Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 18, 18:59

Ivetos ir Amandos kelionė po Lotynų Ameriką: džiunglės, atradimai ir jokių šampūnų

Jau keturi mėnesiai – būtent tiek laiko geriausios draugės Iveta ir Amanda keliauja po Lotynų Ameriką. Ir viskas dėl varginančios kasdienės rutinos, kuri paskatino norą iš naujo atrasti ne tik save, bet ir supantį pasaulį. Todėl vieną dieną jos susikrovė dvi kuprines, pasirinko krypti ir leidosi į gyvenimo nuotykį, kurio akimirkomis dalijasi socialiniame tinkle „TikTok“. O šiandien portalui 15min pasakoja savo įspūdžius – apie įprastą dieną džiunglėse, krūmuose tykančius pavojus ir išmoktas vertingas pamokas.
Ivetos ir Amandos kelionė į Lotynų Ameriką
Ivetos ir Amandos kelionė į Lotynų Ameriką / Asmeninio albumo nuotr.

Po sėkmingų pasiekimų – tuštuma ir noras ją užpildyti

– Turbūt ne tik aš, bet ir kiti internautai jus atrado per „TikTok“ platformą. Vis dėlto, manau, ne džiunglėse užsimezgė graži draugystė. Todėl įdomu pažvelgti į pačią pradžią – kada susipažinote?

Iveta: Iš tikrųjų turime visai įdomią susipažinimo istoriją. Abi užaugome Airijoje, o susibendravome, kai mums buvo apie 13 ar 14 metų.

Amanda: Bet ilgai nebendravome, nes Iveta buvo toks smarkus vaikas, o aš – tylus. Atsimenu, kad buvo toks miestelis, kur Iveta gyveno ir buvo daug lietuvių, o aš atvažiavau iš kito, ir taip susipažinome. Bet dabar galvoju, ar dar buvome draugės, nes būdavai per daug smarki (juokiasi).

Iveta: Praėjo daug metų ir taip išėjo, kad susitikome bendroje draugų grupėje. Susidraugavome ir po kelerių metų draugystės išsiaiškinome, kad mes abi gimėme Šiauliuose ir į Airiją atvažiavome 11-os metų. Mūsų gyvenimo istorija – visiškai vienoda. Netgi mūsų šeimos vienos kitas pažįsta. O artimesnės tapome dėl „Erasmus“ programos Madride. Čia kartu praleidome daug laiko, o vėliau kuriam laikui grįžome į Airiją.

Amanda: Mes tiesiog visą laiką juokėmės (juokiasi).

– Juokėtės, juokėtės ir sugalvojote – metas keliauti. Bet spėju, kad mintis išvykti į kitą žemyną kilo ne per dieną ir ne per dvi. O kada ir kodėl?

Iveta: Mes abi baigėme universitetus.

Amanda: Aš baigiau Rygos universitete ekonomiką ir išvykau į Aziją. Jau tada pamačiau, ką reiškia keliavimas. Supratau, kad tai nėra tiesiog keliavimas, ir galvojau sugrįžti ne į Aziją, o į Lotynų Ameriką, kur gamta gyvesnė. Su Iveta kaip tik tuo metu gerai suėjome.

Iveta: Aš irgi baigiau universitetą bei gerai šnekėjau ispaniškai. Kaip tik visą gyvenimą turėjau svajonę nuvažiuoti į Lotynų Ameriką – klausiausi dainų, kurios populiarios, žiūrėjau serialus. Tokia svajonė ir liko. Tuomet pradėjome dirbti ir įklimpome į kasdienybę. Darbas, namai, rutina. Viskas taip nuobodžiai.

Amanda: Pagal modernius standartus buvome visai sėkmingos. Baigėme universitetus, dirbome visai gerus darbus. Atrodo, viskas kaip ir pasiekta. Bet radome gyvenime blankumą. Po truputį rutina pradėjo žudyti.

Iveta: Tada sugalvojome, kad vis dėlto reikia susitaupyti pinigų, kiek tik galima daugiau, ir išvykti. Kaip tik korona tam padėjo. Sakėme, kad reikia vykti į Lotynų Ameriką ir pabandyti atrasti save.

Amanda: Ta kelionė nėra tik aplink pasaulį ar Lotynų Ameriką, bet kelionė ir į save. Anksčiau nebūčiau supratusi, kad tu ne tik keliauji ir atrandi dalykus išoriniame pasaulyje, bet ir vidiniame. Šiose kelionėse daug apie save sužinai. Tai nuostabu, kai atsiranda variklis atrasti save ir pasaulį aplink.

Asmeninio albumo nuotr./Ivetos ir Amandos kelionė į Lotynų Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Ivetos ir Amandos kelionė į Lotynų Ameriką

– Idėja gimė, kryptis, kur vyksite, – taip pat. O kaip į tokį sprendimą reagavo jūsų artimieji?

Iveta: Išleido (juokiasi). Aišku, visi jaudinosi. Mano šeima taip pat – sakė, kaip bus, jei nutiks kas nors blogo. Bet mes kol kas nelabai turėjome nemalonumų. Manau, reikia mažiau bijoti ir pasinerti į duotas galimybes.

Amanda: Draugas sakė, kad neįsivaizduoja, kaip taip važiuoju, kaip nebijome. Tas gyvenimo džiaugsmas ir yra, kai išlipi ir komforto zonos ir pajauti tikrą gyvenimą. Kai jį pajauti – niekas nebaisu. Reikia žengti tą pirmą žingsnį ir viskas tikrai įmanoma. Jei nori patirti gyvenimą, tai niekas nėra stabdis, tik tu pats. Visada bus žmonių, kurie bijos.

Iveta: Mes sutikome merginą, kuri jaunesnė už mus ir ji viena atvažiavo į Kostą Riką. Su savimi pasiėmė tik 2 tūkst. eurų.

Dvi kuprinės ir vienas tikslas – pažinti Lotynų Ameriką

– Esate minėjusios, kad išvykote su dviem kuprinėmis ant pečių. Smalsu, koks jų turinys. Ką vežėtės į šią kelionę?

Iveta: Mes įsidėjome minimaliai rūbų – kelis marškinėlius, šortus, apatinius, ilgas kelnes darbui ir marškinėlius ilgomis rankovėmis. Visko po vieną. Dar po megztinį ir striukę, bet keliais drabužiais teko atsikratyti ir juos atidaviau džiunglėse žmonėms, nes buvo beprotiškai karšta. Ir man užėmė vietos kuprinėje, buvo sunku vežiotis (juokiasi).

O daugiausiai dėjomės elektroniką. Įsidėjau nešiojamą kompiuterį, telefoną ir aparatą filmuoti tiktokams. Ai, mes dar vežiojomės projektorių, kur gal vieną sykį panaudojome, kad galėtume pažiūrėti filmą džiunglėse. Bet nerekomenduojame to daryti (juokiasi). Pasinaudojome kartą ir viskas, daugiau nebežiūrime, nes pats gyvenimas kaip filmas.

Amanda: Vienas įdomus faktas, kad įsidėjome visokiausių šampūnų, higienos priemonių, bet nuvažiavus į pirmas džiungles jų neprireikė. Sužinojome, kad šampūnu naudotis upėje negalima, kas savaime mums buvo aišku. Turėjome tokį natūralų muilą, prausdavomės, kur užlipus aukščiau buvo padaryta, kad vanduo tekėtų ant žemės, bet ne į upę. Tačiau visų cheminių prekių, kurias atsivežėme, jau seniai nebeturime.

Iveta: Visko nebėra. Sužinojome, kad tos priemonės – tiesiog reklama. Dabar visiškai švarūs plaukai. Būna, kad išlauki mėnesį ir nebereikia jų naudoti.

– Aptarėme daiktus, o dabar judėkime toliau. Kokia buvo jūsų pirmoji kelionės stotelė?

Iveta: Prieš Lotynų Ameriką iš pradžių keliavome į Indiją. Išlaikėme jogos mokytojų kursus ir pradėjome praktikuotis. Labai patiko ir norėjome sužinoti daugiau. Sužinojome, kad būtent Indija yra jogos sostinė ir supratome, ką reiškia keliauti, pamatyti ne tik aplinką, bet ir save. Tuomet grįžome porai savaičių namo ir išvykome į Kosta Riką.

Amanda: Indijoje atradome aistrą jogai ir jos principus gyvenimui. Supratome, ką reiškia iš tikrųjų pajusti, gyventi ne monotoninį gyvenimą, o jausti gyvybę kiekvienoje akimirkoje, ką keliavimas ir suteikia.

O grįžtant prie Kosta Rikos, prisiminiau, vieną iš stipriausių dalykų, kai atsikeli ir nežinai, kur nuneš nauja diena. Nėra taip, kad šiandien penktadienis, tu atsikelsi ir darysi tai ar tai. Čia tu sutinki nuostabių žmonių, patiri neįtikėtinų nuotykių. Tu būni čia ir dabar. Ir gamta jos nuostabi. Be to, ji viena iš taikiausių šalių, neturinti savo kariuomenės, bet turinti gamtą, kurioje naudojama atsinaujinanti vandens, saulės varoma energija. Norėjome nuvykti ir susipažinti su jų kultūra.

Iveta: Išsiaiškinome, kad labai daug bendraminčių važiuoja į Kosta Riką. Dėl tų pačių priežasčių, kurias paminėjo Amanda, – ji taiki ir švari šalis su gražia gamta. Mes čia turėjome nerealių ir tikrų potyrių bei nuotykių. Manau, kad ten grįšime. Tai bus mūsų pirmoji ir paskutinė stotelė.

Keli žmonės, su kuriais bendravome, sakė, kad ten yra tokia bendruomenė, kur gyvena žmonės iš Amerikos, Kanados bei Europos. Ir jie stato planetai padedančius projektus – vandens valymo sistemas, kur su augalais išfiltruoja vandenį.

Amanda: Ir su jais buvo labai gražu bendrauti. Mes daug išmokome ir supratome. Žmonės susirenka, turi sistemą ir naudoja kriptovaliutas. Tokiose bendruomenėse yra pabrėžtas bendras gyvenimas, dalinimasis ir kiekvieno žmogaus balsas įskaičiuotas.

Asmeninio albumo nuotr./Ivetos ir Amandos kelionė į Lotynų Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Ivetos ir Amandos kelionė į Lotynų Ameriką

– Ir tada iš bendruomenės patraukėte į džiungles Kolumbijoje?

Iveta: Džiunglėse buvo visi mūsų išgyvenimai. Prieš kurį laiką nusileidome iš Siera Nevados džiunglių Kolumbijoje. Džiunglėse buvo pats nuostabiausias laikas, kurį galima buvo patirti. Gyvenome be elektros, vandens, be jokio modernaus komforto. Labai daug laiko buvo praleista su savimi, gamta, kuri buvo be proto graži.

Atsirasdavome vietose, kur nebūdavo resursų gaminti valgio, įprastų daiktų. Suteikiama galimybė pabandyti kurti su tuo, ką turi. Galiu pasigirti, kad išmokau valgyti daryti iš nieko (juokiasi). Ten nebuvo pakankamai reikalingų virtuvinių įrankių, jokių ingredientų. Iš tikrųjų – ryžiai ir kelios daržovės, kurias gali valgyti porą savaičių.

Kartais faina neturėti visko po ranka, neturėti parduotuvių kelis žingsnius nuo namų. Esi priverstas pamąstyti daugiau, pasitelkti kūrybiškumą, kurį esame praradę šioje modernioje civilizacijoje.

– Kaip atrodydavo jūsų įprasta diena džiunglėse?

Iveta: Atsikeldavome prieš 6 val., nes darėme jogą, meditavome. Pasidarydavome savo rytinę rutiną, kas yra būtina mūsų gyvenime būdui, ir tada eidavome dirbti. Mes savanoriaujame per „Workaway“ platformą, kur gauname visokius darbus.

Pavyzdžiui, vienose džiunglėse dirbome po 4-5 valandas, nes vienur sunkiau, kitur lengviau. Išdirbame tas valandas per dieną ir po to tiesiog turime laisvą laiką.

Džiunglėse buvo upė ir nueidavome prie jos medituoti, užsiimti joga, kūrybiniais darbais. Bandėme laiką panaudoti protingai, paskui darėmės pietus, bendravome su kitais savanoriais, o štai vakare kurdavome laužą, gamindavome vakarienę. Nors labai paprastai leidome laiką, bet buvo labai gera sielai.

Amanda: Bendruomenėje buvo panašiai. Atsikeldavome prieš 7 val. ir jau būdavome veiksme. Kaip įprasta – rytinė rutina, o tada darbas. Bet darbas bendruomenėje buvo šiek tiek sunkesnis, nes atrinkinėjome medieną, kurios nereikėtų išmesti, bet ji būtų panaudota teisingai. Ir, kas smagiausia, į darbą galėdavai įsijungti tada, kai gerai jausdavaisi tą dieną. Jei nesijauti, tai be problemų gali ilsėtis. Ten žmonės emociškai subrendę ir supratingi, atsižvelgia į kiekvieno savijautą. Tas pasitikėjimas duoda daugiau motyvacijos, tai yra paprastas žmogiškumas.

O po darbo prasidėdavo linksmybės. Pabaigi darbą, pavalgome ir su tokiu džipu pasivažinėdavome po vietovę. Toje bendruomenėje vykdavo renginiai, kur virš 100 žmonių susirinkdavo. Mama pasakojo, kad kaime irgi taip vykdavo linksmybės (juokiasi).

Išmoktos pamokos – meilė sau ir gamtai

– Labai drąsiai kalbate apie savarankišką gyvenimą džiunglėse, bendravimą su kitais keliautojais, bet nepaminėjote kitos pusės – saugumo. Ar pačioms nebuvo baimės, kad kažkas gali nutikti?

Iveta: Mes visą laiką būname dviese. Palaikome viena kitos kompaniją, taip pat sutinkame daug žmonių, su kuriais irgi pakeliaujame. Buvome susiradusios porelę, su kuria kelias savaites keliavome.

Amanda: Su jais pasidarėme tokį fainą laiko leidimą. Turėjome stovyklą, rengėme visokias dirbtuves ir kartu vedėme užsiėmimus, rinkome šiukšles nuo paplūdimio. Buvo sąmoningas laiko leidimas, kuris priveda prie saviugdos.

Iveta: Be to, mano ispanų kalba labai padeda. Aš greitai paklausiu vietinių, kur eiti, jie pasako, o ir priduria, kur neiti. Ir išgirdę, kad kalbu ispaniškai, jaučia didesnę pagarbą, nebando apgauti. Tuo metu jei būni visiškai žalias turistas, mėgina apgauti.

– Taigi netikėtų pavojų išvengėte?

Iveta: Buvome užsirezervavusios butą per „Airbnb“ bet paskutinę minutę, kai grįžome iš karnavalo, mums atsiuntė kitą adresą, į kurį ir nuvažiavome. Nuvažiavusios sutikome moterį, kuri sakė, kad nieko neišnuomavo ir prašė iš naujo susimokėti. Paskambinome savininkui, kuris jis patikino, kad viskas gerai, patarė mums ten pasilikti, o jis per tą laiką paskambins ir viską suderins. Bet tiesiog bandė apgauti. Galiausiai viskas buvo gerai, nes iš patikimo puslapio užsisakėme kambarį ir atidavėme pinigus moteriai.

Amanda: Iš tikrųjų didžiausi pavojai tyko džiunglėse, nes ten yra daug nuodingų gyvačių. Paskutinėse džiunglėse, kuriose buvome, savininkams jų šuniukas buvo kaip vaikas, jie jį stipriai mylėjo, ir jam įkando nuodinga gyvatė. Jie nespėjo jo nuvežti pas veterinarą ir mes visi kartu laidojome. Buvo tikrai liūdna patirtis.

Aš irgi buvau prie tos pačios nuodingos gyvatės, kuri mirtina ir žmogui, bet ji nušliaužė nuo manęs greitai. Bet esant džiunglėse, jei gyvatė ar koks nors kitas gyvūnas įkastų, būtų sunku surasti pagalbą.

Iveta: Bet tos gyvatės pačios pirmos nepuola. Su šuniuku taip išėjo, nes turbūt jis su ja žaidė.

Man asmeniškai baisiau būti mieste nei džiunglėse. Jose jaučiu tylą, ramybę, saugumą, o grįžus į civilizaciją vis siūlo suvenyrus. Žmonės tiesiog yra tavo erdvėje, o aš nuo to atpratau. Todėl ir savo vaizdo įrašais norime žmonėms padėti grįžti prie gamtos, laiko leidimo su savimi.

Asmeninio albumo nuotr./Ivetos ir Amandos kelionė į Lotynų Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Ivetos ir Amandos kelionė į Lotynų Ameriką

– Panašu, kad per šiuos mėnesius įgijote ne vieną svarbią pamoką. Kuriomis labiausiai džiaugiatės?

Amanda: Išmokome, kad reikia ne tik gamtą mylėti, bet ir save. Daug kas gali pasakyti, kad myli gamtą, bet ne visi pažiūri į tai, kas po kojomis. Iš naujo supratome, kaip svarbu išreikšti meilę gamtai, sutikome žmones, kurie gyvena „zero waste“ (Atsakingas vartojimas, rūšiavimas arba perdirbimas – aut. past.), išklausėme jų, kodėl verta taip gyventi, ir padarėme pokyčių savo gyvenimo būde.

Dar pamatėme, kas yra laiko leidimas. Dirbant darbus ar gyvenant savo gyvenimus, nebūdavo daug laiko saviugdai, savęs paieškoms. Dabar tai suprantame. Iveta parašė kelias dainas, aš rašau poeziją. Turime ketinimų piešti ir užsiimti kūryba. Užsiimame visokiais kūrybiniais projektais, kur vėl gali būti vaikas ir ieškoti dalykų savyje (šypsosi). Išmokstame tai, apie ką seniai galvojai, bet neradai tam laiko. Čia tam toks spyris.

Iveta: Manau, kad nežinomybė ir nauji dalykai yra keliavimo variklis. Išmoksti adaptuotis prie kiekvienos dienos, kuri yra skirtinga. Mes prieš keliaudamos nieko neplanuojame, tiesiog sekame, kas dabar vyksta, kas yra įdomu.

Ir mus lydi sėkmė tokiame gyvenimo būde, nes atsirandame ten, kur turime būti. Tai yra puikios vietos, kur sutinkame nuostabius žmones, iš kurių taip pat be galo daug išmokstame. Iš tikrųjų viskas – kaip per sviestą (šypsosi).

– O ar namų ilgesys nekankina?

Iveta: Tiesą pasakius, pasiilgome šeimos ir draugų, bet ir prisimename, kad sėdime pasaulyje, kur amžina vasara. Aišku, reikės grįžti kažkada (juokiasi).

Amanda: Mano mama atvažiuos mus aplankyti, nes pačios greitu metu neplanuojame grįžti. Tiesiog gyvename dabartine akimirka. Net nežinome, kas mūsų laukia. Turime viziją, kad grįšime į Kostą Riką.

Ir bendruomenėje turime galimybę atvykti ilgesniam laikui, pačios kurti projektą pagal savo nuožiūrą, kad galėtume padėti planetai. Bet kiekvieną dieną viskas keičiasi.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką