Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 31d. 15:59

J.Jurkevičienė: Druskininkų klondaikas – miesto turgelis, kuris pradžiugintų net milijonierių J.Kazicką

Jurga Jurkevičienė Ypatingos
Asmeninio archyvo nuotr. / Jurga Jurkevičienė

Kartais Romoje kaitra svilinančią naktį regiu vaizdą: mediniai tamsūs rudi iš abiejų pusių esantys prekystaliai. Siauras sausakimšas praėjimas. Ieškau man pažįstamų veidų – nostalgiško žvilgsnio mėlynakio voveraičių pardavėjo Algio, bulvių karaliaus stambiapečio Jono, mėlynių rinkėjos Nijolės.

Vaistažolių močiutės – pokario eleganciją spinduliuojančios Apolonijos. Į daržo gėlių kompoziciją lyg kokiame Renesanso laikų natiurmorte įsikomponavusios Marijos, baltarusišką hematogeną po prekystaliu slepiančios Liudmilos.

Kiekvienąkart artėdama prie Druskininkų dviejų tūkstančių kilometrų kelionės pabaigoje jaučiu baimę – kad tik turgelis liktų toks civilizacijos nepaliestas, kokį matau savo svajonėse.

Nes tai tarsi sugrįžimas į vaikystę, praeitį.

Atmintis atgamina kiekvieną senųjų Druskininkų namą, parką, pušyną, berželių giraitę vaikystės kieme, kuriame kartu su vaikais juos sodinome, o šiandien balti kamienai jau siekia dangų. Senąjį dviaukštį raudonų lentų namą Kirovo gatvėje su malkine kieme, tiesiog priešais Druskonio ežerą ir kapinaites kalnelyje. Mūsų buto baltas duris virš kelių suklypusių medinių laiptelių.

Raudonąjį medinį namą trikampiu stogu, kuris įamžintas vos keliose išlikusiose juodai baltose vaikystės nuotraukose, sapnuoju dažnai. Vaikystės namas, įsikomponavęs tiesiog šiandieninės belgiškos bandelinės „Buolangerie“ užnugaryje jau – nebe raudonas, nes naujai tinkuotas, dekoruotas, nebeatpažįstamas. Kaip ir pati bandelinė, kurios vietoje kažkada buvo grietinės, pieno, kefyro kioskas. Pieno produktai stiklo buteliuose su auksiniais ir sidabriniais dangteliais, legendinis lauko prekystalis, pasiekiamas ketverių metų vaikui tik pasistiebus. Stiklo butelius parnešti į raudonąjį namą nesudaužius į šaligatvio plyteles buvo tikra drama, juk rezginė iki žemės ištįsdavo.

Visa tai yra mano Druskininkų vizija.

Visa tai yra mano Druskininkų vizija. Kiekvienas pastatas man yra susijęs su kokiu nors svarbiu vaikystės įvykiu. Tempdama butelius į namus suspėdavau žvilgtelėti į bažnyčios smailes, skvero gale stūksančią vaistinę. Bet vaistinė man asocijuodavosi ne su vaistais, o su mano mėgstamu hematogenu. Atsigręždavau į man už nugaros pasiliekantį įmantriausią Druskininkų pastatą – restoraną „Nemunas“, kurio dieviškas grožis ir prabanga mane smarkiai įkvėpdavo. Gal jau tada buvau priklausoma nuo gastronomijos?

Turbūt todėl tiesiog dievinau medinį restorano pastatą su stiklu gaubta šokių aikštele. Dar dabar užuodžiu tuomečių karbonadų aromatą. Skrudintos mėsos su kaulu traškioje plutelėje. Toli gatvėje sklindantį prabangaus patiekalo kvapą. Už tų laikų sekmadieninį karbonadą šiandien nežinau kokius pinigus sumokėčiau. Bet tai yra neįgyvendinama svajonė. Ne, ne todėl, kad jų kepėja garsioji restorano šefė ponia Šlikienė nesutiktų išduoti recepto paslapties. Tiesiog viena pažįstama, išmananti mėsos verslo subtilybes, mano entuziazmą užgesino: tokios kiaulienos kaip tais laikais – neperaugintos kiaulės – Lietuvoje jau nebėra.

