Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Inga Norkutė ir Aurimas Žvinys: mintimis mus visi jau seniai sutuokė

Aurimas Žvinys ir Inga Norkutė
Sauliaus Jankausko nuotrauka / Aurimas Žvinys ir Inga Norkutė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Esu absoliučiai tradicinių pažiūrų žmogus“, – aktorius Aurimas Žvinys (26) iš pirmo žvilgsnio sukelia pasitikėjimo jausmą. Vis dėlto gyvenime jam ne sykį teko aiškinti, kodėl pasielgė taip netradiciškai: būdamas tikras vilnietis, išvažiavo dirbti į Šiaulius, įsimylėjo vienuolika metų vyresnę moterį... „Aplinkiniai laukė, kada prisipažinsiu klydęs. Nesulaukė“, – šypteli. Pritardama jam, gyvenimo draugė aktorė Inga Norkutė (37) kilsteli puodelį su arbata: „Smagiausia, kai likimas viską sudėlioja tarsi savaime...“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Praėję metai Aurimui buvo ypatingi: už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Sirano de Beržerakas“ jis buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, o Šiauliuose išrinktas geriausiu metų aktoriumi. Be to, visą praeitą vasarą sukiojosi prieš kino kamerą – filmavosi televizijos seriale „Naisių vasara“, kuris pradėtas rodyti per TV3. Tai galima pavadinti šeimynine ranga: darbą Šiaulių dramos teatre ir populiariuose televizijos serialuose sėkmingai derina ir Inga Norkutė, su kuria Aurimas skaičiuoja jau ketvirtus bendro gyvenimo metus.

Vilniuje dabar praleidžiate kone tiek pat laiko, kiek namie Šiauliuose?


Inga: Turiu ten daug darbų: esu LNK laidos „2 minutės šlovės“ komisijos narė, filmavausi serialuose „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“, dabar – „Svetimi“. Dėl „Nemylimų“ turėjau nusidažyti plaukus tamsiai: dėl „Svetimų“, dėkui Dievui, to daryti nebereikia, nes man užsakė gražų peruką iš Paryžiaus (juokiasi). O Aurimui filmavimai jau baigėsi.

Aurimai, pats pažiūri savo serialą? Kaip jis tau patinka?


Aurimas: Man tas serialas kiek per lėtas – matyt, esu iš tos kartos, kuri viską perpranta greičiau. Randu vietų, kur galėjau suvaidinti geriau. Gaila, kad per filmavimą neturėjau galimybės pamatyti savo darbo: būčiau galėjęs ką nors pakeisti.

Pameni, kažkada aiškinai ironiškas aktorių gyvenimo tiesas: „Jei tavęs nėra laidoje „Dzin“, tavęs nėra visai.“ Kaip jautiesi dabar? Tu esi? Tavęs Lietuvoje padaugėjo?

Aurimas: Dar nespėjau pajusti, bet televizijos galia neabejoju. Štai prieš ketverius metus Norkutės pavardė niekam, išskyrus šiauliečius, nieko nesakė. O dabar sako bemaž kiekvienam.
Tikrai nesu tokio lygio „idėjininkas“, kuris gali būti basas, plikas ir alkanas, bet – išdidus.

Kūrybiniuose užkulisiuose jūsų pora kartais pavadinama „Norkučiais“ – taip nutinka, kai moteris poroje išgarsėja pirmesnė. Jau egzistuoja „Ščiogolevaičiai“, „Šeduikiai“...


Aurimas: Norkutis? Hm... Tiesą pasakius, supykčiau, jei kas nors pareikštų, kad karjerą darau per Ingą. Jei taip manytų televizijoje, principingai iš jos išeičiau – jau geriau tada manęs visai nereikia. Sutinku, gal ir ne be Ingos pagalbos prodiuseriai mane pastebėjo. Bet tą darbą dirbu aš pats – niekas už mane jo neatlieka.

Užsiminėme apie naudą, kurią teikia darbas televizijoje. O kiek padarė žalos?


Aurimas: Serialas ką tik prasidėjo, taigi dar niekas gatvėje į mane pirštais nerodo. Bet apskritai aš esu labai racionalus, praktiškas žmogus, tad jei reikėtų rinktis – teatras ar televizija, kiltų rimta dilema. Neslėpsiu: vertinu pinigus, oru gyventi negaliu. Būti ištikimam vien teatrui ir graužti džiūvėsį – ne man. Tikrai nesu tokio lygio „idėjininkas“, kuris gali būti basas, plikas ir alkanas, bet – išdidus.

Turbūt dažnai girdi klausimą, kaip tu, vilnietis, jautiesi atsidūręs Šiauliuose? Anksčiau tvirtinai, kad geriau dirbti provincijoje, nei sostinėje sėdėti be darbo. Ką manai dabar?

Aurimas: Tebesilaikau tos pačios nuomonės. Jei ko prireikia – Vilnius vos už dviejų šimtų kilometrų, bet šiais interneto laikais „kastingų“ rengėjai mane ir čia atranda. Taigi džiaugiuosi, kad žvaigždės palankiai sumirksėjo ir nusiuntė mane į Šiaulius. Iš kurso čia atvažiavome penkiese, likome du. Tie, kurie grįžo į Vilnių, atsidūrė laidoje „Laba diena“ – teatre nė vienas nedirba.

Nedėkinga profesija...


Inga: Aktorius – tarsi Kalėdų eglutė: kol gražus, tol esi reikalingas, tave puošia, naudoja ir džiaugiasi. O kai pradedi byrėti, tiesiog išmeta į šiukšlyną.
Aurimas: Mano mama – farmacininkė, tėtis – inžinierius. Į sprendimą studijuoti aktorystę jie reagavo santūriai, o draugai išvis nesuprato: kaip galima tapti ne vadybininku ar teisininku? Kiti nesuprato, kodėl renkuosi tokį kursą: „Ką tu – važiuosi į Šiaulius?..“ Išvažiavau. Man sakė, kad tai klaida, o aš sakiau: „Parodys laikas.“ Ir pasirodė, kad tas sprendimas buvo likimo dovana. Gavome apsčiai darbo, stabilią algą. Iš pradžių gyvenome keturiese dideliame bute, paskui kiekvienam skyrė po vieno kambario butą. Bet aš tuo pasiūlymu nebepasinaudojau, nes įsikūriau pas Ingą.


Inga: Štai kas svarbiausia, kalbant apie likimo dovanas: kokia laimė, kad sutikai mane!
Aurimas: Taip taip, į Šiaulius aš atvažiavau nuskinti šios gėlės...
Inga: Kol kas mums viskas, rodos, ateina savaime: žmonės, įvykiai, vaidmenys teatre, prodiuserių pasiūlymai. Svajonės kažkaip ima ir išsipildo. Gal tikrai čia reikia lemčiai dėkoti...

Už meilę – irgi?


Aurimas: O kaipgi? Atvažiavęs į Šiaulius, prie Ingos stačia galva nepuoliau. Net nebuvau vienišas. Nedalyvaudavau vakarėliuose, tad pirmus metus su Inga išvis nebendravome. Aš jai nepatikau, ji man irgi nekokia pasirodė – naivi blondinė, ir tiek...
Inga: Jis man tikrai nepatiko: oficialus, sausas, iš tų vyrų, į kuriuos niekada nebūčiau atkreipusi dėmesio... Būna, sutikus žmogų vaizduotė lyg netyčia „įsijungia“: o kaip būtų, jeigu... Netgi to nebuvo! Tuo metu nebuvau vieniša moteris, gyvenanti tik su katinu, todėl nė nemaniau čiupti kažkokio naujoko. Pamenu, kai jie atvažiavo, kolegė sumurkė: „Na, panos, jaunimo užvežė...“ Aš puoliau mojuoti rankomis, o jos įspėjo: „Tik nespjauk į balą.“ Ir še tau...


Aurimas: Inga – atlapaširdė, imkite ją ir skaitykite. O aš – priešingai: formaliai atsakau, kai manęs ko nors klausia, ir tiek. Pernelyg giliai vidun įsileisti, atsilapoti nesu linkęs.
Inga: Tai kas atsitiko – ko čia man atsilapojai, pasakyk?..
Aurimas: Metus bendravome „oficialiai“, nelindome vienas kitam į akis. O paskui – nepaaiškinamas dalykas – netikėtai stuktelėjo per galvą.
Inga: Norkutė su „kuvalda“ iš už kampo...
Aurimas: Gal pavasaris buvo? Gerai sakoma: nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis...

Aktorius – tarsi Kalėdų eglutė: kol gražus, tol esi reikalingas, tave puošia, naudoja ir džiaugiasi. O kai pradedi byrėti, tiesiog išmeta į šiukšlyną.

Kaip judviem gyvenasi po vienu stogu? Neparsinešate teatro į namus?


Aurimas: Teatras mums baigiasi ties rūbine. Išprotėti būtų galima, jei, dirbdami kartu, dar namie apie tą patį kalbėtume, jei kaip Siamo dvyniai nuolat susiglaudę sėdėtume.
Inga: Būna, net į teatrą ateiname ne kartu. Per repeticijas kolegiškai aprėkiame vienas kitą, o po jų susikimbame už rankučių ir ramiai einame pirkti pieno.

Pasiduodate buičiai? Maniau, jos artistai visai neturi...


Aurimas: Tikrai nesame „bohemščikai“, pas kuriuos voliojasi aštuonias dienas neplauti indai ir krūvos butelių. Nepatikėsi: nuo normalių žmonių niekuo nesiskiriame!

Kaip namie pasiskirstote vaidmenimis?

Aurimas: Šabloniškai: Inga ruošia valgį, o aš bėgioju su plaktuku.
Inga: Virtuvę jis vadina mano darbo baru. Taip ir sako: „Susitvarkyk savo darbo vietą!“ O pats imasi tradicinių vyriškų darbų: štai tamsaus kambarėlio neturėjome – ėmė ir įrengė.
Aurimas: Užaugau tradicinėje šeimoje, kur mama sukosi virtuvėje, o tėtis buvo ūkiškas ir techniškas žmogus. Mudu su juo ir remontus darėme, ir mašinas kartu taisėme, ir man tai iki šiol patinka. O Ingai patinka ruošti valgį – ji nuo to nepavargsta. Šiandien bus pyragėliai su įdaru, rytoj – dar kas nors, taigi priperku produktų ir palieku ją virtuvėje žaisti kaip vaiką smėlio dėžėje.

Anksčiau buvai ragavęs šeimyninio gyvenimo?

Aurimas: Ne. Bet man jis patinka. Žinoma, atsiranda trinties, bet ji visuomet pritrina kokį nors kompromisinį kampuką. Po ketverių bendro gyvenimo metų jaučiuosi įsivažiavęs į ritmą, išauklėtas, išsamiai susipažinęs su taisyklėmis. Bereikšmių barnių etapas jau pereitas. Kampai nudaužyti, dabar mudu esame beveik pusapvaliai... Pavyzdžiui, sugalvojome taisyklę: kas antrą dieną kiekvienas plauna indus. Ir man tai yra šventa. Savo dieną niekada jai nepasakysiu: „Būk gerutė, suplauk indus.“ Ir nepakęsiu, jei to paprašys ji. Taisyklės labai sutvarkė mūsų buitį ir racionalizavo Ingą, nes iki tol ji buvo tikra menininkė.
Inga: Aurimas į mano gyvenimą „įnešė“ daug tvarkos. Nenoriu pasakyti, kad anksčiau sėdėjau apkiautusi ir jis voratinklius nuo manęs nurinko (juokiasi), bet sistemiškumo tikrai įvedė. Esu tikra blondinė, kai kalbama apie mokesčius, popierizmą ir bankus – jeigu ne Aurimas, pražūčiau. Bet savo gyvenimiškos patirties jam irgi daviau.


Aurimas: Apsigyvenęs pas Ingą, pirmiausia turėjau malonumo viską taisyti, pradedant grindjuostėmis ir baigiant unitazais. Išsikovojau jos pasitikėjimą: kai Inga susiruošia išleisti pinigų, atsiklausia manęs. Visa laimė... Nes ji – tikra reklamos auka. Pamatė nieko vertą treniruoklį – ir jau pirks! Atseit ten tereikia porą pirštukų pajudinti ir – va tokie gražūs raumenukai užauga... Naivuolė!
Inga: Užtat jis yra absoliutus ne patarėjas, kai reikia atsakyti į klausimą, ką man apsirengti. Mane tai erzina. Taip ir nežinau: patinku aš jam su ta suknele ar nepatinku...
Aurimas: Dar niekada nebuvo nutikę, jog ji būtų apsirengusi taip, kad man būtų nejauku kur nors su ja pasirodyti (juokiasi). Iš tiesų mes puikiai vienas kitą kompensuojame.

Amžiaus skirtumas niekada nesukliudė?


Aurimas: Man asmeniškai – niekada. Bendraudamas nejaučiu jokio diskomforto.
Inga: Kartais, kai liepiu jam ką nors atnešti ir jis klausia: „Kodėl aš?“, sakau: „Nes tu jaunesnis.“ Bet tai – tik žaidimas...
Aurimas: Aš jau įpratęs nuolat visiems įrodinėti du dalykus: kad Šiauliuose yra geras teatras ir kad mūsų su Inga partnerystėje nesijaučiu piemuo.

Giminės ir draugai judviejų netuokia?


Inga: Manau, mintimis jie mus jau seniai sutuokė. Vienu metu visi labai puolė Aurimą: „Kodėl nesiženiji?..“ O tada dar labiau norisi priešintis spaudimui!

Apie vaikus pasikalbate?

Inga: Ir kalbame, ir planuojame. Bet čia jau – kaip Dievas duos...
Aurimas: Tikrai specialiai nestabdome ir neforsuojame. Neplanuojame: dabar nieko nedarykime, o va dabar pulkime daryti... Varteliai atviri: jei tik kas nors atsiras, viskas susidėlios į savo vietas.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką