Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Inga Valinskienė: visiškai nesirengiu savęs laidoti (papildyta rugsėjo 9 d.)

Inga Valinskienė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Inga Valinskienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Ji tikrai mėgsta iššūkius, toji Inga Valinskienė (44). Tik keturiasdešimtmečiai šio žodžio nepratę vartoti. Scena, televizijos studija, Seimo salė, ugningi šokiai ant parketo prieš visą Lietuvą ir pagaliau penkios valandos tiesioginio eterio iki pat Naujųjų LNK projekte „Kviečiu šokti“. „Bijojau šito rudens“, – prisipažįsta Inga ir visiškai neneigia, kad tas baimes išvaikė naujas, projekto vedėjos, statusas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Žinai, kas man įdomu? Kaip ištvėrei per pirmąją „Kviečiu šokti“ transliaciją? Juk turėjo kojos kilnotis, o tau juk ne šokti – kalbėti liepė... 

Jau geriau vesti laidą televizijos studijoje, nei sėdėti namuose priešais televizorių. Studijoje bent jau turiu ką veikti. Mažiau laiko lieka visokioms nostalgijoms...

Nori pasakyti, kad ilgiesi šokių aikštelės televizijos studijoje? O gal praėjusių metų šokių partnerio Andriaus Butkaus? 

Esu tikra, jei pakalbintum visus, kurie kartu su manimi dalyvavo televizijos projekte, atsirastų tokių, kuriems šokiai – nė motais. Na, kad ir Justas Jankevičius. Nei jis šokti nori, nei prisiminti projekto. Nors, atrodo, ir šoko vaikis, ir progresą padarė. Ir žiūrėti į jį buvo smagu. Tik jam neįdomu visa tai, o man – įdomu.

Gal todėl, kad dainuoji, scena tau – labai artima?.. 

Gal... Juk niekaip negali išsiaiškinti, kodėl vienam įdomu spręsti kryžiažodžius, o kitam – ne. Kodėl moterys dievina siuvinėjimą, o aš jo nekenčiu. Kodėl kitoms įdomiau kopti į kalnus, nei megzti arba skaityti knygas, užuot pirkus bulvarinius žurnalus?

Ilgai svarstei, kai pasiūlė tapti projekto „Kviečiu šokti“ vedėja?

Trumpiau nei pernai, kai man pasiūlė šokti (šypsosi). Iš tiesų pasidžiaugiau, kad ruduo nebus toks nostalgiškas. Tas postšokinis sindromas... Jis egzistuoja, jo neišvengsi. Bijojau šito rudens... Nėra paprasta sėdėti prie televizoriaus ir žiūrėti, kaip šoka tavo partneris. Dabar šeštadieniais mano galva užimta! Tikrai neturiu laiko kapstytis savyje, savo emocijose. Tai viena priežastis. Antroji – o kodėl negalėčiau gauti šitokios praktikos? Tiesioginis eteris – nauja, įdomi patirtis. Kodėl turėčiau jos atsisakyti?

Tas postšokinis sindromas... Jis egzistuoja, jo neišvengsi. Bijojau šito rudens... Nėra paprasta sėdėti prie televizoriaus ir žiūrėti, kaip šoka tavo partneris. Dabar šeštadieniais mano galva užimta!

Na, galėjai... Nuspėdama aplinkinių reakciją. 

Puikiai žinau: kad ir ką padaryčiau, ji bus. Na, gal, jei išvis niekur nekiščiau nosies, žingsnio nežengčiau... Bet juk žurnalistai nuolat laksto iš paskos, taigi blogumą kokį vis tiek surastų. Kai tai supranti, sprendimai patys ateina. Ir aš visiškai nesirengiu savęs laidoti dėl to, kad kam nors šito labai norisi. Tikrai ne! Nepažeidžiau priesaikos, kurią daviau, nei įsipareigojimų. Jei kas mano kitaip, tegu įrodo. 

Na, ir ramiai apie visa tai kalbi... 

Pirmasis skandalas, kad pažeidžiau Seimo etikos kodeksą, kilo tuomet, kai nusifotografavau jūsų žurnalui. Kadangi skandalas greitai nurimo, supratau: visi kaltinimai tėra muilo burbulai. O štai Dulsinėjos man gaila... Verkiau tada! Ilgai repetavau ją spektaklyje „Žmogus iš La Manšo“, jau ir afišos buvo parengtos, ir drabužiai pasiūti! Baisiausiai skaudu... Kažkokios paieškos, kaip sustabdyti, uždrausti, neleisti. Iki šiol niekas ir nesugebėjo paaiškinti, yra dainavimas kūrybinė veikla ar nėra? Taigi be honoraro būčiau tada Dulsinėja buvusi, bet kita problema atsirado – teatras aktoriams negali nemokėti! 

Keista, kad po šitokių patirčių tau nenusviro rankos?

Kai nuėjau šokti, niekas lyg nebūtų pastebėjęs. Nė vieno žurnalisto, kuris būtų priėjęs ir paklausęs: „Na, ir kaip tu čia dabar šoksi?“ Keletą mėnesių sėdėjau tarp televizijos dainų projekto komisijos narių ir vėl – jokios nuostabos. Paskui supratau: juk nėra kaip prisikabinti – Seimo narė Dalia Teišerskytė tokioje komisijoje jau buvo, Stanislovas Buškevičius jau šoko. O štai televizijos laidos nė vienas Seimo narys dar nevedė. Tikriausiai vėl kils skandalas... 

Nesuprantu, kam dėl viso to sukti galvą? Imi, padedi Seimo nario mandatą ir darai, ką širdis geidžia...

Galėčiau taip padaryti, bet nedarysiu. Nematau tam nė vienos priežasties. Nebent pasistengtų kiti... Tikiuosi, Seimas šį rudenį turės rimtesnių darbų, nei analizuoti kelių kolegų laisvalaikio užsiėmimus.

Manau, ne tik man – niekam nekyla abejonių, kad jei reikėtų rinktis iš naujo, tikrai pasirinktum televiziją ir sceną, o ne Seimo posėdžių salę.

Aš esu aš. Jei vėl susiklostytų tokios aplinkybės, nuspręsčiau lygiai taip pat. Nemanyk, ir tuomet sprendimas nebuvo lengvas. Taip reikėjo... Nesiblaškau ir neverkiu dabar. Darbas Seime juk ne šiaip, ėmei pusę dainos ir parašei. Negaliu mesti, ką pradėjusi. 

Girdėjai: interneto erdvėse sklando juokas, kad šį sezoną LNK už dyką turi du geriausius vedėjus – Ingą Valinskienę ir Arūną Valinską?

Betgi ir šokėjus neprastus turi: LNK – Andrių Šedžių, TV3 – Žilviną Šilgalį. Irgi už dyką (juokiasi). Seimo reitingai ir taip maži, nepasitikima šita institucija. Nemanau, kad jie pakils arba nusileis vien todėl, kad aš tapau laidos vedėja.

Moterys dabar daro karjerą politikoje. Galėtum būti viena iš jų...

Visai nenorėčiau, o ir niekada su jokiu vyru neteko kovoti dėl vietos po saule, dalytis postų... 

Tikrai? O su Arūnu Valinsku? Namuose?

Namai – visai kita erdvė. Bet ir juose nesiveržiu vadovauti. Man ir taip gerai. Smagu, kai sulauki pripažinimo be jokių pastangų, kai dėl jo nereikia trankyti durų. Beje, labai daug man to pripažinimo ir nereikia...

Įdomu, ar per tuos dvejus metus, kai tapote Seimo nariais, televizija buvo išėjusi iš jūsų namų?

Ne, ją tik šiek tiek užgožė pokalbiai apie politiką. Negali taip paprastai nutolti... Arūnas visada jautė ir jaus nostalgiją. Visai nereikia to sarmatytis.

Per naujojo LNK sezono pristatymą atrodė, kad tarp televizijos žmonių jūs jaučiatės puikiai.  

Bet juk tai – natūralu, šitiek metų televizijai atidavę. Pati matau, kaip toje erdvėje Arūnas atsigauna, atgyja jo humoras, žaismė. Tai terpė, iš kurios jis neišėjo ir niekada neišeis. 

Kiekvieną kartą, kai įkiši nosį į straipsnių apie jus komentarus, išryškėja baisi žmonių nemeilė. Dabar ji ypač padidėjusi. Kaip manai, kodėl? 

Matyt, daugelis negali atleisti, kad ėjome į politiką. Kai kas nepakenčia, kad esi matomas, kad kažką veiki, kad nesėdi rankų sudėjęs ir neaimanuoji. Žmonės juk nemėgsta išsišokėlių, bent kiek ryškesnių už juos. 

Ar tą nemeilę gali pajusti koncertuose?

Aš juk negaliu koncertuoti! Kai kada padainuoju vieną kitą dainą televizijos projektuose. Šlagerių festivalyje dainavau, žmonės prieina, sako komplimentus. Tokių, kurie manęs nemėgo, buvo ir bus. Žiūrėk, dar ir į koncertą toks ateis, kad sustiprintų savo neapykantą. Replikuos tyliai, po nosimi, nes juk garsiai savo nuomonę išsakyti gali tik drąsūs. Išmokau su tuo kovoti: aš susemiu tik gerą energiją, man užtenka nuoširdžios žinutės, laiškelio, paprasto rankos paspaudimo. Nuo to šilta ir smagu. 

Kai kas nepakenčia, kad esi matomas, kad kažką veiki, kad nesėdi rankų sudėjęs ir neaimanuoji. Žmonės juk nemėgsta išsišokėlių, bent kiek ryškesnių už juos.

Kartą su kolegėmis svarstėme: per pastaruosius dvejus metus atrodai pasikeitusi. Santūri moteris tapo atviresnė, lyg kokios nors sienos būtų sugriuvusios... Ir kas tave taip išlaisvino? Šokiai? O gal politika?

Žmonės pastebėjo, kad išsilaisvinau (juokiasi)? Ir kaipgi? Dėl to, kad manęs dabar daugiau televizijoje? Jei ji manęs nerodytų, kaip jie tai suprastų? Kaip jūs suprastumėte? Aplinkybės daug ką keičia. Saviesiems esu, kokia buvusi. Tie, kas tegirdėjo mano balsą per filmus, daro savo išvadas. Taip, aš galiu pašmaikštauti, kartais būnu kandi – tokios manęs jie nėra matę. Tai televizija padeda nuspręsti, kokia aš esu. 

Nors iš tiesų, kokia tu, niekas nežino? Netgi tavo mama yra prisipažinusi, kad gerai savo dukters nepažįsta... 

Dabar dažnai girdžiu: „Iš kur turi tiek energijos, atvirumo, tiek laisvės, komunikabilumo?“ Stebina mane tokie klausimai, juk iš tikrųjų esu visai kitokia. Labiau – liūdesio vaikas, nei ta, kuri turi beprotiškos energijos, noro būti, linksmintis, bendrauti. Dažnai man tai pavyksta, kaip, beje, ir kitiems. Tačiau galvoti, kad žmogus, iš kurio trykšta fontanai energijos, būtinai toks ir yra, kvaila. Tie fontanai gali būti tik priedanga, savęs palaikymas, linksminimas, mėginimas pabėgti nuo vidinių dramų. 

Vadinasi, kartais trepteli sau koja: Ingute, susiimk, šypsokis?

Trepteliu. Ir kuo toliau, tuo dažniau.

Bet tik ne šokių salėje, tiesa? Dar lankai šokių pamokas? 

Lankau, kai turiu laiko. Tiksliau, kai Butkus turi laiko. Puikiai suprantu, ką reiškia dalyvauti projekte, nesinori lįsti į akis.

Tai pasakyk dabar, ar Andrius laimės šokių projektą? Juk visi jam pranašauja pergalę. 

Bijau karksėti, bet nematau nė vienos priežasties, kodėl ne. Jiedu su Ona turi viską, ko reikia pergalei. 

Tai Onai dabar – viskas, o tau – kas lieka nuo jų treniruočių?.. 

Tai – natūralu. Tik man labai nesinori pamiršti, ko esu išmokusi. Žinau, ką reiškia mėnesį nešokti. Pradingsta viskas, ką žinojai. Jei norėčiau tik patrepsėti – kitas reikalas, bet man reikia daugiau. Noriu tobulėti, daryti sukinį, tiesti ranką, koją, padaryti tai, ko nesugebėjau per projektą.

Tikriausiai šokiai – atsvara sporto salei. Negirdėjau, kad į ją vaikščiotum.

Nevaikštau. Ir man visai nesinori, žinok. Juo labiau kad išmėginau šokius. Šokių salėje po treniruotės jautiesi kaip gerai pasportavusi. 

Nejau, kai baigėsi šokių projektas, nepriaugai nė vieno kilogramo?

Aišku, priaugau. Tiesą sakant, buvau ne sulieknėjusi, o negražiai išsekusi. Tai – joks svorio metimas. Kai šoki, daug treniruojiesi, apie maistą negalvoji. Manęs žurnalistai klausia: „Na, gerai, jūs numetėte svorio, bet KODĖL jo nepriaugate?“ Matyt, jiems būtų smagu, jei pastorėčiau, vėl turėtų apie ką rašyti, šaipytis. 

Vasarą iš studijų Japonijoje grįžo tavo vyresnėlis Arūnas. Buvai išsiilgusi?

Taip ir nenuvažiavome su Arūnu jo aplankyti, o laukė vaikas, tikėjosi, norėjo mums šalį parodyti. Mes ir laiko nesuplanavome, ir pinigų dabar ne tiek, kad taip toli galėtume skristi. 
Pabus namuose iki rugsėjo vidurio, paskui skris į Londoną, vėl mokslai. Gerai viskas su tuo mano vaiku – protingas, išlaikytas.

Žinai, šiek tiek keista, kai pradedi kalbėti apie savo sūnus. Kartais atrodo, kad judu su Arūnu išvis vaikų neturite...

Kartais ir man taip atrodo (juokiasi)! Į viešumą mūsų vaikai nepratę lįsti. Jaunėlis Šarūnas su tėvu į visokias medžiokles, žvejybas, bet paparacai, ačiū Dievui, ten kol kas nesėdi. Vakar visi ant sofos sukritę kalbam, staiga tokia mintis – kas čia tie vyrai aplinkui? Tikrai mano vaikai? Sunku suvokti, jie jau tokie dideli! Viduje, atrodo, juk nesikeiti, o jie auga. Kas bus, kai sueis trisdešimt? Kita vertus, nebeliko jokių naminių rūpesčių: su kuo palikti? Ar tikrai pavalgė? Išėjo, negrįžo... Užaugo mano vaikai...

Galvoti, kad žmogus, iš kurio trykšta fontanai energijos, būtinai toks ir yra, kvaila. Tie fontanai gali būti tik priedanga, savęs palaikymas, linksminimas, mėginimas pabėgti nuo vidinių dramų.

Tačiau vis atsiranda tokių, kurie tau dar siūlo mergytę...

Na, taip: „Kaip būtų smagu!“, „Patikėk, taip atjaunėsi“, „Vyresnieji išeis iš namų, liktų mažiukė...“ Galvokit jūs ką norit, bet man – gana! Viskas, laikas praėjo! Traukinys nuvažiavo. Suprantu, mažas vaikas yra nuostabu, savotiškas kaifas. Tačiau, matyt, tai moterims, kurios linkusios gyventi šeimos gyvenimą. O aš nesu tokia. Pareiga atlikta, dabar su savo sūnumis bendrauju kaip su suaugusiaisiais, nebereikia man tų ciacki liacki iš naujo. Anksčiau, būdavo, dar pagalvodavau, o gal... Kaip gražu būtų mergaitė... Dabar visai nebenoriu – nei mergaitės, nei berniuko. Nors kas žino, jei atsirastų kitas vyras, gal ir sumislyčiau. Nauja patirtis, įdomu, visai kiti santykiai. O su tuo pačiu, kai viskas aišku ir žinoma...

Na, nieko nuostabaus tai girdėti, juk miestas kalba apie judviejų su Arūnu skyrybas... 

Kalba, sakai? Negali tvirtai teigti, kad tos kalbos iš piršto laužtos. Šaltuko tarp dviejų žmonių nepaslėpsi. Vieną, kitą kartą drauge nepasirodei, pasakei, kad nežinai, kur tavo vyras, kai paklausė, – štai tau ir skyrybos. Tik jei kiekvieną pyktį, kiekvieną nesutarimą vertinsi kaip skyrybas... 

Tai kelintų metų krizė čia jums?

Dvidešimt antrųjų (juokiasi)!

Kažkaip apie tokią negirdėjau...

Taip, taip, dažniausiai pasitaikanti – septintųjų. O mums – dvidešimt antrųjų.

Ir tu rengiesi palikti Arūną! Niekas tuo neabejoja!

Kodėl (kvatoja)?! O kažin ar jie dar nenusprendė, pas ką aš išeinu?

Na, matyt, pas Butkų. Kurgi dar?!

(Kvatoja.) Sakai, taip turėtų būti?! Beje, kodėl ne pas Marių Gelažniką? O juk kvietė, sakė, naują lovą nusipirko...
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką