Vardas, pavardė: Inga Norkutė.
Gimimo data, vieta: 1972 05 03, Klaipėda. 38 m.
Šeiminė padėtis: netekėjusi; turi širdies draugą Aurimą.
Pasiekimai: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė aktorinį meistriškumą; 14 metų dirba Šiaulių dramos teatre aktore ir režisiere; televizijoje debiutavo Medos vaidmeniu seriale „Moterys meluoja geriau“; šiuo metu vaidina televizijos serialuose „Pasmerkti“ ir „Pavogta laimė“; viena iš laidos „Tu gali“ vedėjų.
„Sunki ta mano dalia...“
Inga, ne kartą sakėte, kad be galo mylite savo darbą. Be to, šiuo metu Jus galima vadinti ryškiausia televizijos žvaigžde. Ar būna tokių rytų, kai nesinori keltis iš lovos?
Aišku, kad būna. Ypač kai grimo kėdėje reikia sėdėti 6 valandą 20 minučių. Ankstyvas rytas, kaip ir daugumai moterų, yra mano priešas. Sunki ta mano dalia (šypsosi)...
 |
| T. Kapočiaus nuotr./Inga Norkutė |
Nemažai moterų Jumis tiesiog nepatikėtų. Sakote, kad aktorystė – sunkus darbas, nors visiems atrodo, jog smagu būti eterio žvaigžde: tau daromas makiažas, visi šypsosi, prašo autografų, kviečia į renginius, atpažįsta gatvėje...
Tikiu, kad visiems viskas atrodo daug paprasčiau nei yra. Juk ekrane žmonės mato gražiai apsirengusias, skoningai pasidažiusias aktores, kurios gauna pinigų už tai, kad pasimaivo ir ištaria iš anksto išmoktus žodžius. Net ir aš, kai įstojau mokytis aktorystės, kurį laiką galvojau, koks rožinis gyvenimas manęs laukia: tu eini gatve, o žmonės tave atpažįsta, žiūri, šypsosi, mojuoja, vyrai tau po kojomis krenta...
Retas supranta, kiek aktoriai įdeda pastangų į vieną epizodą. Juk mums būtina perprasti vaidinamo personažo psichologiją, bent valandai ar dviem privalome išmokti mąstyti ir elgtis kaip kitas žmogus. Prieš filmavimą aš tekstus iš vakaro net po pagalve pasikišu, kad bet kurią akimirką atsibudusi galėčiau dar kartą pasikartoti scenarijų. Kita vertus, jei žiūrovas mus stebi ekrane ir sako: „Ai, čia visai nesudėtinga. Aš ir pats taip galėčiau suvaidinti“, mums tai yra didžiulis komplimentas. Vadinasi, suvaidinome įtaigiai, savo vaidmenį atlikome be priekaištų. Prisipažinsiu: man vis dar dreba kinkos, kai lipu į sceną, o televizijos filmavimo kameros ilgą laiką bijojau. Tačiau šį vargą atperka žiūrovų plojimai, gėlės, šypsenos.
Vieni neša gėles, o kiti, susėdę prie kompiuterio ekrano, pila pamazgas.
O taip, tokius aš vadinu „pavydžiais kompleksuotais raganosiais“. Jie niekada neišdrįstų to, ką rašo, pasakyti man į akis, nes jų pozicija tokia – paimsiu ir paslapčia apšūdinsiu ją. Man gaila tokių žmonių, todėl belieka jiems palinkėti sveikatos. Kartais paskaitau komentarus apie tuos žmones, kuriuos pažįstu. Man plaukai šiaušiasi! Tarkim, Violeta Riaubiškytė. Ji yra supermoteris, nuostabus žmogus, o komentatoriai ją su purvais maišo. Šito niekada nesuvoksiu. Ką bloga ji padarė? Violeta dainuoja, neša gėrį mūsų tautai, turėtume didžiuotis tokiais žmonėmis, bet ne keikti.
„Buvau pavaizduota kaip našlaitė, ubagė, vagilka...“
Per interviu Inga prisipažino, kad tą dieną iš namų ji labai nenorėjo kelti kojos. Pasirodo, viso to priežastis – išvakarėse televizijos eterį pasiekęs siužetas, kuriame aktorė pasakoja apie studentiškus metus, kai jai, neva kenčiančiai badą, tekdavo tuštinti svetimas keptuves arba alkio jausmą malšinti aliejumi.
„Pažiūrėjusi laidą, vos neišgriuvau iš padų, visą rytą verkiau. Mano tėveliai labai įsižeidė... Aš norėjau, kad tai būtų smagi laida, todėl papasakojau epizodus, kurie nesvetimi visiems studentams: kaip mes kepdavome bulves, o kitoje keptuvėje – kiti bendrabučio gyventojai. Jei jie išeidavo iš virtuvės, mes iš jų keptuvės nuo viršaus nuimdavome tas pačias skaniausias – apskrudusias – bulvytes. Kas gi to nedarė? Visi studentai mane supras. O laidoje buvau pavaizduota kaip našlaitė, ubagė, kuri gyveno neaišku kokiame bendrabutyje, išvis neturėjo nei pinigų, nei sąžinės, todėl eidavo vogti svetimų didžkukulių. O aš juk ir stipendiją gaudavau, ir tėveliai iš namų įdėdavo maisto. Mano tėvams buvo šokas. Žinau, kad mažiausiai tris dienas su manimi jie nešnekės. Mama tiesiai šviesiai paklausė: „Gal tu Jurgelevičiūtės draugė? Dabar ir tave visi vagilka vadins“, – pasakoja Inga.
Moteris prisipažįsta sulaukusi nemažai draugų skambučių, kurie ją guodė ir patarė į tai nekreipti dėmesio, mat tokia populiarumo kaina. „Pirmą kartą pamačiau, kaip iš nieko daromas skandalas. Kartais pagalvoju, kiek gražių darbų gyvenime esu padariusi, bet tai niekam neįdomu. Jei apie tai pasakoju filmuojant kamerai, būtinai šie sakiniai iškerpami, o paliekama ta pasakojimo dalis, kaip vogiau didžkukulius. Nejaugi mūsų visuomenė visai degradavo? Nejaugi ją domina tik tokie dalykai? Į ką tada vaikams lygiuotis? Aktorė, tiek metų atidavusi teatrui, smerkiama ir vadinama vagilka už tai, kad, būdama studentė, pokštaudama iš kolegų puodo pasičiupo vieną pusžalį didžkukulį...“ – po patirto šoko sunkiai atsigauna I. Norkutė.
 |
| B. Barausko nuotr./Inga Norkutė ir Aurimas Žvinys |
O vestuvės tikrai bus!
Vos prieš savaitę skaitėme Ingos interviu, kuriame ji prisipažįsta, kad vis dažniau su širdies draugu aktoriumi Aurimu Žviniu (28) pakalba apie vestuves. „Pasvajoju ir apie vaikus. Tikrai jų norėčiau, ir mes nelaukiam, labai stengiamės. Nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė bus. Kaip Dievas duos, taip ir bus gerai“, – portalui „Zebra“ sakė moteris. Ir lyg perkūnas iš giedro dangaus mus pasiekė žinia, kad pora pasuko skirtingais keliais.
„Negaliu patikėti! – iš nuostabos sušunka Inga, paprašyta patvirtinti arba paneigti tokias kalbas. – Mes tikrai esame kartu! Ką tik „Roxette“ koncerte šventėme Aurimo gimtadienį, o čia mus jau kažkas bando išskirti? Įdomiausia, kad Vilniuje neturiu tokių artimų draugų, kuriems, net jei ir išgyvenčiau skyrybas, galėčiau paatvirauti. Trumpai tariant, triukšmas lygioje vietoje. Gal iš pavydo taip žmonės šneka? O mes laimingai gyvename kartu ir planuojame vestuves. Jos tikrai bus! O! Kaip tik Aurimas skambina, reikia greitai papasakoti, kokios nesąmonės dedasi (juokiasi).“
