Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ieva Babilaitė-Ibelhauptienė: raidės čiauškančiam stebuklui

Ieva Babilaitė-Ibelhauptienė
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Ieva Babilaitė-Ibelhauptienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Žiūrėdama žinias, žiurkė žviegė žirafai: „Žiūrėk žemyn – žmogus žemėje!“ Štai tokių ir panašių tekstų tarp savo piešinių įpynė dailininkė Ieva Babilaitė-Ibelhauptienė (37) ką tik pasirodžiusioje knygelėje vaikams „Čiauškančios raidės“. Šį darbą menininkė skyrė sūnui Matui, kurio gimimas prieš ketverius metus jai ir pianistui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Zbignevui Ibelhauptui, prilygo pačiam didžiausiam stebuklui.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pasielgiau panašiai, kaip mėgsta naujieji rusai: sveikindami savo mylimąją pakabina kur nors Maskvoje, toje vietoje, pro kurią ji pravažiuoja, didžiulį plakatą: „Su gimtadieniu, brangioji!“ Taip ir aš savo vaikui knygą parašiau ir išleidau.

Kelinta tai tavo iliustruota knyga?

Penkta, tačiau pirma mano pačios ir parašyta, ir nupiešta. Prieš tai buvo trys vaikams ir viena suaugusiesiems – „Švytintis Vilnius“.

Matui ketveri, tad, spėju, ir tavo knyga skirta panašaus amžiaus vaikams?

Taip, tiems mažuliukams, kuriuos, kaip man atrodo, dabar jau pažįstu. Trejų–penkerių metukų, o gal ir didesniems, kurie jau moka skaityti patys. Jei dar ne, skaitydami kartu su tėveliais gali spėlioti žodžius. Knygelė labai tinkama tokiems žaidimams.

Kaip staiga aktoriai nusprendžia, kad gali režisuoti, taip dailininkė sugalvojo pradėti rašyti vaikams?

Jokiais būdais! Man retai patinka neprofesionalų rašytos knygos. Aišku, pasitaiko išimčių, visapusiškai kūrybingų menininkų, bet šiaip manau, kad kiekvienas turi užsiimti savo amatu. Šioje knygelėje teksto nedaug, o žodžius, raides dažnai savo darbuose mėgstu naudoti kaip atspirties tašką.

Gal todėl, kad Dailės akademijoje baigei kaligrafiją?

Turbūt, nors dėstytojams buvo sunku tik šiuo žodžiu apibrėžti mano diplominį darbą, kuriame sujungiau skirtingas dailės šakas. Mano santykis su tekstu visada buvo labai glaudus. Sumaniusi piešti knygą apie raides, kurį laiką ieškojau, kas galėtų ją parašyti. Bet vėliau laikas išgrynino pagrindinę idėją – supratau, kaip Matas jas galėtų išmokti. Mes pradėjome žaisti: pasakydavau kurią nors raidę, ir abu imdavome galvoti žodžius, kad jam būtų lengviau atsiminti. Tad nusprendžiau sudėlioti trumpas istorijas, kuriose visi žodžiai prasideda ta pačia raide. Tiesiog pabandžiau būti labai praktiška mama.

O kaip apskritai sekasi ja būti?

Sudėtingai. Matyt, šis procesas labai priklauso ne tik nuo mamos, bet ir nuo vaiko. Kadangi Matas stipraus charakterio, mes nuolat grumiamės dėl vietos pasaulyje.

Kartais atrodo, kad ne aš Matą, o jis mane augina. Pavyzdžiui, užduodamas tam tikrų klausimų arba keldamas kai kurių reikalavimų. Kartais tenka greitai susiorientuoti, kad tai aš, o ne jis, esu suaugęs žmogus. Šiais laikais vaikai truputėlį kitokie.

Tarpusavyje ar visi trys?

Visi, įskaitant ir mūsų šunį Baušį. Kai einame per kiemą, būna keista, jei jis kurio nors neaplaižo ar į kurį nors neatsitrenkia.

O namuose kokiais būdais grumiatės?

Kūrybiškai. Tačiau iki šiol nepripratau, kad esu mama. Kartais atrodo, kad ne aš Matą, o jis mane augina. Pavyzdžiui, užduodamas tam tikrų klausimų arba keldamas kai kurių reikalavimų. Kartais tenka greitai susiorientuoti, kad tai aš, o ne jis, esu suaugęs žmogus. Šiais laikais vaikai truputėlį kitokie. Gal todėl, kad Matas auga ne tarp vaikų, labai greitai mus perkanda. Žinoma, man ir močiutėms būtų paprasčiau, jeigu jis lankytų darželį, tačiau manau, kad vaikui iki kokių penkerių metų geriausiai tinka savo namų aplinka.

Kai prieš septynerius metus susituokėte su Zbignevu, gydytojai nesuteikė vilčių, kad galėsi susilaukti kūdikio, ar ne?

Pasaulyje daug nenuspėjamų dalykų, tarp jų – vaiko gimimas. Kas galėjo pagalvoti, kad Matas ims ir ateis? Mes turime būti pasirengę netikėtumams. Daug ko negalime suplanuoti, nes nežinome, kiek mums skirta gyventi. Iš pradžių su Zbignevu „įsivaikinome“ šuniuką, o paskui atsirado vaikelis. Taip būna. Negaliu pasakyti, kodėl įvyksta vienas ar kitas stebuklas. Bet reikia jo laukti.

Gal kita knyga bus skirta tavo vyrui?

Esu jam padariusi ir ne vieną. Tik tai – vienetiniai egzemplioriai.

Ar sunku kartu gyventi dviem menininkams?

Nelengva. Nes abu svajojame būti puoselėjami. Menininkai dažnai nenuspėjami, kartais juos tiesiog reikia ištverti. Po pakilimų natūraliai būna nusileidimų, tad natūralu, kad norisi jaustis suprastam.

Tad kas geriau gali suprasti, nei šalia esanti meniška siela?

Bet kai reikia pakęsti ir savo paties, ir kito įkvėpimus bei iškvėpimus...

Sprendžiant iš dabartinės situacijos Lietuvoje, iliustruoti knygas vaikams – savotiška prabanga?

Manau, taip. Tačiau jaučiu didžiulį Zbignevo palaikymą, jis mane supranta ir padrąsina. Kartais norisi sukti visiškai kita kryptimi, bet tik jo dėka to nedarau. Juk kiekvienam norisi būti labiau ar mažiau reikalingam, sulaukti atsako į savo darbą.

O kurio iš jūsų charakteris sudėtingesnis?

Žinoma, Zbignevo.

Aišku, jis pasakytų atvirkščiai?

Turbūt. Aš užsispyrusi, bet esu trumpų distancijų bėgikė. O jis – ilgų. Ištvermingas. Pianistų tokia profesija, kuriai reikalinga nepaprastai išugdyta valia. Kad susiformuotų kaip menininkai, jie turi nuo pat mažens groti daugybę metų. O tai juntama ir kitose gyvenimo srityse. Jeigu kas nors nesiseka, staiga atsitrenkia į uždaras duris ar susiduria su sunkumais, jis viską įveikia daug lengviau nei aš. Kita vertus, jo išsiugdytos ištvermės užtenka mums abiem.

„Žmonės“
Komentarai
Temos Vaikas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką