luko Bendinsko nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna
Luko Bendinsko nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna

– Pastaruoju metu Lietuvoje repo kultūra ėmė dar labiau populiarėti, atsirado daug jaunų atlikėjų bei grupių. Ar galima teigti, kad šis muzikos stilius dabar išgyvena aukso amžių?

– Sunku pasakyti. Kiekvienas žmogus turi teisę kalbėti bei dalintis savo mintimis. O ar kas nors jo klausys – dar neaišku. Tokie dalykai dažnai būna nekontroliuojami. Kartais muzikoje pasigendu prasmės. Vienas geras draugas yra pasakęs, kad „prasmės yra tiek, kiek jos yra tavy“. Mano paskutinių trijų dainų galima klausytis dvejopai. Juose kalbama arba apie moterį, arba apie muziką. Kiekvienas gali suprasti savaip.

Prisimenu pirmą savo kūrybos etapą. Tada buvo smagu, linksma, tačiau dabar galvoju, kad aš tuomet nežinojau, ką darau. Tiesą pasakius, dabar netikiu tais savo žodžiais, bandymais prisiliesti prie muzikos. Net koncertuose neatlieku ankstesnių savo dainų. Man svarbu neapgaudinėti savęs. Naujausiais kūriniais aš tikiu! Tikiu, kas juose yra sakoma.

Asmeninio albumo nuotr. /Andrius Aleknavičius-Alekna
Asmeninio albumo nuotr. /Andrius Aleknavičius-Alekna

– O ar viską gyvenime galima apibūdinti žodžiais?

– Aišku, kad ne! Ypač būna sunku įvardinti tai, ką jauti. Tie patys žodžiai yra susitarimo reikalas, kurie padeda žmonėms išreikšti emocijas. Jie visi ką nors apibūdina: skausmą, liūdesį, pavydą, laimę, lengvumą... Aš šiandien galiu parašyti ką nors ant popieriaus lapo ateities kartoms ir kažkas galvos, kad būtent taip ir buvo. Negyvi žmonės nerašo istorijos! Juk negalima paklausti savo ankstesnių 4-5 kartų giminaičių, kaip buvo iš tikrųjų. Aš galiu sakyti, kad daug skaičiau, daug mačiau, tačiau tikrą tiesą žinosiu tik aš pats. Gyvenime yra tik du tikri dalykai: vaiko ašaros ir jo juokas. To neišmokysi, nesuvaidinsi.

O žodžiai... jie gali turėti daug prasmių, jais gali būti siekiama daug tikslų, jie gali būti tušti ir paviršutiniški. Skirtingi žmonės juos gali skirtingai interpretuoti. Mes kalbam skirtinga kalba, tikim skirtinga malda, nors visi kraujuojam ta pačia spalva. Skirtingos kalbos mūsų nevienija, o priešingai – dalina, kaip ir tos pačios linijos žemėlapyje...

VIDEO: Alekna - Tu Esi Noriu (feat. Otreya)

– Ar Andrius Aleknavičius turi kokį sąsiuvinį, kuriame guli niekur neviešinta kūryba?

– Turi, ir ne vieną. Dalis tų tekstų galbūt ateityje pavirs dainomis, o dalis tikriausiai taip ir liks neišvydę dienos šviesos... Galbūt dalis taps kažkieno kito dalimi. Juk dauguma iš mūsų nori būti dalimi kažko kito.

Juk dauguma iš mūsų nori būti dalimi kažko kito

– Kaip atrodo įprasta tavo diena?

– Šiandien neturiu aiškaus grafiko. Buvimas su draugais, kava, pasivaikščiojimai, pokalbiai – tai įprastiniai dalykai, kurie man yra svarbūs ir reikalingi. Anksčiau būdavo daug krepšinio, o dabar jo šiek tiek sumažėję. Nors ir dabar kartais žaidžiu šį žaidimą, tiesiog rečiau nei anksčiau. Kai nusprendžiu kuo nors pasidalinti, būna daug darbo įrašų studijoje. Koncerto dieną įprastai stengiuosi kuo anksčiau suktis jo vietoje. Būna susitikimai su personalu, kitais atlikėjais, vadinamajame „sound check‘e“ stengiuosi padaryti ką galiu geriausia ir tuomet tiesiog belieka laukti koncerto.

– Bet tų koncertų kol kas dar nėra itin daug. Ar svajoji pats surinkti pilną areną?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvajoju. Bet iki to reikia labai daug dirbti. Anksčiau arenas surinkdavo vos keli Lietuvos atlikėjai. Tai – milžiniškas įdirbis. Reikia turėti didžiulę grupę žmonių, kuri norėtų būti to koncerto dalimi. Jei žmonės perka bilietus ir eina į renginį, jiems reikia pasiūlyti kažką, ko jie nepamirštų. Nuo senų laikų žmonės susirinkdavo stebėti gladiatorių kovas, jiems buvo įdomu, kaip žmogus kovoja prieš tigrą ar kitą plėšrūną.

Anksčiau visiems reikėjo duonos ir žaidimų. Iki dabar nelabai kas pasikeitę. Visiems vis dar reikia duonos ir žaidimų, tik dabar duona turi būti kepta. Iki dabar žmonės eina į arenas, ten palaiko savo mėgstamas sporto komandas, komikus ar atlikėjus – žmones, kuriančius reginį. Tie atlikėjai taip tarsi įprasmina savo darbą ir kūrybą kitų žmonių akyse.

Kol kas išties daug koncertų neturiu, bet taip yra dėl to, kad dar neturiu pakankamo repertuaro. Iš tikrųjų pasiūlymų koncertuoti esu sulaukęs gana daug, tačiau beveik visų jų tenka atsisakyti. Paprasčiausiai noriu klausytojui pristatyti išdirbtą produktą. Būti kažkieno kito dalimi galiu, tačiau rengti savo pasirodymą – dar per anksti. Kartais būna ir kitų atsisakymo priežasčių. Pavyzdžiui, susitariame, kad pasirodysiu su vienais atlikėjais, o kai ateina laikas pasirašyti sutartį, man praneša, kad kartu koncertuos visai kiti. Bet juk skiriasi ne tik scenos partneriai, bet ir publikos įvairovė!

Prieš pat Naujus metus teko koncertuoti Radistų šou „Žalgirio“ arenoje, taip pat buvo koncertas laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“. Ten apskritai pirmą kartą teko pasirodyti su gyvo garso grupe. Muzika skambėjo visai kitaip. Iki tol daug repetavome. Buvo smagūs vakarai.

– Ar jaudiniesi lipdamas į sceną?

– Taip, tačiau suprantu, kad užlipus ten, kelio atgal jau nėra. Tuomet tiesiog lieka daryti tai, ko atėjai.

– Ar skaitai apie save komentarus internete?

– Gerus skaitau, blogų – ne (juokiasi). Ar man svarbi kitų nuomonė? Žiūrint kieno ji. Visuomenė visada turi nuomonę. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Su visais žmonėmis mano patirtys skirtingos. Vieni sako, kad mane pažįsta, tačiau aš jų – ne. Kartais pačiam savęs neina pažinti, tai kaip galima pažinoti kitus? Dabar apskritai yra daug mokytojų, vedlių, gyvenimo patarėjų. Jie dalinasi savo patirtimis, mintimis, technikomis. Pats žmogus renkasi jais tikėti, ar ne. Kitaip tariant, arba tu vedamas eini, arba eidamas vedi.

Rūtos Matilionytės nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna
Rūtos Matilionytės nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna

– Ar teko susidurti su „žvaigždžių liga“?

– Visada sakiau, kad ši liga yra pati geriausia iš visų ligų. Šiaip žvaigždės yra danguje, o aš – čia, ant žemės.

Visada sakiau, kad ši liga yra pati geriausia iš visų ligų. Šiaip žvaigždės yra danguje, o aš – čia, ant žemės.

– Andriau, esi ne tik dainų autorius, bet ir vaizdo klipų scenarijų kūrėjas. Ar rašydamas dainos žodžius jau įsivaizduoji, kaip turėtų atrodyti jos vaizdo klipas?

– Kartais dėliojant žodžius tam tikri vaizdai galvoje išties formuojasi. Vis dėlto vaizdo klipai – ne mano vieno kūriniai. Yra žmonės, kurie filmuoja, montuoja. Tai nėra lengvas darbas. Pavyzdžiui, kūriniui „Tu esi noriu“ vaizdo klipą teko perfilmuoti iš naujo. Pirmąją versiją buvome nufilmavę viename Kauno klube, tačiau galutinis variantas mūsų netenkino. Sugalvojome, kad reikia važiuoti į labai gražią Lietuvos vietą Nidą, prie jūros. Apskritai, jūra žmogų ramina net tada, kai ji yra nerami. Galutiniame klipe panaudojome vos kelias detales iš to, ką buvome nufilmavę iš pradžių. Jei „Tu esi noriu“ dainoje dominuoja jūra, tai kito kūrinio „Ugnis“ vaizdo klipe akis labiausiai traukia kiti gamtos akcentai, gamtos grožis. Aš mėgstu gamtą. Ji – didinga.

Aušros Vaigauskaitės nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna
Aušros Vaigauskaitės nuotr./Andrius Aleknavičius-Alekna

– Kuo dar domiesi be muzikos?

– Kartais skrisdamas lėktuvu mėgstu įsivaizduoti, kad kažkur apačioje važiuoja autobusas, jame sėdi vaikinas, kuris galvoja vien apie savo problemas. Gal jam ant nosies iškilo spuogas, gal jį paliko mergina, gal jis gavo nemalonią žinią iš darbdavio, o gal jam skauda koją ar jis pametė buto raktus... Tu jo nematai, bet jis yra! Tą akimirką jis galvoja, kad jo gyvenimas yra nepakeliamas, nors jis nieko nežino apie greta esančių žmonių gyvenimus.

Jam visiškai nerūpi tai, kas vyksta Šiaurės Korėjoje, ar tai, kad Barselonoje įvyko teroro aktas. Jis tą akimirką galvoja tik apie save! Man asmeniškai rūpi, kas dedasi pasaulyje, tik liūdna, kad negaliu viso to kontroliuoti. Aišku, galėčiau neskaityti visų naujienų, tačiau abejoju, ar būtų įmanoma visiškai nuo to atsiriboti. Viename interviu manęs paklausė, apie ką aš galvoju atsikėlęs ryte. Mano atsakymas buvo – apie viską.

– Kokie tavo ateities planai?

Neseniai klausytojai sulaukė naujos Otreyos dainos, kurioje savo dalį atlieku ir aš. Tai – tarsi „feat back‘as“, nes ji prisidėjo prie mano kūrinio „Tu esi noriu“. Nežinau, ar kas Lietuvoje taip daro, bet užsienyje yra nemažai panašių pavyzdžių.

Artimiausiu metu suplanuotas koncertas Mažeikiuose. Ten pasirodysime balandžio 19 d. O toliau... kaip pasakytų mano draugas – „Ateitis miglota, praeities nebėra, yra tik šiandien“. Ateityje norėčiau ir toliau dalintis savo darbais, vaizduote ir mintimis su pasauliu.

VIDEO: Otreya - Laikyk (feat. Alekna)
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:37
02:32
01:00

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką