Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 26d. 08:04

J.Jurkevičienė: kodėl man ant peties guodžiasi lietuviai vyrai. Nuskriaustieji, ateikit, išklausysiu jus

Jurga Jurkevičienė Ypatingos
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Jurga Jurkevičienė

Tarp mano feisbuko draugų – lietus. Ne, ne vien Maldyvuose braidančių maudymosi kostiumėliais apsitempusių gražuolių nuotraukos, kuriose – įvairiausio amžiaus Lietuvos moterys. Vienos, be savo vyrų. Tarp mano draugų daugiau vyrų, lietuvių partnerių, žmonų išduotų, nusivylusių gyvenimu, ieškančių paguodos. Skaityti jų eilutes man tikrai sunku. Kartais neįtikėtina. Kiekvieną savaitgalį savęs klausiu: o kodėl jūs rašote būtent man?

Į šį klausimą jie visada atsako vienodai. Ką?

Nesakysiu.

XXX

Ne, ne kad savo profilyje esu graži, seksuali, traukianti. Kartais rašo ir tai, kartais labai įkyriai. Bet daugiau rašo ką kita... Neignoruoju nei vienų, nei kitų, atsakau visiems. Tai mano gyvenimo dienoraštis.

Gailestingumo, atgailos, kantrybės ir sugebėjimo išklausyti mane išmokė Italija. Visus reikalus dedu į šalį tada, kai pagalbos reikia vyrams. Gyvenimas išmokė juos laikyti silpnąja lytimi, kaip sako italai – senza offesa (liet. nesiekiant įžeisti).

Tokie jau susiklostė aplink mus santykiai, matyt, lemiami laiko – kur pažvelgsi, vadovaujančius postus užsiėmė moterys. Jos – dėmesio centre, lipa karjeros laiptais, puikiai jaučiasi vadovaudamos vyrams. Atostogauja egzotiškose šalyse. Vienos arba su draugėmis. Ką tuo metu daro jie – vyrai?

Tie, kurie moka gyventi kompromisais, nuleidžia galvą, vienaip ar kitaip išgyvena. Kai kurie – patys buvę įpratę diktuoti, gavę moters-vadovės nurodymą, nusikeikia jai už nugaros. Ne, negarsiai. Sau.

Bet išgyvena ne visi, nes vyrai ir kompromisas yra du sunkiai suderinami dalykai.

Mano feisbuko paskyroje intriguoja neįtikėtinos istorijos. Paskutiniu metu pasipylusios iš Lietuvos vyrų kaip tropikų lietus. Istorijos kaip vyrus išdavė artimiausias žmogus – moteris, su kuria praleido ne vienus gyvenimo metus, dalijosi lova, jausmais, vaikais, darbu. Juk girdime santuokos priesaikoje – ir gėryje, ir blogyje kartu, kol mirtis išskirs.

Bet rašo man vyrai, kuriuos išskyrė ne mirtis. Juos atstūmė jų moterys, dėl vienų ar kitų priežasčių. Dažniausiai vyrai net nežino, dėl kokių

Bet rašo man vyrai, kuriuos išskyrė ne mirtis. Juos atstūmė jų moterys, dėl vienų ar kitų priežasčių. Dažniausiai vyrai net nežino, dėl kokių priežasčių moterys juos paliko. Viena, kurią kartoja dažniau už kitas – kad buvo per daug geri, paslaugūs, pasiaukojo, niveliuodami save augino bendrus vaikus, padėdami partnerei siekti svajonių.

Dažnai bandau atsakyti sau į klausimą, ar galėčiau diktuoti vyrui? Kaip jausčiausi, matydama priešais be diskusijų man paklūstantį maschio, kuris, neabejoju, dešimt kartų už mane labiau išsilavinęs. Nes šalia manęs retai kitokių atsiduria. Ne, išsilavinimas čia niekuo dėtas, gamta sutvarkė taip, kad vyras „medžioja“ ir užtikrina šeimai gerovę, nes yra stiprus, o moteris – išmintinga, todėl laiko tris namų kampus. Pažeisti gamtos dėsnius – didelė rizika.

Ar galėčiau jam liepti paklusti įsitikinusi, kad mano sprendimas – geresnis, protingesnis, galintis pasukti pasaulį teisinga linkme? Dažnai svarstau, galbūt tas pasaulis tapo toks emancipuotas, jog moterys susikuria pačios savo džiaugsmus, atlieka pačios vyriškus darbus. O gal visai ne tai lemia, kad moterims nebereikia vyrų dėmesio, jų vyriškumo, jėgos, raumenų, kitokio būdo matyti pasaulį. Juk tik tarp dviejų priešingybių, visiškai skirtingų charakterių, mąstymo kampų ir jausmų išraiškos poroje gali skilti aistros žiežirba. Ar ne dėl jos mes gyvename? Aš – taip.

Ne, netikiu, kad vadovaujančios moterys nejaučia malonumo šalia savęs turėti maschio potenciją. Gal tiesiog šių moterų elgesį lemia vienokios ar kitokios jų pačių šeimos asmeninės patirtys. Kokioje šeimoje augo jos pačios, kokie santykiai buvo tarp tėvo ir motinos, tėvo ir dukters?

Galbūt tapti vadovėmis jas verčia nepasitikėjimo jausmas, pavojus, vaikystėje patirta agresija, vyrų prievarta, išnaudojimas? Tai liepia išeiti iš savo jau pačių sukurtos šeimos rato, nes, tik tapusios vadovėmis, jos atsiduria tarp svetimų, ne savų vyrų.

Tapusios vadovėmis gali vyrams diktuoti, jausdamos distanciją, susivaldydamos, nesikarščiuodamos, priimdamos sprendimus diskretiškai. Nes su savo pačių vyrais tokie santykiai jau nebeįmanomi. Galbūt buvimas kitų vyrų rate, vadovavimas vyrams dar teikia vilties sugrįžti atgal į savo šeimą? Nors ne visada turbūt taip mąsto vadovės kaip aš.

O gal jas pačias jau vieną kartą vyrai išdavė? Todėl vadovauja keršydamos kitų vyrų moterims, jausdamos slaptą pasitenkinimą. Nežinau.

Baigdama vidurinę mokyklą nusprendžiau stoti studijuoti psichologiją. Padaviau stojamųjų egzaminų komisijai dokumentus ne tik į Dailės akademijos drabužių dizaino specialybę, bet ir į Vilniaus universiteto Psichologijos fakultetą. Mane įkvėpė vieno buvusio Druskininkų mero asmenybė. Be to, kad man, mokinukei, atrodė išsilavinęs, žavėjo ir jo sugebėjimas visai nelietuviškai nuolat juokauti ir turėjo unikalią atmintį anekdotams. Tai irgi buvo vienas būdų žavėti moteris. Bruožas, daugiau būdingas italams nei lietuviams turbūt.

Vis dėlto mano studijos penkerius metus vyko ne tarp būsimų Lietuvos psichologų, o tarp bohemos – barzdotų, į moteris savotiškais (kaip sako lietuviai) žvilgsniais žiūrinčių dailininkų ir įspūdingo grožio jų objektų – drabužių modeliuotojų, būsimųjų stilisčių. Psichologės gyslelę vis dėlto iš naujo atradau po daugybės metų, bet ne Lietuvoje, o Italijoje. Valstybėje, kuri mane pačią išgydė nuo daugybės ligų.

Italijoje teko apsilankyti ne pas vieną profesionalų psichologą, tarp jų buvo reikšmingų asmenybių, bet patirties psichologijos srityje įgijau stebėdama, kaip dirba kitų profesijų žmonės. Vienas garsių Milano mados žmonių, sicilietis dizaineris Domenico Dolce, visa gyvenimą dirbęs poroje su grynakrauju Milano senbuviu Stefano Gabbana, man sakė: ne vien profesionalumas savo darbe atveria sunkiausiomis spynomis užrakintus vartus. Kas juos atveria?

Sugebėjimas klientę išklausyti, bendrauti su ja, pakęsti jos trūkumus. Ir dar daug sudėtingų, visai su mada nesusijusių dalykų.

Mūsų šeimai Italijoje pradėjus organizuoti gastronomines keliones pažinome kur kas daugiau Lietuvos žmonių, nei per visą savo gyvenimą Lietuvoje, dirbdami įvairiose srityse. Važiuojame tam tikrais mūsų pačių patirties Italijoje sukurtais gastronominiais maršrutas. Kelionė – 9 vietų autobusiuku. Aš kelionės metu sėdžiu šalia savo partnerio, greta manęs įsitaiso kuris nors iš likusių 7 keliautojų. Mano partneris ramiai vairuoja autobusiuką, o aš tuo metu klausausi istorijos. Istorijas dažniausiai girdžiu iš vyro, kuris įsitaiso kelionės metu šalia manęs dešinėje.

Tad aplink save jaučiu dvi vyriškas šlaunis. Žiūriu į kelią ir klausausi.

Jokios kitos išeities neturiu, pakeisti vietos autobuse irgi niekaip neįmanoma. Nes jei mano partneris šalia nejaučia, kaip įsitempia ir atsipalaiduoja mano šlaunies raumuo, kelionė rizikuoja baigtis blogai.

Vykstame į unikalias eiliniam turistui nepasiekiamas vietas, kartais autobusas įsuka į tokius pavojingus Italijos mafijos valdomus Kalabrijos, Apulijos, Neapolio šunkelius, jog neužtenka vien būti šalia. Tenka padėti ranką vairuotojui ant šlaunies, o kitą – į savo rankinėje saugomą močiutės 200 metų senumo sutrupėjusį brevijorių. Ir kiekviename pavojingo šlaito posūkyje ar aukščiausio Italijos tilto pradžioje sukalbėti maldą.

Močiutės brevijorius parašytas lietuvių kalba, milžiniškomis raidėmis ir keista praėjusio šimtmečio poeto Kristijono Donelaičio leksika, su keistomis nosinėmis visai ne tose vietose ant raidžių, kaip mokė gramatikos mūsų mokytojai. Tačiau mano tyli malda tuose sudėtinguose viražuose dėliojasi logiškai, tiksliai. Tik kažkodėl... italų kalba.

Nebūtinai tai atsitinka Italijoje. Kartais ir Lietuvoje, tada, kai važiuojant savo automobiliu netikėtai kelyje išnyra trikojis ir pavojaus jausmas liepia dėti ranką ant malonaus rudos odos brevijoriaus paviršiaus: Santa Maria Piena di Grazia, il Signore e con te... (liet. Šventoji Marija Malonės Pilnoji, Viešpats su tavimi...)

Ne, nesu ramybę skleidžianti asmenybė, anaiptol, nepasižymiu auksine kantrybe. Vieno dalyko apskritai negaliu pakęsti – ilgai trunkančio pykčio, tarp partnerių įsivyravusios tylos. Visada pirmą žingsnį žengiu aš, nusileidžiu nuo aukštumos, provokuoju diskusiją, kartais – pyktį, kuris po truputį išsiveržia lyg Strombolio vulkanas. Bet tik ne tyla... Iki mirties būsiu įsitikinusi, kad tik komunikacija gali tiek poroje, tiek darbo reikaluose, o kartu ir socialiniuose tinkluose padėti išspręsti visas problemas.

Iki mirties būsiu įsitikinusi, kad tik komunikacija gali tiek poroje, tiek darbo reikaluose, o kartu ir socialiniuose tinkluose padėti išspręsti visas problemas

Galbūt mano požiūris, netikiu, kad tik portretas mano feisbuko puslapyje skleidžia tam tikras energijos bangas. Ir būtent todėl būtent man, šalia manęs ir kelionės metu autobuse įsitaisę vyrai, tie, kurie pirmą pusšimtį kilometrų praleidžia spengiančioje tyloje, staiga ima šnekėti. Tuos pirmuosius kilometrus nekalbu ir aš, nesu ta, kuri, vos išsukus autobusui iš GRA (Grande Roccordo Annulare) – Romos Didžiojo žiedinio kelio pradeda demonstruoti publikai savo erudiciją, pasakodama apie nuostabiąją Italiją. Arba šneka tik tam, kad linksmintų. Tai nėra mano talentas, anaiptol. Dar kita bėda – jei grupė manęs neįkvepia, savaitė tampa sunki. Ką reiškia – įkvepia? Uždavinėja klausimus, yra smalsūs, domisi mano pačios gyvenimu, veikla? Ne...

Man reikalingas kitoks – įdomus žmogus. Toks, kuris sukuria intrigą. Su kuriuo nenuobodu, stimuliuoja adrenaliną. Todėl klausausi istorijų.

Kiekvieną penktadienį Italijoje perku žurnalą, kuris vadinasi „Il Venerdi“. Tai toks priedas prie spausdinto laikraščio dienraščio „La Repubblica“. Žurnalas nė kiek nepanašus į Italijoje leidžiamus spalvingus lengvo turinio žurnalus „Gente“ (liet. „Žmonės“), „Fashion“, „Donna moderna“ (liet. „Šiuolaikiška moteris“), „Grazia“ (liet.“ Laikysena“ ) ir kitus panašius į mūsų „Žmones“, „Moterį“, „Laimę“. Šiuose taip pat randu įdomių istorijų, bet labiau tipiškesnių. Man jos mažiau įdomios.

„Il Venerdi“ – nėra nuotraukų, vien tekstai. Vienoje mano mėgstamų rubrikų rašo solidaus amžiaus garsi Italijos žurnalistė Natalia Aspesi. Su ja susipažinau Milano mados savaičių metu šalia podiumų. Ji – ir puiki psichologė, kuri taikliai rašo ne tik apie mados tendencijas.

Žurnale „Il Venerdi“ šiuo sunkiu pandemijos metu ji ėmė kuruoti rubriką „Questioni (non solo) di cuore“ (liet. „Širdies (ir ne tik) klausimai“). Praėjusio penktadienio rubrikoje straipsnis pavadintas keistai: „Chi non litiga, non ama piu“ (liet. „Kas nesipyksta, tas jau nebemyli“). Italų ir lietuvių kalba ši frazė aiški. Kaip bebūtų keista, žurnalistei daugiausia rašo vyrai.

Štai vienas italas Nataliai atvirauja: „Kas atsitiko, kad mes abu, kurie vienas kitą visą gyvenimą gerbiame, mylime, niekada nekeliame balso, puikiai sutariame nakties metu, staiga tapome pora, kurią sieja tik fiziniai santykiai?“. Vyras rašo Nataliai tikrai neišgalvotą savo gyvenimo istoriją, spontaniškai, jausmingai, matyt, nujausdamas pabaigą.

Kas atsitiko? Dėl ko? – klausia jis. Pirma mintis perskaičius straipsnį buvo netikėta: o juk aš kaskart save smerkiu, kad išprovokavau konfliktą. Lėkštės nedūžta, bet dažnai veržiasi pyktis, protestas, pasipriešinimas.

Pasirodo, viskas yra atvirkščiai. Pyktis yra labai gerai. Tai – būdas reaguoti.

Pyktis yra labai gerai. Tai – būdas reaguoti. Pilki jausmai yra tas pats, kaip mylėtis nesibučiuojant

Garsi žurnalistė „Il Venerdi“ rubrikoje vyrui atsako tarsi kalbėdama pati su savimi, svarstydama, tarsi ji pati būtų poros dalis. Suteikdama vyrui galimybę pačiam rasti atsakymą, o jis natūraliai dėliojasi pats: jei tarp jūsų nebeliko konflikto, įtampos, jei paslaptį užgožė kasdienybė, geriau vienam nuo kito pasitraukti. Jei jūs nebejaučiate pavydo jausmo, kad jūsų moteriai rašo kiti vyrai, jei jūs – abejingas, jums nekyla pyktis, neprotestuojate, nekeliate balso, vadinasi, atėjo pabaiga.

Štai kaip. Nerimas ir įtampa? Argi tai poroje gerai? Siurprizai, nežinomybė geriau nei ramus pasitikėjimas kitu? Ar būtinai privalo skraidyti lėkštės, išsilieti pyktis, prievarta? Ne... Bet, Natalijos Aspesi nuomone, pilki jausmai yra tas pats, kaip mylėtis nesibučiuojant. Kam tada būti kartu?

Man rašo Lietuvos vyrai apie panašius jausmus. Jie nieko nekaltina, jie neranda atsakymo, kodėl juos galėjo palikti moteris. Ir nuo šios minties mane apima baisi neviltis, kaltės jausmas, tarsi pati būčiau paveikusi poros likimą. Tuomet prisimenu Domenico Dolce žodžiais nepasakytą mintį, tą, kurią randu ir rudos odos brevijoriuje: „Viešpatie, išklausyk mane“.

Kaltės jausmas – labai blogai, nes jis provokuoja pašnekovo vampyrizmą, bet jaučiu pareigą išklausyti, nekalbėdama nieko, nepatarinėdama, nesmerkdama. Juk aš niekada pati nepatyriau to, ką išgyveno jie. Netgi nesakau, kad skausmas praeis, nes skambėtų banaliai, nenuoširdžiai. Skausmo negalima gesinti, tai toks žmogiškas jausmas.

Nedrįsčiau istorijos savininkui pasakyti, kad jūs – esate nevykėlis, nors kartais klausant kyla tokia pagunda. Nedrįstu pažvelgti pašnekovui į veidą, žiūriu į besikeičiantį peizažą kelyje arba į kompiuterio ekraną, ir regiu sumišusį vyro veidą – juk tiek kartų jis tai jau girdėjo… Atsakymą jau žinau: priežastis, kurią nujautė skaitydama italo vyro puslapius žurnalistė Natalija Aspesi – tiesiog nebeliko poroje intrigos, kibirkšties, konflikto. Todėl tapo nuobodu.

Yra Italijoje tokia TV laida, transliuojama RAI 5 kanalu „Uomini e donne“ (liet. Vyrai ir moterys). Kiek jausmingų meilės istorijų, gražių veidų, ilgų žvilgančių plaukų, migdolinių akių, elegantiškiausių pasaulio drabužių. Kiek į tai investuota pinigų. Įvairiausio amžiaus, profesijų, kūno spalvos vyrų ir moterų kalba italų kalba. Ryškėja poros istorija. Nebūtinai patys gražiausi yra laimingi, tikrai ne. Bet kiekvienas turi teisę į laimę. Net pats negražiausias vyras tiki ir įsivaizduoja, kad yra gundantis, gražus, geidžiamas moters.

Kartą garsus iš Milano į Toskaną pas bendrus draugus atvykęs dailininkas, tiesa, solidaus amžiaus, į vieną kompaniją atsigabeno kur kas jaunesnę moterį. Ši išvyko papramogauti su juo, kaip vėliau paaiškėjo, nes buvo susipykusi su savo partneriu. Po kelių valandų apsigalvojusi paliko kompaniją nieko nepaaiškinusi ir išvyko.

Savo apmaudą iš Milano atvykęs maschio italiano (liet. italas vyras) išliejo prie stalo, ilgai nesvarstydamas. Tik niekaip negalėjo rasti pats sau atsakymo: „Ma perche e’ scappata?“ (liet. „Bet kodėl gi ji pabėgo nuo manęs?“). Juk jis atvežė ją į puikų viešbutį, išgabeno iš nusibodusios aplinkos į nuostabią gamtą, prie jūros, tarp draugų. Romantiškas savaitgalis su svetimu vyru... Kokia intriga, adrenalinas.

Visa kompanija nuleidusi akis neramiai suko ant šakutės spagečius. Visiems buvo aišku, jog karalius – nuogas, bet niekas nedrįso pasakyti. Penkerių metų šeimininkų anūkas svečiui staiga ėmė ir išpyškino žaviu toskanietišku akcentu, suminkštindamas „k“ į „ch“, kaip moka tik šio Italijos regiono gyventojai: „Perche tu sei vecchio e brutto, non capisci?“ (liet. „Nes tu esi senas ir bjaurus, nejaugi nesupranti?“).

„Uomini e donne“ (liet. „Vyrai ir moterys“) laidoje, kurios žiūrimumas smarkiai nustelbia kitas, Italijos vyrai dažnai lieja ne tik jausmus, bet ir ašaras. Tačiau sunku patikėti, jog kažkas laidoje yra specialiai surežisuota, netikra. Jei tai suvaidinta, tai maschio italiano yra puikūs artistai. Italų vyrai taip smarkiai įsijaučia į situaciją, jog verkia tikromis ašaromis. Liejasi aistra, prakeiksmai, apmaudas, bjauriausi kaltinimai, priekaištai. Mane ta laida, kaip ir panašaus pobūdžio kitos, domina dėl vienos priežasties. Istorija visada – su laiminga pabaiga. Pralaimėjusių nėra, nes kiekvienas iš herojų savo skausmą ir džiaugsmą išliejo.

Apsikabinimas, atsiprašymas, palinkėjimas, pasiūlymas likti draugais. Batalijos laukas – išminuotas. Svarbu ne tai, kuris iš partnerių laimėjo, bet kad neliko aukų. Štai kur paslėptas Italijos tobulumas.

Išpažinčių feisbuko puslapiuose – tikras romanas. Kiek skausmo, kiek jausmų, nevilties. O juk mūsų vyrai lietuviai, skirtingai nei italai, ašarų lieti nemoka, gėdinasi. Varžosi pyktį išlieti, lėkščių nedaužo. Skausmas lieka giliai, lyg vėžys ėda, kartais nužudo. Išminuoti lauką pavyksta ne visada.

Todėl prašau – rašykite man. Netylėkite. Kad ir kaip sunku.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

19:56
13:58
00:46

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką