Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 30d. 13:35

J.Jurkevičienė: Jūsų vyras nesmirda prakaitu, nevaikšto riebaluotais plaukais? Saugokitės – jis gėjus

Jurga Jurkevičienė Ypatingos
Asmeninio archyvo nuotr. / Jurga Jurkevičienė

Nekenčiu pandemijos. Nekenčiu visko, kas varžo asmenybės laisvę. Nekenčiu dienų, kai negaliu eiti į palestra (liet. sporto klubą). Net jei sportuoju kasdien šokdama namuose, vis dėlto negaliu intymiai susitikti su vienu italu vyru iš mano palestra.

Tikriausiai įsivaizduojate, jog kalbu apie vyrą – raumenų kalną ar kažką panašaus į garsųjį sporto klubo trenerį Andrių Pauliukevičių, kuris savo pavyzdžiu traukia lietuvius ir lietuves. Koks vyras... Vau.

Nieko panašaus. Priklausau tai moterų kategorijai, kurią traukia kitokie vyrai. Mano idealui Lietuvoje, mano gimtinėje, akimirksniu būtų prisegta etiketė – gėjus.

XXX

Laikysite mane naivuole – kaipgi aš nematau, kokioje šalyje gyvenu? Juk Italija...

Kartą vienas garsus alkoholio versle klestintis verslininkas, vienas turtingiausių iš JAV į Lietuvą emigravusių lietuvių, šimtą svarbių svečių skaičiavusio vakarėlio Trakuose metu pakliuvo su manimi prie vieno stalo. Ir štai girdžiu klausimą: „Ar jūs (mes – tai aš su Pauliumi) vis dar gyvenate ten, toje Italijoje?“. Vos išgirdęs atsakymą, simpatišką paršiuką primenantis mūsų american man priduria: „Nesuprantu, kaip jūs galite ten būti. Juk visi tie italai – gėjai.“

Dabar imu apgailestauti, kad esu išauklėta ir mokytojos šeimoje buvau mokyta nutylėti. Labai gailiuosi, kad tąkart pono nenuraminau: „Žinoma, tikrų tikriausia teisybė. Absoliučiai visi. Kaip tik todėl ten ir gyvenu.“

Taigi, šiandien kalbu apie tos valstybės vyrus, tarp kurių gyvenu.

Mano įkvėpėjai yra išskirtiniai vyrai palestroje (liet. sporto klube). Vienas jų – tas, kurio šiomis dienomis, kai vėl uždaromi sporto klubai, ypač ilgiuosi – vardu Oskaras. Jis sportuoja apsitempęs triko ir nė nemano galvoti, kad ką nors provokuoja. Į sporto klubą Oskaras ateina iš kito klubo, nes ir ten dirba kaip juodas jautis. Jis stovi priešais mus – šokio pamokai pasiruošusias moteris, įvairiausio amžiaus ir profesijų, nė kiek nesutrikęs. Netrukus prasidės pamoka pradinukų mokytojai, kambarinei, baristei, banko tarnautojai, žurnalistei – man.

Oskaro pamoka vadinasi lezione di zumba (liet. zumbos pamoka). Tiesą pasakius, negalėčiau apibūdinti šio šokio judesių, nes tai tik oficialus kurso pavadinimas. Iš tikrųjų jį vadinčiau kitaip – įtampos įžeminimo pamoka. Zumba ar ne, man tai nė kiek nerūpi. Man rūpi prieš mane stovintis mokytojas.

Man ir kitoms lankančioms Oskaro pamoką italėms svarbu kita. Oskaras nėra raumenų kalnas, panašus į mūsų energumeną A.Pauliukevičių, nėra panašus nei į tą taip argumentuotai Italiją apibūdinusį lietuvį su ryškiu pagurkliu. Oskaras mums, šokėjoms, svarbus, nes vienu žvilgsniu moka pamatyti kiekvienos iš mūsų nuotaiką. O ypač šiomis sunkiomis dienomis, kai nežinai, kas laukia rytoj. Kai tarp vieno ir kito karantino – vos keletas sporto klubo pamokų.

Jis neparodo žvilgsniu, kad jam užkliuvo, jog beveik kiekviena mūsų, sugrįžusi sportuoti po pandemijos, negalėjo paslėpti namų „kalėjime“ priauginto kilogramo

Jis neparodo žvilgsniu, kad jam užkliuvo, jog beveik kiekviena mūsų, sugrįžusi sportuoti po pandemijos, negalėjo paslėpti namų „kalėjime“ priauginto kilogramo. Oskaras, atrodo, džiaugiasi mūsų netobulumais. Tiesa, kartais ima ir pasidalina prisiminimu apie kitoje palestroje sportuojančią vieną grakščiausių Italijos TV žvaigždžių, kuri, panašiai kaip pasauliui gerai žinoma vokalistė Madonna, mažiausiai keturias valandas pluša liedama prakaitą palestra (liet. sporto klube). Ir taip kasdien. Bet juk ji ir gyvena tik tam, kad būtų tobula, sako mums Oskaras.

Oskaro pamoka spontaniška ir būtent tuo netikėta, tarsi be jokios metodikos. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Ji prasideda trumpa intelektualine uvertiūra. Šokėjas pasakoja apie ritualinius skurdžiausių pasaulio tautų šokius. Jis šneka apie tų tautų moteris, kurios šokiu įžemina susikaupusią įtampą, stresą, neapykantą, kartėlį, pyktį. Ir todėl vėl atgimsta iš naujo. Ir tai – iš kartos į kartą, nes taip sutvėrė gamta. Jis lygina Vidurio Afrikos ir Rio de Žaneiro Brazilijos šokėjų judesius ir mums tampa aišku, dėl ko tai turime išmokti ir mes. Būtent šokis leidžia moterims išgyventi visus pasaulio kataklizmus.

Jis mums rodo judesius, tam tikrą ritmingą žemės „minkymą“, kiek tik turime mūsų kūne jėgų. Oskaras įjungia muziką, mes užsimerkiame, kad nematytume savo atvaizdų veidrodyje ir šokame. Retkarčiais pasitikrindamos judesius, žvelgdamos į ilgas trapias Oskaro kojas ir keistą išraišką jo veide.

Atsargiai įsiklausome, ką kalba Oskaras. Jo balsas – švelnus ir ramus, lyg kokio psichoterapeuto autogeninės treniruotės metu. Jis kalba apie Afrikos moteris, kurios nežino, kuo vakarais pamaloninti savo vyrus, tačiau, kai atsiduoda šokiui, pajunta palaimos ir gyvenimo troškimo būseną. Ir norą eiti pirmyn.

Oskaras, atrodo, džiaugiasi mūsų netobulumais

Oskaras – muzikos profesionalas, dalyvaujantis keliose Italijos TV laidose, puikiai išmanantis muzikos poveikį psichikai. Bet ne tai svarbu. Jis – savo darbo virtuozas, moterų žinovas, tipiškas Italijos vyras.

Jis pradeda nuo pirmojo Afrikos gentinio ritmo, kai mums tenka savo aukštakulnių išvargintomis pėdomis įžeminti kiekvienos mūsų „žaibolaidį“, nes jei to nepadarytume, namuose netyčia nutrenktume savo partnerį. Oskaras žino, jog jo pašaukimas – išlieti mūsų energiją čia – sporto salėje.

Iš jo sklinda nežemiška pagarba priešingai lyčiai, mums. Dailioms lieknoms ir ne visai tobuloms moterims. Atidumas, galantiškumas, įsiklausymas. Oskaras – ne tik mokytojas, jis – šokio partneris.

Tuo metu, įžemindama lyg Rio karnavalo šokėja savo pyktį ir neapykantą visiems pasaulio karantinams, netikėtai regiu stalo Trakuose pašnekovą, kitus sėdinčius aplink. Mano žvilgsnis krypsta į jo partnerę – jo moterį, lietuviškų žurnalų viršelių heroję. Savo itin subtilias įžvalgas apie Italijos vyrus prie apvalaus stalo milijonierius lietuvis deklaruoja ne tik man. Tai girdi visi stalo kaimynai, jo išrinktoji, jo žmona.

Štai kas svarbu. Taigi, akivaizdu, neGĖJŲ valstybės atstovas negerbia savo žmonos. Balsas gašlus, savimi pasitikintis. Prisimindama jį mintyse girdžiu vieno garsaus Italijos psichologo pastebėjimą: homofobija, įtarinėjimai, pavydas, atakavimas viešose vietose labiausiai būdingi perversiškiems, tai reiškia, pagal save apie kitus sprendžiantiems asmenims.

Homofobija, įtarinėjimai, pavydas, atakavimas viešose vietose labiausiai būdingi perversiškiems, tai reiškia, pagal save apie kitus sprendžiantiems asmenims

Milijonierius kalba, o tiršta riebaluota garbana krenta ant kaktos. Užsimerkiu.

Jaučiu, kaip mano kojos palestra (liet. sporto klubo) veidrodyje dar stipriau lamdo parketo lentas, nugara išsiriečia kaip puolimui pasiruošusios katės, išsišiepia dantys ir lūpos.

Visa tai mato viena akimi Oskaras ir dar pagarsina muziką. Jis žino – kai baigsis šokis, mūsų, jo šokėjų, kūnai kartu su mintimis pakils į viršų lyg palytėti antgamtiškos jėgos. Mes išleisime paskutinį pykčio atodūsį kartu su pamokos finalo muzika ir naujai savaitei įkvepiančiu itališkos Josho Grobano dainos tekstu: „Sento nel aria profumo di te“ (liet. Jaučiu ore tavo aromatą).

Esu mados žmogus, todėl man patinka sutikti Oskarą gatvėje. Jis vilki aptempiančius džinsus ir baltus sportinius batelius, smilkalus primenančiais kvepalais dvelkia jo plaukai. Man patinka vyras, kuris net po šokių pamokos nedvokia prakaitu.

Vos atvykusi į Italiją buvau apsvaiginta ne moterų, bet vyrų patrauklumo. Išorinės arogancijos, tiesiog proporcingos asistavimui moteriai. Jau anksčiau buvau girdėjusi terminą latin loveris. Buvau mačiusi filmus su jį įkūnijančiu italu Marcello Mastroiani. Prisiklausiusi apie Silvio Berlusconi meilės aferas, apstulbinusias visą pasaulį ir pasiekusias prokuratūrą, asmeniškai susipažinau su ne vienu Italijos giacomo kazanova. Išstudijavau jų flirto būdus. Visas subtilybes sužinojau dirbdama Milano mados savaitėse. Šiame mieste būta visko, romanų ir nuodėmių.

Italų vyrų komplimentai niekada nebuvo banalūs, nebūdavo gėlių puokščių, bet būdavo kitų dovanų. Gėlių puokštėmis garsėja kavalieriai iš trečiojo pasaulio

Ne, italų vyrų komplimentai niekada nebuvo banalūs, nebūdavo gėlių puokščių, bet būdavo kitų dovanų. Gėlių puokštėmis garsėja kavalieriai iš trečiojo pasaulio. Milane panašiais būdais italus latin loverius bandydavo imituoti rusai. Jiems būdingi džentelmeniški gestai, kaip žaibiškai pritraukta kėdė, ranka išlipant iš automobilio, vis dėlto niekada neatrodė tokie natūralūs kaip italų.

Latin loverio dėmesys būdavo truputį kitoks, nėra lengva tai apibūdinti. Jo motyvai niekada nenumanomi iš anksto, kalbos būdas – spontaniškas. Iš jo sklindantis begalinis gyvenimo džiaugsmas, meilė pasauliui ir sau pačiam tiesiog sukeldavo pavydą šalia Milano podiumų dirbantiems užsienio vyrams. Pastebėjau keistą reiškinį – kad tik asistuodami moteriai italų vyrai jaučia neįtikėtinai jėgai prilygstantį pasitikėjimą savimi, savivertės jausmą, savotišką pasitenkinimo jausmą. Nors galbūt ir ne dėl moters jie vilkėdavo tvarkingai išlygintus marškinius, prižiūrėdavo savo barzdelę, panages, tiek pat – ir batus.

Būtent moterų fone geriausiai išryškėdavo Italijos vyrai. Ir smarkiai kontrastuodavo kiti, iš kitų valstybių. Galbūt būtent jų Italijoje pasigedo Trakų apvalaus stalo pašnekovas. Gal jam pritrūko vyrų, kurie, tarkime, autobuse moterų akivaizdoje atsiriša nukleiptus sportbačius ir ilsina savo labiau už visų pavargusias kojas.

Nes jei vyrai kvepia naujausiais Milano arba Florencijos „Pitti Uomo“ mados savaitėje pristatytais kvepalais ir ryšės kašmyro šaliu – garsaus mūsų verslininko vertinimų skalėje iš karto užims negarbingą vietą. O jeigu ir atsiras tokių, kurie panorės naujausių kvepalų ir šaliko, tai juk tas, kitoks iš tolo ims badyti pirštu – gėjus.

Kartą lankydamasi Lietuvoje susipažinau Druskininkų baseine su vienu įdomiu vyru. Kartu po pirčių komplekso gėrėme arbatą, įdomiai kalbėjomės. Paaiškėjo, jis – medikas, atvykęs į konferenciją, rengiamą čia – SPA centre, apsigyvenęs viename kambarių su kitais konferencijos dalyviais. Vyriškis man pasakojo, kaip sudėtinga dirbti operacinėje, įvairiausių keistų dalykų sužinojau, kurių net įsivaizduoti negalėjau iki susitikimo su šiuo chirurgu iš Kauno Klinikinės ligoninės.

Netrukus pasiūlė mane palydėti į namus – juk tamsu, jau naktis. Dar užėjome pasiimti į jo kambarį palto. Buvome laimingi, įkaitę po pirties ir arbatos, įdomių diskusijų. Staiga pajutau brutalų stumtelėjimą iš nugaros ir vyriškio kūną, man užgriuvusį ant krūtinės, veido. Dusinantį karštį iš burnos.

„O… ma che sucesso, sei impazzito?“ – surikau itališkai (liet. Kas atsitiko tau, ar išprotėjai, žmogau?)

Lietuvis stovėjo nudelbęs akis, paskui susisegė diržą ir pasiteisino: „Na, kad nepagalvotum, jog gėjus aš…“.

Tąkart supratau, ko bijo Lietuvos vyrai. Jei moteris užėjo į kambarį ir vyras jos neparvers ant lovos, vadinasi… jis gėjus.

Tąkart mano širdis „apsipylė krauju“ iš gailesčio. Man buvo gaila nuostabių Lietuvos vyrų, ne, nebūtinai provokuojančių ir panašių į Oskarą, bet trokštančių žinoti naujausias mados tendencijas, vilkėti prigludusius, o ne trimis dydžiais per didelius marškinius, trikotažines kelnes su išplatintais klubais ir aptemptomis blauzdomis, lankytis pas barbiere – (liet. barzdaskutį), kaip Italijos vyrai, mėgstantys savo įvaizdį baigti ekstravagantiškomis šukuosenomis – juk tokios dabar madingos. Rinktis baltus sportinius batelius, o ne senamadiškus „amerikietiško“ stiliaus, kaip mano minėto primenančio paršiuką lietuvio milijonieriaus.

Prisimenu šviesios atminties Lietuvos dizainerio Egidijaus Sidaro žodžius, parašytus mano knygai Lietuvos vyrams „Stilingi egoistai“: „Vyrų mada – tai pirmiausia yra drąsa“.

Atrodyti madingai, tvarkingai, kvepėti, o ne dvokti prakaitu yra vyriškumo, o ne atvirkščiai, atpažinimo ženklas

Italijos vyrams, dėkui Dievui, apie tai nereikia galvoti. Jiems nereikia būti drąsiems, nes noras atrodyti madingai, tvarkingai, kvepėti, o ne dvokti prakaitu yra vyriškumo, o ne atvirkščiai, atpažinimo ženklas. Jie nekvaršina sau galvos, kas ką apie juos šneka. Jie nori būti gražūs patys sau, nes jų nekankina neapykantos sau ir baimės būti pasmerktiems jausmas.

Dėl to atrodo laimingi ir gražūs.

Bet ir tai man nė kiek nesvarbu. Laimei, Lietuva po truputį išgyvendina homofobus, net jei jie milijonieriai. Tikiuosi, tai padarys jaunoji karta, panašiai kaip Sicilijoje, kurioje omerta (liet. nuolankumas) mafijai natūraliai numirė savaime, nes atėjo jaunoji karta. Ir nebeliko baimės.

Man trūksta Oskaro, tebūnie jis ne tik gėjus, bet ir pats baisiausias pasaulio demonas, šėtonas, antikristas ar dar kas nors kita. Tebūnie ant jo bicepsų mažesni raumenys. Jei jis žino, kaip „atrakinti“ mano ir kitų tokių moterų sielą, jis yra genijus.

Kai pasibaigus trijų ketvirčių valandos pamokai Oskaras liepia nuleisti galvą, kakta paliesti kelius ir uždeda ranką ant šlapios mano nugaros, kad pajustų, ar atsipalaidavo kaklo, raktikaulių, stuburo raumenys, aš galvoju, o... kad tik būtų daugiau pasaulyje tokių vyrų. Atsiprašau, tokių gėjų.

Tebūnie Italija, kaip sakė paršiuką primenantis verslininkas milijonierius, gėjų šalis.

Komentarai: 34

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką