Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 lapkričio 6d. 17:54

J.Jurkevičienė: geriau kvepiantis „narcizas“ ar energumenas, kuris eina į sporto klubą „damušti“ drabužių

Jurga Jurkevičienė Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Jurga Jurkevičienė
Nuo mažens mes, mergaitės, buvome mokomos: vyras neturi būti gražus. Tikras vyras kvepia prakaitu, ne kvepalais. O jei dar jo kojos tiesios? Varge tu mano – „narcizas“. Nuo mažens mes, mergaitės, buvome mokomos – jei šeimoje tarp vyro ir moters kas nors negerai – kaltos tik jūs. Juk viskas – moters rankose.

Taigi, nuo atsakomybės ir baimės apsidairius aplink net dreba kojos.
Ką rinktis? Narcizą, prakaituotą mačo, o gal likti vienoms?

XXX

Ankstų rytą mano kalaitė Mūza neduoda ramybės. Tikras sveikas kaimo sutvėrimas, maremmanų veislės, reiškia, gimęs laisvėje, gyvenantis gamtos bioritmų tvarka. Vienas spindulys pro žaliuzes, o ji – jau ant kojų, strykt, pirmyn.

Kelkis, moterie, lipk iš šiltos lovytės. Taip švelniai, kaip tik Mūza viena moka, priglaudžia baltą kaip sniegas, minkštą ausį, laižo pro antklodę išlindusią mano koją, inkščia, rodos, tuoj pradės kalbėti žmogaus balsu. Kaip nepagailėsi?

Ką gi, keliuosi…

Lendu į sportines kelnes, valausi dantis, brūkšteliu geltonu šepečiu plaukus, susegu į uodegą. Maunu pasaitėlį maremmanei ant kaklo, ir štai jau laiptų aikštelėje laukiame lifto. Nuotaika bjauri, nors saulutė už lango dar vis skelbia ottobrate romane (liet. itališka bobų vasara), ir jūra tokia rami, lyg prieš pasaulio pabaigą. Nesvarbu, kad jau lapkritis.

Bet aš jos nematau, nematau nieko. Galva pilna minčių – nakties sapnų pėdsakai, nerimas, kaip visus darbus suspėti, gal kažką būsiu pamiršusi nupirkti pusryčiams, kaip, nuo ko pradėti dieną?

Įdomu nebent kokią suknelę vilki Bideno ledi, juk jos šaknys – itališkos, elegancija šviečia iš tolo kur kas smarkiau nei slovėnės, kilusios iš varguomenės, Melanios, paslėptos po „Gucci“ šarvu

Nesu ryto žmogus, geriau man tuo dienos laiku nesipainioti po kojomis. Vaikštinėdama prie jūros ir vėliau pušyne stebiu, kaip Mūza raško žolytes. Kišenėje randu žalią rozmarino šaką, trinu tarp pirštų. Pasklinda aštrus prieskoninės žolės aromatas ir akyse po truputį tampa šviesu. Po ketvirčio valandos grįžtame link namų, aš dar vis šiek tiek užsimiegojusi, susimąsčiusi, savo problemų chaose.

Niekas man kol kas nerūpi – pandemija, ar ne, koks skirtumas. Trumpas ar Bidenas – kiek man tai svarbu? Nebent, kokią suknelę vilki Bideno ledi, juk jos šaknys – itališkos ir elegancija šviečia iš tolo kur kas smarkiau nei slovėnės, kilusios iš varguomenės, Melanios, paslėptos po „Gucci“ šarvu?

Ruduo ar dar vasara, na, tai gal šiek tiek svarbu.

Girdžiu, kaip iš viršaus leidžiasi liftas, trinkteli kaip koks geležies luitas į žemę, sukeldamas baisų triukšmą. Prasiveria šlykščios raudono metalo durys, pro vidines dureles pasirodo ranka. Slepiu galvą po gobtuvu, nenoriu nieko matyti, slepiu veidą, akis, nosį po kauke. Kas aš, moteris ar ne, kam tai svarbu? Nenoriu su niekuo sveikintis „buon giorno“ (liet. gera diena), nes man kol kas diena kaip visos kitos.

Bet pro suveriamų durų tarpą matau ranką. Grakščiai ji atveria vienas dureles, paskui – kitas.

Matau ilgus rusvai įdegusius pirštus, išpuoselėtas panages. Vieną baltutėlių marškinių rankogalį, tokį kietą, pailgintą, tarsi iš Neapolio butiko via dei Tribunali (liet. Tribunolų gatvės) vyriško butiko.

Susidūrimas su kaimynu – tik viena sekundė, viena akimirka, flešas. Bet mano smegenų failai viską užfiksuoja. Vyras šypsosi akimis, nes lūpų nesimato. „Prego“ (liet. prašau) – palaiko man ir mano nerimstančiam šuniui duris. Rusvas camello (liet. kupranugario) vilnos spalvos plonytis tarsi membrana megztukas tvarkingai susagstytas ant slim kirpimo marškinių, vyro talija tokia grakščiai plona, lyg būtų šokėjas, torsas – tarsi nulietas, kietas.

Kad camicia (liet. marškiniai) misura (liet. dydis) slim, neturiu abejonių, nes juk talija – dailiomis siūlėmis išvagota priekyje, net pro megztuką prasišviečia, kaip siūlės pro ploną kašmyro membraną siaurėja žemyn, o pečiai – išplatinti. Perlamutro sagutės… prasiskleidžia prie kaklo, nes nugaros dalyje taliją įtempiančios siūlės skleidžia apykaklę, dailiai apnuogindamos juodą krūtinę, tarsi specialiai marškiniai būtų pasiūti būtent šiam vyriškiui.

Mano atminties failai dar skenuoja spindinčią grandinę, keistai sunertą ant grakštaus riešo, ir tuo pat metu – pernelyg aukštai užlipusius, mano galva, kelnių atvartus. Kelnių spalva – taip pat kupranugario, tik atspalvis kitoks negu prigludusio, įtempto lyg membrana, kašmyro megztuko. Tokiai švelniai šiltai lapkričio dienai kašmyrą gamina vienas Toskanos tekstilės genijus, prisimenu. Tai – Ermanno Scervino.

Lengvai prisiliečiame vienas prie kito, prasilenkdami lifte ir jau kylu į viršų apsvaiginta vyro kvepalų, lyg gavusi gerą kvaišalų dozę. O, kokia netikėta šios savaitės vidurio dovana. Man neduoda ramybės mintis, kokie tai kvepalai. Juk žinau, kad juos pažįstu. A, tai naujausi Emporio Armani „You. Intensely“. Jie truputį gašlūs, rodos, tinkami tik vakarui. Bet juk kaip tik iš ryto taip trūksta lipšnaus švelnumo. Nuostabu…

Diena po truputį šviesėja. O liftas, kol pasiekia septintąjį aukštą – mūsų attico (liet. viršutinis aukštas, terasa) dar piešia vaizdą baltų kaip sniegas Emoporio Armani snikerių siluetą, ant tamsaus achilo sausgyslių.

Visas mūsų namo liftas įsismelkęs jo kvepalų aromatu. Jų tirštą tarsi sakai saldumą jaučiu visą dieną. Man atrodo, jog net mano sportinės kelnės, kuriomis išbėgu rytą, jais dvelkteli. Įkvepiu dar kartą, užsimerkiu ir galvoju. „Cazzo, kurio tai buvo aukšto kaimynas? Išsipustęs į darbą… Laimingas, gražus, savimi pasitikintis.“

Man patinka kvepiantys vyrai, grakštūs vyrai, elegantiški, galantiški. O ypač ankstų bjaurų rytą, kai smegenys dar suspaustos, man patinka jausti įkvepiantį kvapą

Pagalvoju, gal aš esu maniakė? Nes man patinka kvepiantys vyrai, grakštūs vyrai, elegantiški, galantiški. O ypač ankstų bjaurų rytą, kai smegenys dar suspaustos, man patinka jausti įkvepiantį kvapą – rozmarinų, citrusų, bergamočių arba gerų kvepalų. Kas jais kvepia – vyrai ar moterys, gal belytės būtybės, man visai nesvarbu. Kas ankstų rytą bare man ruošia espresso kavą – jis ar ji? Kas įšvirkščia į mielinių ragelių vidų neapolietiško kremo (it. – crema pasticera) – jis ar ji? Tai – svarbu. Nes jis tai daro su didesne meile. Man ar visam pasauliui, nesvarbu.

Ankstų rytą man burnoje reikia tyro žalio gyvybės eliksyro – tyro alyvuogių aliejaus skonio, žolės ir pomidorų šakelių, artišokų aromatų. Kol dar nieko neįsidėjau į burną, man tiesiog būtina išsitepti aliejumi veidą, rankas, akis. Kitaip – pražuvusi diena. Kas gali atsitikti vėliau, man visai nesvarbu. Jei blogai prasidėjo diena, gali atsitikti viskas, kas blogiausia. Jei gerai – pasaulis nušvis nuo mano pačios kūno šviesos, mano energijos, mano šypsenos – tokia tai galinga jėga, kurią galima būtų išmatuoti žemės drebėjimo seisminiais matavimo vienetais. Juk viskas, kaip buvome mokytos vaikystėje, priklauso nuo moters.

Esu tikra, ir Amerikos rinkimus nulems ne kas kita, kaip moterys. Kuri iš jų labiau mylima? Itališkų šaknų mokytoja pedagogė Jill ar Melania? Kuri labiau gerbiama jos pačios vyro, ta ir laimės. Mačo antroji pusė ar „donna di classe“ (liet. kilminga, elegantiška) aukštuomenei būdingą graciją spinduliuojanti gerokai solidesnio amžiaus moteris?

O taip, viskas, kaip buvome mokomos mes, mergaitės, mokykloje, priklauso nuo mūsų – geri šeimos pusryčiai, bučinys ir puiki nuotaika, visas pasaulio problemas pajėgianti išspręsti vienu mostu jėga, bet lygiai taip pat – ir atvirkščiai. Namuose gali kilti ir žemės drebėjimas. Jei nėra įkvėpimo, nėra tonuso.

Esu tikra, ir Amerikos rinkimus nulems ne kas kita, kaip moterys. Kuri iš jų labiau mylima? Itališkų šaknų mokytoja pedagogė Jill ar Melania? Kuri labiau gerbiama jos pačios vyro, ta ir laimės. Mačo antroji pusė ar „donna di classe“ (liet. kilminga, elegantiška) aukštuomenei būdingą graciją spinduliuojanti gerokai solidesnio amžiaus moteris?

Ta, kuri smarkiau įkvėpta ir kuri smarkiau įkvepia. O moterims tiesiog būtinas įkvėpimas. Vienoms – mačų, kitoms – narcizų. Tada jų sizma – nesulaikoma, aukso vertės.

Kas naujai dienai įkvėps mane? Atsitiktinai sutikto lifte kaimyno elegancija, jo manieros, jo kvepalai? Žinoma.

Man labai liūdna, kai skaitau vienos prancūzų rašytojos, jau vadinamos feministe, pasiūlymą: „Kam mums tie vyrai?“

Iš tikrųjų, kuriems galams mums jie? Vieni jų – narcizai, nesitraukiantys nuo veidrodžio, išsikvėpinę, skrendantys per žemę baltais Armani bateliais ir susiveržę taliją dar baltesniais marškiniais, kaip mano kaimynas. Mane jie žavi, bet, matyt, ne visas.

Apie panašius vyrus pasakojau lietuviams mano pačios parašytoje knygoje „Stilingi egoistai“. Dėl knygos pavadinimo šiek tiek ginčijausi su leidyklos projekto vadove – jos nuomone, jei vyras stilingas, jis automatiškai – egoistas. Tokioje aš subrendau valstybėje, kur moterys taip traktuoja kitą lytį. Gal ir visai teisingai. Bet „egoistai“ – sąvoka taip pat patraukli, įkvepia. Laimėjo leidyklos atstovė.

Leidyklos vadovės nuomone, jei vyras stilingas, jis automatiškai – egoistas

Egoistai man patinka, bet nepatinka platūs vyrų žandikauliai ir dar platesni smakrai. Man nepatinka ir raumenų kalnai, jei juose nėra vidinės gracijos.

Štai ką tik perskaitytos knygos „Tobulas kūnas“ autorius raumenų kalnas ir supermenas Andrius Pauliukevičius atskleidžia save ne tik kaip daugkartinį kultūrizmo varžybų nugalėtoją.

Jis eina į sporto klubą „damušti“ savo senų drabužių. Nenorėčiau jo šalia savęs turėti trenerio asmeny, koks jis bebūtų genialus ir tobulas. Jau mintimis užuodžiu palestros (liet. sporto klubo) kvapą, kuriame treniruojasi. Ir klausiu savęs, kodėl ten – Romoje, kur treniruojuosi aš, niekada nesmirda prakaitu. Nors šeimose Lietuvoje mums buvo liepiama galvoti, kad tai nuostabiausias aromatas, kuriuo turi dvelkti vyras, vis dėlto man maloniau, kai sporto klube jo nejaučiu.

O kartais net svarstau, koks tas aromatas tampa, kai rūbinėje susirenka daugiau vyrų. Kartą panašius „aromatus“ teko pajusti suomiškoje pirtyje, kai ant akmenų nuolat pilamas samčiais vanduo, o virš tavęs ant aukštesnės pakopos atsiduria ne „narcizas“, o „raumenų kalnas“.

Kodėl ten – Romoje, kur treniruojuosi aš, niekada nesmirda prakaitu

Italijos „narcizai“, kaip manasis kvepalų šleifą paskleidęs visai dienai kaimynas, sporto klubuose lankosi vilkėdami ypač rafinuotais drabužiais, įsigytais specialiose sporto prekių, su garsiais logotipais, parduotuvėse. Ne, jų nereikia „damušti“. Paprasti šortukai tose parduotuvėse kainuoja apie šimtinę eurų, o jei dar suderinti su marškinėliais, iš aukščiausios klasės ekologinio mikropluošto, lengvai perdirbamo, higroskopiško – ir daugiau.

Į sporto klubą „narcizai“ ir egoistai eina ne tik pasirodyti kitiems, bet, pirmiausia, veidrodyje pasižiūrėti į save.

Lietuvis treneris pasakoja, kaip vilniečiai vyrai rūbinėje savo sporto drabužius išsiplauna, užlipę kojomis dar šiek tiek pamindo, padžiauna ant pakabos. Laimei, į sporto klubą Vilniuje neužsuko jauna kandi italė... Nepavydėčiau tiems vyrukams.

Tai ką vis dėlto rinktis moterims, mačą supermeną ar egoistą, narcizą?
Ar nei vieną, nei kitą?

Gal tikrai geriausia pasinaudoti Prancūzijos feministės patarimu: „Geriau visai išmeskite vyrus iš galvos“?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką