Dabar populiaru
Publikuota: 2012 sausio 12d. 12:00

Ieva, Gintarė ir Kristina: esame per stiprios, kad išdavystė mus palaužtų (papildyta sausio 12 d.)

Ieva Stasiulevičiūtė, Gintarė Valaitytė ir Kristina Ivanova
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Ieva Stasiulevičiūtė, Gintarė Valaitytė ir Kristina Ivanova

Pyktis niekada nebūna geriausias patarėjas. Deja, YVAI be pykčio išsikirti nepavyko. Prieš Kalėdas YVOS lyderės Natalijos Bunkės paskelbtas sprendimas uždaryti grupę buvo labai netikėtas jos narėms Kristinai Ivanovai (24), Gintarei Valaitytei (27) ir Ievai Stasiulevičiūtei (22).

Negana to, internete paviešintas asmeniškas, ne žiniasklaidai skirtas pokalbis, kuriame Natalija nekaip atsiliepė apie buvusias koleges, šias labai įskaudino ir privertė nubraukti ne vieną karčią ašarą. „Mes norime duoti atsaką, – ryžosi merginos. – Tačiau šis interviu apie mūsų skyrybas su Natalija tebus pirmas ir paskutinis.“

Natalija „Žmonių“ žurnalui jau pateikė savąją YVOS iširimo versiją: iškeitusi sceną į motinystę, ji tikėjosi toliau likti neatsiejama grupės dalimi, bet netrukus ėmė jaustis atstumta, nereikalinga, nelaukiama. Užsiminė ir apie kilusius finansinius nesutarimus... Nuoskaudos vis kaupėsi, ir vieną dieną Natalija ištarė: viskas, YVOS nebėra. Ta diena atėjo daug kam netikėtai...

Gintarė: Tai jau tikrai... Tiesą sakant, mes labai norėtume išgirsti tikrąją grupės iširimo versiją, nes iki šiol pačios jos nežinome.
Ieva: Kiek girdėjome iš internete sklandančio pokalbio įrašo, Natalija su žiniasklaida bendrauja kur kas atviriau nei su mumis.

Kaip supratau, ji nedavė interviu interneto portalui – tiesiog draugiškai pasikalbėjo su žurnalistu, klausė patarimo, ką daryti. Ir visai nežinojo, kad pokalbis slapta bus įrašomas, juo labiau – skelbiamas viešojoje erdvėje...

Kristina: Tačiau pasikliauti portalo žurnalistu kaip nuodėmklausiu – mažų mažiausiai neprotinga. Juk jis nepasilieka paslapčių sau: tai, ką sužino pats, sužino ir visa Lietuva. Argi galima su juo tartis kaip su bičiuliu?.. Argi žmogus, daug metų praleidęs scenoje, gali būti toks naivus? Pasakoti jam savo sesers, tai yra – mano, asmeninio gyvenimo detales, kurių nežino net patys artimiausi žmonės?..
Gintarė: Kad ir su kuo kalbėtumeisi, privalai būti atsakinga už savo žodžius. Kad ir kam juos tartum – žurnalistui, bičiuliui ar dar kam nors, turi atsakyti už tai, kas išeina iš tavo lūpų.

Kaip jūs manote, kodėl YVAI, vienai populiariausių ir, rodos, vienai draugiškiausių Lietuvoje grupių, galiausiai teko iširti?

Kristina: Mintis apie iširimą nebuvo nauja ir netikėta. Šiemet YVAI sukako dešimt metų: per tą laiką buvo ir šilto, ir šalto. Su merginomis – tarp jų ir Natalija – ne kartą kalbėjomės: kada reikėtų surengti paskutinį koncertą? Kada padėti tašką?

Bet kam apskritai jį dėti? Kodėl toliau nedainuoti, kaip dainavus?

Kristina: Kiekviena turime savo gyvenimą, savo darbų, savo planų. Aš studijuoju, po kelių mėnesių ginsiu magistro darbą. Turiu daugybę veiklos ir be YVOS: dirbu prie kelių projektų, susijusių su grožiu ir pramogų verslu. Darbas su YVA buvo tik „užklasinė“ mano veikla.
Gintarė: Man ji – irgi tik hobis. Turiu ir normalų darbą: Klaipėdoje vadovauju vaikų šokių studijai. Nesiginčysiu – YVA tą studiją išpopuliarino, aš pasinaudojau jos vardu. Jis man tikrai padėjo – dėl to nekyla abejonių, bet daug prisidėjau ir pati. Mano planai neapsiriboja tik studija Klaipėdoje – turiu ir kitų pasiūlymų.

Ieva: Aš studijuoju dviejuose universitetuose – tikiuosi, tai darau ne veltui. Dirbu televizijoje, nuolat atsiranda naujų projektų... Manau, mes tuo ir skiriamės nuo Natalijos: mums YVOS koncertai buvo maloni „užklasinė“ veikla, o jai – visas gyvenimas.
Kristina: Pažiūrėkite, kaip tyliai ir gražiai išsiskirstė grupė „69 danguje“: viduje galbūt virė karščiausios emocijos, bet viešai – viskas ramu ir taiku. Vadinasi, įmanoma išsiskirti gražiuoju!..
Mūsų svarstymai apie išsiskyrimą atsinaujino, kai sužinojome, kad Natalija laukiasi. Tačiau tuomet su ja sutarėme: likusios mūsų trijulės užduotis yra išlaikyti grupę populiarią, kol sesuo grįš po motinystės atostogų.

Tačiau ji prisipažino po kiek laiko pajutusi, kad jūs visai jos nebelaukiate...

Kristina: Natalija visuomet buvo ir liko grupės lyderė: kaip mes galėjome jos nebelaukti?.. Kai ji ėmė svarstyti, ar nepradėjus solinės karjeros, mes ją nuoširdžiai palaikėme.
Gintarė: Drauge susėdusios ilgai diskutuodavome, kaip viskas galėtų susiklostyti. Natalija ne kartą pati užsiminė mananti, jog yra subrendusi solo karjerai. Linkėjome jai tik gero!

Likusios vienos jos nepasigedote? Jums nebuvo sunku?

Kristina: Buvome labai užsiėmusios ir neturėjome kada apie tai galvoti. Vasaros turas, daugybė koncertų, išaugusi atsakomybė žiūrovams... Staiga viskas pasikeitė.
Ieva: Pamenu, važiuodavome automobiliu į koncertą ir guosdavomės: anksčiau visuomet vairuodavo Natalija, o kuriai vairuoti dabar?..
Gintarė: Nebeliko pagrindinio grupės veido, vizitinės kortelės... Teko kaip nors vaduotis pačioms.
Ieva: Įsivaizduokite – paliko mama vaikus vienus namie, ir jie ėmė matuotis jos drabužius! Piešti veidus dažais, matuotis aukštakulnius ir maivytis prieš veidrodį...

...ir jiems tai patiko?!

Gintarė: Natūraliai pradėjome pačios priimti sprendimus. Koks nors kompozitorius pasiūlo dainą – ir mes trise nusprendžiame, dainuoti ją ar ne, nesitardamos su Natalija. Tai ją ir užgavo. Nepasitarėme dar vieną, kitą kartą... O kai susėsdavome prie stalo ir bandydavome rasti kompromisą – nepavykdavo.
Kristina: Didžiausia problema – nesutapusios nuomonės. Kai rinkdavomės dainas ar sceninį įvaizdį, mūsų pasiūlymai būdavo vieni, Natalijos – visai kiti. Tapome tarsi juoda ir balta... Konfliktas tokiu atveju įsižiebia labai greitai.
Gintarė: Dabar jau akivaizdu, kad Natalijos širdyje tai pasėjo pyktį, dėl kurio šiandien tenka kentėti ir mums, ir mūsų artimiesiems.

Kristina: Man skaudžiausi buvo sesers žodžiai žiniasklaidoje, kad grupė išyra dėl pinigų. Tai – tiesioginis kaltinimas man, nes būtent man ji buvo perdavusi grupės vairą, aš buvau atsakinga už vadybą ir honorarų skirstymą. Tie, kas mane pažįsta, puikiai žino, kad nepasiimčiau nė cento, kuris man nepriklauso. Niekada net kelių litų nesuapvalinčiau „į savo pusę“... Iš draugų nesulaukiau nė menkiausios abejonės – tik paguodos, jog jiems dėl to labai gaila.
Gintarė: Vienintelis mūsų pokalbis apie pinigus įvyko vasarą. Ji išsakė savo poziciją: pageidavo ketvirtadalio mūsų honoraro. Nesiginčysiu, mes dėl to turėjome kitokią nuomonę, daug diskutavome, bet galiausiai priėmėme bendrą sprendimą ir daugiau niekada jokių diskusijų nebekilo. Tad sakyti, kad grupė YVA uždaroma dėl piniginių nesutarimų, yra absurdas.
Ieva: Jei kalbėtume apie milijoną, gal ir būtų gaila dalį atiduoti. Bet dabar?.. Rietis dėl kelių šimtų litų?..

Kristina: Po grupės uždarymo mes nepretenduojame nei į YVOS repertuarą, nei į sceninius kostiumus. Iš Natalijos neprašome nė lito. Tad kodėl esame apipiltos pamazgomis? Kodėl per gražias žiemos šventes savo artimiesiems ir draugams turime teisintis dėl liejamo purvo? Aš nesuprantu...
Ieva: Gal jai tiesiog nepatinka, kad mums sekasi?
Kristina: Bet kokioje situacijoje reikėtų likti žmogumi. Visą gyvenimą mano prioritetas buvo šeima, tad seserį aš visada mylėjau ir mylėsiu. Bet labai apmaudu, kad mus kiršina užgautos ambicijos.

Gintarė: Kai Natalija pradėjo solinę karjerą ir rinkosi įvaizdį, siuntė mums nuotraukas, klausė patarimo. Nuoširdžiai jai patarinėjome. Grupėje buvau šešerius metus, visada buvome kaip šeima, o šeimos nariai vienas kitą myli... Puikiai pažinojome viena kitos tėvus, kartu švęsdavome šventes. Todėl šiandien ypač skaudu, kad ta, kurią laikiau tarsi seserimi, nesugebėjo išlikti dora ir ori. Prieš Kalėdas visos nuvažiavome pas ją į namus, draugiškai išsikalbėjome, išeidamos pabučiavome kūdikį... Jokių užuominų apie drastiškus sprendimus nebuvo. Bet vos po penkių valandų interneto portale pasirodė žinia, kad YVOS nebėra, o mes esame menkavertės niekšelės!..

Kaip į tai reagavote?

Kristina: Atsisėdusi kokią valandą tylėjau.
Gintarė: Aš visą naktį verkiau. Visada labai palaikėme viena kitą, bet Natalija tokiu elgesiu mus atstūmė. Argi mums gaila, kad ji daro solinę karjerą?.. Juk interesai nesikerta! Gražūs santykiai būtų galėję išlikti ir toliau. Deja...
Ieva: Ši pabaiga davė naują pradžią tiek mums, tiek Natalijai. Bet skyrybos turėjo būti tikrai ne tokios. Internete paskelbtame įraše išgirdome tiek paniekos...
Kristina: Pati Natalija mus buvo paskatinusi kurti naują scenos produktą, ir mes jį sukūrėme – tai poproko projektas „ŠarkA“. Todėl buvo labai skaudu įraše išgirsti jos žodžius: „Tegu tas projektas būna niekinis...“ Ir tai sako žmogus, kuris jį pasiūlė!.. Paaiškėjo, kad su artimiausiomis kolegėmis ir net seserimi ji bendravo užsidėjusi kaukę.
Gintarė: Tokios piktos emocijos: „Jos nuleido grupės kartelę...“ „Tegul jos atrodo kaip didžiausia nekokybė...“ Su kokiu sarkazmu buvo tariami jos žodžiai: „Kaip čia padarius, kad žmonėms jos atrodytų durnių durnės...“ Dieve, juk šioje grupėje yra ir jos sesuo!
Kristina: Po bet kokio nuopuolio man norisi keltis ir eiti aukštai iškelta galva. Taip dabar ir darau. Aš manau, kad mano sesuo tiesiog padarė didelę klaidą. Tikiuosi, kada nors ji tai supras.

Po patirtų nemalonumų tau netgi teko išsikraustyti iš sesers namų Klaipėdoje?

Kristina: Jau seniai gyvenau tarp Klaipėdos ir Vilniaus, taigi to nelabai imu į širdį. Sesuo man vis tiek liks sesuo. Labai gaila, kad nebegaliu ja pasitikėti darbo klausimais, – ta sritis mums tapo tabu. Jei kada nors pati įskaudinčiau artimą žmogų, labai norėčiau, kad man būtų atleista...
Gintarė: Net neįsivaizduoju, kaip šiandien turi jaustis Kristina... Ji – labai tolerantiška. Jei manęs paklaustum, ar žmogus, išdavęs darbe, išduotų ir asmeniniame gyvenime, nedvejodama atsakyčiau „taip“. O Kristina per gera, kad taip pasakytų... Jai skauda, bet vis tiek bando pateisinti seserį. Duok Dieve, kad mums išsiskyrus jos sugebėtų toliau bendrauti.

Skandalo metu daugiausia akmenų buvo paleista ne į Kristinos ar Gintarės, bet į Ievos pusę...

Ieva: O taip, dabar visa Lietuva žino, kad aš gyvatė (šypteli).
Kristina: Ieva su tuo visiškai nesusijusi.
Ieva: Mano močiutė, kuri turi internetą, paskambino labai susijaudinusi. „Vaikeli, – pasakė, – pridėk ranką prie širdies ir prisiek, kad tu tam žmogui nieko blogo nepadarei.“ Neturėjau ką jai atsakyti. Natalijos pagieža man buvo didelė staigmena. Niekada nesijaučiau tokia įtakinga, kad galėčiau išardyti grupę, o pasirodo (šypteli)... Net pradėjau analizuoti save: gal buvau problemiškas vaikas? Gal žmonėms sukeliu blogų emocijų, provokuoju konfliktus?

Gal tiesiog esi stipri asmenybė ir kertiesi su kitomis stipriomis asmenybėmis? Gal mėgsti vadovauti?

Ieva: Vargu ar mane pavadinsi valdinga... Merginos, pasakykite, ar aš mėgstu vadovauti?
Gintarė: Ne! Mažiausiai iš mūsų visų! Ją net reikia raginti: „Ieva, na, pasakyk savo nuomonę...“
Kristina: Manau, Natalija tiesiog turėjo suktis iš padėties ir Ievą pasirinko atpirkimo taikiniu.
Ieva: Mes su Natalija tikrai pakibirkščiuodavome, kartais net reikėdavo žaibolaidžių. Bet kas čia tokio? Visos keturios esame be galo skirtingos, bet juk visuomet įmanoma rasti kompromisą. Kai atėjau į YVĄ, man teko išmokti būti kolektyvo dalimi. Normalu, kad kartais pavargsti viena nuo kitos, bet tada atsisėdi lotoso poza, suskaičiuoji iki dešimties ir nusiramini. Dabar manau, kad mes per daug stengėmės prisitaikyti prie Natalijos. Užaugome, vis atkakliau pradėjome reikšti savo nuomonę, ir staiga princesė pasijuto nukarūnuota...

Vis dėlto nenuleidote rankų: atgyjate naujam gyvenimui kaip „šarkos“.

Kristina: Matyt, buvome per stiprios, kad išdavystė mus palaužtų... Jau senokai subrendome pokyčiams. Pavadinimą „ŠarkA“ išrinkome ne šiaip sau: mes siekiame būti nevienodos, o šarka atspindi išskirtinumą ir įvairovę. Be to, ji – protingas paukštis... Mūsų projekte bus ir naujų autorinių dainų, ir koverių. Pavyzdžiui, pagalvojome: kodėl Stasio Povilaičio daina negalėtų suskambėti rokavai?..
Gintarė: Neuždainuosime kaip „Guns N’Roses“, nepradėsime maukti viskio kaip tikros rokerės...
Ieva: Ką? Nepradėsime maukti viskio?! (juokiasi)

Gintarė: ...nepulsime rūkyti cigarų, tiesiog mūsų muzika bus kitokia. Klausą tikrai turime ir dainuoti mokame, nors Natalija garsiai tuo abejoja... Kviečiame visus į savo koncertus, juose bus daug šėlsmo ir mūsų trijulės plačių šypsenų. Dar kartą viską pradedame nuo pradžių – ir tuo didžiuojamės. Daugelis Lietuvos muzikos prodiuserių ir kompozitorių mielai su mumis bendradarbiauja, rašo mums dainas ir kelia nykščius į viršų: „Panos, bet jūs pavarot!“ O kas bus ateityje – net nedrįstame planuoti.
Ieva: Konfliktų ir toliau pasitaikys – mes ne angelai. Bet reikia mokėti juos priimti ne taip asmeniškai, o svarbiausia – nesusireikšminti, neiškelti savęs virš visų, nes tada tenka skaudžiai trenktis į žemę.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką