Renata, Jevgenijus ir Evaldas lėktuvu iš Vilniaus oro uosto pakilo ankstyvą pirmadienio rytą – 6 valandą. Kelionės išvakarėse portalas Žmonės.lt pakalbino vieną iš misijos dalyvių Renatą Šakalytę-Jakovlevą.
Renata, išvykstate į Siera Leonę. Ko tikitės iš viešnagės šioje skurdžioje Afrikos šalyje?
Tiesą pasakius, nežinau, ko tikėtis. Apie šalį žinau tik tiek, kiek domėjausi ir skaičiau internete ar mačiau filmuose. Tai yra viena skurdžiausių šalių pasaulyje. Skurdas ten yra milžiniškas, o nuo įvairiausių ligų miršta labai daug vaikų. Siera Leonėje panaši padėtis kaip ir Kambodžoje, kurioje buvau praėjusiais metais. Šios dvi šalys yra panašios savo skaudžia patirtimi – jas abi nuniokojo pilietis karas. Karas Siera Leonėje truko dešimtmetį ir baigėsi vos prieš 10 metų. Tai buvo vienas žiauriausių ir baisiausių karų pasaulio istorijoje. Į jį buvo įtraukta daugybė vaikų, daugelis jų nukentėjo ir psichologiškai, ir fiziškai. Dalis jų jau užaugę, bet vargu ar galėjo integruotis į visuomenę.
Siera Leonė dar tik atsigauna po karo ir tas atsigavimas labai menkas. Šalyje daug skurdo, ligų, kamuoja nedarbas. Nors šalyje yra apie 6 mln. gyventojų, valstybė vos suduria galą su galu. Juolab, visuomenė labai jauna, jos pagrindą sudaro vaikai. Pagrindinis mūsų misijos tikslas ir bus orientuotas į vaikus. Savo akimis išvysime tas problemas, su kuriomis susiduria Siera Leonės vaikai ir jų šeimos. Taip pat sužinosime, ką UNICEF darbuotojai jau nuveikė šioje šalyje.
Iš tikrųjų, mes esame labai laimingi ir gerai gyvename. Tik gal ne visi tą suvokiame ar norime suvokti.
Neabejoju, kad nuvykę ten patirsite emocinį šoką. Pamatyti visas negandas ir skaudžią jų kasdienybę turėtų būti nemenkas išbandymas.
Man atrodo, kad tai yra natūralu ir net neišvengiama. Juk kiekvienas iš mūsų esame jautrus žmogus ir normalu, kad tokie dalykai negali nepaveikti. Tas pats buvo ir Kambodžoje. Aš nei kiek neabejoju, kad emocinis ir kultūrinis šokas laukia ir Siera Leonėje. Tačiau psichologiškai tam nusiteiki ir pasiruoši, juk ne atostogauti važiuojame. Nors daugeliui atrodo kitaip, mes važiuojame dirbti.
Vis garsiau pradedama kalbėti apie pagalbos skurstančioms šalims mažinimą. Neva ji išlepina žmones ir jie nedaro nieko, tik laukia, kol kas nors išties pagalbos ranką.
Nemanau, kad kito pagalba gali kenkti. Aišku, kai kurias šalis, kurios sulaukia finansinės pagalbos, tie dalykai išlepina. Jos tikisi piniginių dotacijų ir tada iš tiesų gali nieko nedaryti pačios, bet UNICEF tikslas yra šalims padėti ne pinigais. Už visas aukas ir lėšas, kurias žmonės skiria bei suaukoja, perkama tai, ko labiausiai reikia. Šiuo atveju – vakcinos vaikams. Niekas iš malūnsparnio pinigų nemėto. Galbūt tai žino ne visi žmonės ir todėl jų žinojimas yra iškreiptas. Pagalba, kuri turi tikslą ir gali pakeisti susidariusią padėtį, mano manymu, visada yra tikslinga, naudinga ir reikalinga.
Ar apsilankymas skurdą ir negandas išgyvenančiose šalyse padeda įvertinti tai, ką turite, kokioje šalyje gyvenate?
Be abejo. Tai yra puiki savęs pažinimo mokykla. Tokios kelionės ir patirtis yra neįkainojama, nes suvoki ir išmoksti vertinti tai, ką duoda Dievas, ką skiria likimas, ką pasieki pats ar tavo tėvai. Iki šiol negaliu pamiršti viešnagės Kambodžoje. Manau, kad ta patirtis, kurią mes sukaupsime bus neįkainojama. Stengsimės viską perduoti Lietuvos žmonėms. Iš tikrųjų, mes esame labai laimingi ir gerai gyvename. Tik gal ne visi tą suvokiame ar norime suvokti.
UNICEF misijos dalyviai Siera Leonėje bus savaitę, iki spalio 2 dienos. E.Petrauskas, J.Šuklinas ir R.Šakalytė-Jakovleva vyks į vargingiausius šalies regionus, bendraus su vietos gyventojais, lankysis mokyklose ir ligoninėse.
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Renata Šakalytė-Jakovleva, Jevgenijus Šuklinas ir Evaldas Petrauskas Vilniaus oro uoste |