Druskininkų turgus buvo dabartinėje „Iki“ parduotuvės teritorijoje, dengtas stogu, milžiniškas, mano vaikiškoms akims – be galo ir be krašto. Vėliau buvo legendinis baltarusių turgus priešais benzino kolonėlę ir nukeliauti į jį reikšdavo dar kartą prisiminti vaikystės keliones į tuometę prabanga dvelkusią Baltarusiją.

Šių dienų Druskininkų turgelis – vienas iš nedaugelio likusių autentiškų susitikimų su praeitimi. Jis vienos parduotuvės kojūgalyje, atviroje erdvėje, po tamsiais prekystaliais. Jo kairėje – dar vienas Druskininkų klestėjimo laiko prisiminimas – vienas garsiausių „Ūlos“ gintaro fabrikas, kuriame gimdavo nuostabūs lietuviškojo aukso suvenyrai, mozaikos, papuošalai. O būtent toje vietoje, kur šiandien pardavinėjamos bulvės, pomidorai, krienų indeliai, mėlynės ir daržo ramunės vykdavo garsioji „Kalvių“ šventė, į kurią susirinkdavo visa džiaugsmingoji Lietuva.

Įžengus į Romos naktyje išnyrantį sausakimšą turgelio prekystalių tunelį, man tikrai nesunku atsidurti tuomečiuose Druskininkuose, pajusti praeities alsavimą, šventinę, tarsi gegužės parado nuotaiką.

Tikriausiai atrodau keistuolė, nesidžiaugiu šiandiene Druskininkų šveicariška tvarka, gėlynais, kavinėmis, restoranais?

Tikriausiai atrodau keistuolė, nesidžiaugiu šiandiene Druskininkų šveicariška tvarka, gėlynais, kavinėmis, restoranais? Gal kas nors net įsižeis dėl to? Juk miestas eina pirmyn. Nesu kosmopolitė, kurią žavi atnaujinti sanatorijų, dabartinių „Spa“ langai, modernūs į Druskininkų sampratą sunkiai įsirašantys veidrodiniai gyvenamųjų butų kompleksai?

Ne, nesu progreso priešininkė. Tačiau man mielesni kitokie Druskininkai. O šį rašinį įkvėpė mintis, jog nesu viena tokia.

Praėjusios dienos vizito į turgelį metu vienas vyriškis už nupirktas jo voveraites pasiūlė, panašiai, kaip Italijos turguje daržovių pardavėjos siūlo nemokamai petražolių, bazilikų, salierų, lietuviškų magaryčių.

Dideliame puode tiesiog ant prekystalio praskleidęs žalius lapus ir krapų lietsargius vyriškis „sužvejojo“ mažutį kietą šviesiai žalią agurkėlį. Tai buvo dieviško skonio su niekuo nepalyginama substancija, į kurią sutilpo visa autentiška geroji progresyvioji savo tradicijų neišdavusi Lietuva. Čia pat, tame dideliame puode ant prekystalio, mažas, lenktas, kietutis, standus ir išdidus, nes toks kvapnus, kaip seniai kokiame nors pasaulio restorane užuostas patiekalas, su piktais aštriais spuogeliais – vos vos paraugintas šviežias agurkėlis.

Tą akimirką netikėtai prisiminiau vieną nuotykį. Kartą prieš gerą dvidešimtmetį, o gal ir daugiau, rugpjūtį Molėtuose šventėme vienos iškilios tuometės damos gimtadienį, į kurį buvo pakviesti išeiviai iš JAV Juozas ir Aleksandra Kazickai.

Aleksandra, Juozas ir Jūratė Kazickai
Aleksandra, Juozas ir Jūratė Kazickai

Nukrautas gėrybėmis stalas, gėrimai. Malonios šypsenos, apsikabinimai, įamžinti nuotraukose. Dvi šypsenos – kartu su J.Kazicku. Kokia istorija...Tačiau nei patiekalai, nei gėrimai man neišliko atmintyje, ragavome, jei neklystu, keptą ežero lydeką ir lyną, kurie didelio įspūdžio nepaliko. Nors tais laikais dar nepažinojau pagrindinio tobulos virtuvės ingrediento – tyro itališko alyvuogių aliejaus, kuris žuvies patiekalams suteikia kitokį skonį.

Pamenu, turėjau įprotį visur ir visada virtuvėje pagelbėti dėl svečių nerimaujančiai gimtadienio kaltininkei. Užuot sėdėjusi prie stalo, pasisiūliau į virtuvę. Pjausčiau daržoves, dėliojau į lėkštes, tylėdama raikiau duoną. Ir kaip tik dėliodama į pintinaitę duoną pajutau aplink liemenį apsivijusią J.Kazicko ranką. Abi su šeimininke šiek tiek sutrikome. Milijonierius, palikęs žmoną ir kitus svečius prie stalo, nepastebėtas atsėlino į virtuvę. Ko?

Šeimininkei ėmė peiliai kristi iš rankų, iš susijaudinimo pradėjo užsikirtinėti kalba.

Šeimininkei ėmė peiliai kristi iš rankų, iš susijaudinimo pradėjo užsikirtinėti kalba. O aš toje rankoje ant mano liemens nepajutau jokio pasipūtimo, milijonieriškos arogancijos, gašlumo. Bet supratau, kad vizitas į virtuvę taip pat nebuvo atsitiktinis. Labai draugiškai šiek tiek save patį patraukdamas per dantį J.Kazickas sušnibždėjo: „Aš jūsų, mielosios ponios, norėčiau paprašyti tik vieno vienintelio dalyko. Man nieko netrūksta nei ant stalo, nei gyvenime, nieko. Bet vieno dalyko vis dėlto trūksta. Oi kaip man trūksta...Oi kaip svajoju...“

„Žinoma, viską padarysime. Prašom. Sakykite“, – įkvėpė oro jubilijatė. Tai ko gi šiam iškiliam lietuviui Amerikoje trūksta, tada negalėjau suprasti. Ką mes jam galime pasiūlyti čia, Lietuvoje?

Atsakymas sutrikdė tiek mane, tiek namų savininkę.

„Aš svajoju apie mėgstamiausią mano vaikystės patiekalą – malasolnij (liet. mažai sūdytas) agurkėlį. Gal turite savo podėlyje?“ – išgirdome.

Ponia gimtadienio Molėtuose kaltininkė nė žodžio netarusi nuskubėjo į podėlį, o J.Kazickas man toliau kalbėjo apie savo laikų virtuvę, savo motiną, savo vaikystę. Susijaudinęs, keistu, man neįprastu Lietuvoje dialektu, iki detalių aptarinėjo tam tikrų patiekalų skonius. Jau visai rimtai, kažkokiu pakiliu balsu.

Skubiai metalo atidarytuvu nuimtas trijų litrų stiklainio dangtelis švilptelėjo į šiukšlių dėžę. Sukaktuvininkė pamerkė ranką į rūgštų skystį. Pasikapstė ilgais baltais pirštais tarp panašių į Druskininkų turgelio vyriškio žalių lapų ir krapų lietsargių ir pagaliau... pagaliau išgriebė milžinišką ochros atspalvio agurką, netyčia pirštu pradurdama glotnią odą, be jokių piktų aštrių spuogelių. Iš ochros spalvos minkšto agurko trykštelėjo rūgštis, apšlakstydama mano suknelę.

Bet tai buvo niekai palyginus su malasolnij agurkėlio skonį jau burnoje įsivaizdavusio J.Kazicko veido išraiška. Ochros spalvos agurko jis atsisakė ragauti. Milijonieriaus veide buvo viso pasaulio nusivylimas, liūdesys.

Kaip graudu, kad šiandien šiam iškiliam Lietuvos išeiviui negaliu pasiūlyti apsivyti mano liemenį ranka, kaip tą kartą Molėtuose, ir kartu su manimi užsukti į mielą Druskininkų turgelį. Tarp tamsiai rudų prekystalių Lietuvos milijonierius sutiktų malasolnij agurkėlių savininką ir galbūt dar kartą išgyventų savo vaikystę, palaimos kupinas emocijas, aromatus.

Juk tereikia tiek mažai. O gal, atvirkščiai, labai daug... Talento nesugadinti, „nepersūdyti“.

Komentarai: 18

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką