Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 9d. 09:58

Janina Zvonkuvienė – apie 70-metį, Deivydo slaptas vestuves, marčias ir namuose užgimusią „B'Avariją“

Janinos Zvonkuvienės jubiliejaus akimirka Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Janinos Zvonkuvienės jubiliejaus akimirka

Pokalbiui su Janina Zvonkuviene, talentinga, žinoma Klaipėdos žurnaliste, prodiuserio Deivydo Zvonkaus mama neužtektų dienos. Ką jau čia – neužtektų ir savaitės. Tik šį kartą laiką teko skaičiuoti kitaip. Apie nelengvą gyvenimą Klaipėdoje, kai malkas teko tempti į ketvirtą aukštą, apie jos namuose gimusią „B'Avariją“, įdomius sūnaus gyvenimo momentus kalbėjomės moderniai.

Klausimus rugpjūčio 26-ąją 70-metį paminėjusiai Janinai Zvonkuvienei galvoti nebuvo lengva. Spaudė noras paklausti visko, nuo gimimo iki anūkų. Tikriausiai taip ir pavyko.

Su žemaitiškai rokuojančia Janina susitarėme pasikalbėti akis už akį – klausimas už atsakymą. Prašiau negailėti žodžių, o sulaukusi galutinio varianto garsiai ištariau: „Diekou, mieloji Janina.“

– Neseniai atšventėte 70-metį. Katažina interviu užsiminė, kad jums buvo svarbiausia ne didžiulė šventė, o artimi žmonės. Taip, kaip jums patinka labiausiai. Kokie atsiminimai pačiai liko po gimimo dienos? Ko sau palinkėjote? O galbūt nieko sau nelinkite, o imate ir įgyvendinate?

– Mano puikioji mergaitė Katažina (turiu ir dar kitą puikią mergaitę Juozetą) sakė visišką tiesą – gimtadieniui norėjau tik savo vaikų su jų šeimomis. Tai ir buvo pats gražiausias dalykas. Tariu nuoširdžiausią „ačiū“ savo sūnums Romui ir Deivydui, kad viską puikiai organizavo, net mane suvežiojo. Neturėjau nė mažiausio rūpesčio. Graži aplinka, puikios gėlės, gardūs valgiai, o šalia matai bėginėjančius mažučiukus, gerus savo vaikus ir puikias visomis prasmėmis marteles – tas mano mielas mergaites – Juozetą ir Katažiną.

Ką galima palinkėti sau, kai sueina 70? Palinkėti sau nebent kuo mažiau senatvinio marazmo savo vaikų ir kitų artimųjų atžvilgiu. Neužkrauti savo stenėjimų, kad šitai skauda, o šičia vai kaip negerai... Tvarkytis pačiai. Susiprasti, kad jau nebeįdomus žmogus būni... Nelįsti į vaikų gyvenimus – nors atrodo, kad nuo šios charakterio nelaimės esu apsaugota.

O ką čia jau taip imu ir įgyvendinu? Aha – imu! Imu ir atsikeliu pusę šešių, kad 6.13 val. jau būčiau autobusų stotelėje. Ketvirto maršruto autobusas nuveža iki Girulių. Tada palei jūrą – namo. Norėčiau neatprasti. Padarau pauzių. Bet po to jaučiuosi labai nuodėminga... Privalu judėti! Kartais taip sau ir pasakau: „Na, sena boba! Kelkis! Pirmyn iš namų! Spėsi čia prirūgti...“ Rytais būtinas santykis su gamta. Ypač mano mieliems kolegoms žurnalistams, kurių protinio darbo mastai yra suprantami tik tiems, kas šitą darbą metelių bent dešimtį yra dirbę.

Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės jubiliejaus akimirka
Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės jubiliejaus akimirka

Sportuojate kiekvieną dieną. Ar taip aktyviai gyvenote visada, o gal tik dabar įsispyrėte sau į užpakalį?

– Mokykloje gavau labai geras fizinio lavinimo pamokas. Būtent – lavinimo, o ne prievartos, smurto. Šito niekada neužleidau. Buvo laikas, kai ristele nubėgdavau iš Miško kvartalo Klaipėdoje, mišku iki Girulių, – ne mažiau kaip 5 km – įkrisdavau į jūrą... Paskui autobusu namo. Tada verdu košę šeimos pusryčiams, išleidžiu vaikus į mokyklą ir į darbą.

Manote, čia kas nors tokio? Ogi nieko! Įpranti ir net nejauti. Tą pasakytų kiekvienas, įpratęs rytais bėgioti. Tai tik kova už geresnę savijautą. Nes esu prisūdyta lėtinių susirgimų. Sėdėti poliklinikoje už daktaro durų? Tam irgi reikia turėti sveikatos. O aš esu be sveikatos.

Bet jei ne sportavimas – saikingas, savo džiaugsmui – šiandien tikrai atrodyčiau daug liūdniau. Dabar bėgioti nebegaliu – širdies išeminė liga. Bėgiojimą keičia dviratis, šiaurietiškas vaikščiojimas su lazdomis. Bet labiausiai pamėgau anksti rytais paprasčiausiai žingsniuoti palei jūrą.

70-imt metų – ką jums reiškia šis skaičius? Skatina sulėtinti tempą, o gal priešingai – veikti dar daugiau?

– Nieko nereiškia. Nesuprantu viduje savęs tų metų. Tik kai reikia iš spintos viršaus – vadinamųjų „antresolių“ – ką nors paimti, nesuprantu, ko nebe taip greitai ant kėdės ar ant dviejų beužsiropščiu. Kai tempimo pratimėlius prisimenu padaryti – pirštai nebeišsitiesia...

Metai – ne našta. Našta būna mintys. O veikti daugiau nebūtina. Būtina labiau ir labiau tobulinti sielą – rengiantis į Ten... Gera poezija, geri mąstytojai, kuo glaudesnis santykis su gamta ir neišvengiama vienatve.

Vis dėlto aktyvumo iš jūsų neatimsi, reiškiatės ir socialiniuose tinkluose. Kaip suprantu, tai buvo jūsų sūnų iniciatyva. Tik gal dabar smagu, kad sūnūs tokiu keliu atvedė?

– Jo. Bukinuosi su feisbuku. Vienas vaikas kompiuterį į namus atnešė, kitas vaikas – veik prievartos būdu – internetą „įvesdino“. Sakiau, neškit lauk viską ir jokių „internatų“ man čia nereikia – prapulsiu! Man tik miškas su paukšteliais reikalingas. Nepasidavė. Perrungė jie mane. Su tuo feisbuku ir internetu visko buvo, visko yra.

Štai dabar esu sielvarte – pragaišinau trejus metus kauptą informaciją apie svarbius Žemaitijos asmenis, vietoves. Šimtai nuotraukų, net labai svarbių, nebepakartojamų. Kaip jaučiau, taip ir yra – prapuoliau! Na, parašinėju... Čia gal kaip muzikantas, kad negali negroti...

Pomėgis rašyti gal radosi iš kadaise buvusio pomėgio skaityti. Dabar į skaitymus mažai beįkertu. Mokykloje džiaugsmingiausia pamoka buvo – atpasakojimų rašymas. Nežinau, ar dabar vaikai rašo per lietuvių kalbos pamokas atpasakojimus, bet man tai buvo džiaugsmingas laikas. Sekėsi.

– Ar visą gyvenimą linkote link humanitarinių mokslų?

Mokykloje sekėsi tie dalykai, kurių mokytojai ar vėliau dėstytojai buvo geri. Kaimo vidurinėje mokykloje buvo puiki matematikos mokytoja. Tai ir man matematika sekėsi šauniai. Iš geometrijos nesu gavusi žemesnio pažymio nei pats aukščiausias.

Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos
Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos

Vilniaus universitete baigėte žurnalistikos mokslus, bet po studijų sostinėje grįžote atgalios. Kodėl niekada nesinorėjo palikti Klaipėdos?

– Žemaitis yra pastovus žmogus. Aš žemaitė nuo pačių Telšių. Kai baigiau universitetą, į Klaipėdą gavau paskyrimą. Ko blaškytis! Be to, Klaipėda yra pats puikiausias miestas gyventi. Ir čia nėra ką daugiau aiškinti. Nukeliaukite žemyn mano feisbuku ir susiraskite fotkelių, kaip gubojos Melnragės pajūryje žydi... Jei pradėsiu aiškinti, kodėl Klaipėda, netilps į šimtą lapų.

– O kur užsimezgė jūsų pažintis su sutuoktiniu? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

– Susipažinome vestuvėse, buvome poroje, palydoje. Nuožulnus susipažinimas, susibičiuliavimas, susidraugavimas. Iš lėto. Ilgai. Į klausimą – „Tai gal ženijamės?“, atsakiau – „gal...“

Vis dėlto minėjote, kad gyvenimas, jau turint vaikų, nebuvo lengvas, neturėjote tokių sąlygų kaip dabar. Tai kaip atrodė kasdienybė tada?

– Maniau, kad man sunkių klausimų neįmanoma užduoti. Uždavėte. Bet pasakoti neišeis. Nenuoširdžiai negaliu, o nuoširdžiai – per sunku. Na, keli štrichai: lauke kaukiantis speigas, virtuvė bendra be jokio apšildymo, užšąla net vanduo, tenka įsinešti į kambarį. Krosnys – puikus dalykas, bet joms iš sandėliuko reikia atsinešti malkų ir anglių.

Pati sergu su 39 temperatūra, nepakeliami galvos skausmai, abu vaikai serga... Vienas vežimėlyje, kitas lovelėje... Romas jau nuo pirmos klasės vilko anglis į trečią aukšto namo aukštą – kaip į ketvirtą dabar. Per lietų lyja į visas lovas, nes butas viršutiniame aikšte, stogas kiauras. Niekas neremontuoja, nes namas pasmerktas kapitaliniam remontui.

Parduotuvėse trūko maisto prekių. Eilės. Kada dirbti? Darbas taigi ne su lopeta, o su tušinuku – iš minties, iš kūrybos. Maitinomės be blatų – kaip tada buvo įprasta. Bet maistas, kad ir koks, visada buvo sveikas, skanus, vertingas. Tai jau nebeprilygstamas dalykas! Labai pigi buvo šviežiausia menkė, jos beveik netrūkdavo. Labai pigi buvo varškė. Visokiausių variacijų varškėčiai bei žirnių, kruopų, kopūstų, burokėlių sriuba paeiliui – šeimos pagrindinis maistas.

Paskui suklestėjo šalyje antynai, išaugino daug ančių. Tai kad jau kepėme jas... Matyt tos riebios antys ir užklijavo kraujagysles, kad tenka sirgti. Paaugus vaikams iš to egzotiško buto geroje vietoje vis dėlto gaila buvo išeiti.

– Smagus faktas – būtent jūsų šeimos namuose užgimė „B'avarija“.

– O kur ji galėjo daugiau užgimti? Visada vaikus raginau – tegu draugai ateina pas jus į namus, ne jūs pas draugus. Na, ir pradėjo eiti... Visokie... Vilius – gražuolis, Juozas – linksmuolis, Derikas – orus ir impozantiškas, Jonas – žemaičio nepaimsi... Bet gi Robertas pradžioje buvo, Ramūnas...

Geri vaikai, paskui jau VAIKIAI visi. Kultūringi buvo. Džiaugiausi, kad neatsisakydavo mano viralo pasrėbti. Ypač Juozas mokėjo gardžiuotis ir padėkoti... Iki šiol jis nepraleidžia progų pabūti dėmesingas. Girdi, Zukai!? Fainas buvai ir esi!

Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos
Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos

Pažįstami jie visi įvairiais būdais buvo. Bent trys buvo pažįstami per Deivydo brolį Romą. O kur jau ten tie vyrukai „bavarai“ nuėjo – aš ne tos kartos, kad tinkamai įvertinčiau. Na, yra gražių dainų. Visos lietuviškos – už tai bent dabar pasakysiu – „maladiec!“ Tai mūsų laikų emocija. Ne angliškai... Girdžiu iš šalies puikių atsiliepimų. Malonu. Šiaip man duokite klausytis Bethoveną... Ten lyg Biblijoje galima rasti atsakymą į visus gyvenimo klausimus. Per muziką didingą.

Minėjote, kad Deivydas vaikystėje buvo tikras matematikas. Ar niekada nepykote dėl kelio, kurį pasirinko Deivydas?

– Jau persirgau ta liga. Sunkiai. Labai sunkiai. Du kartus ėjau pas aukštesniosios S.Šimkaus muzikos mokyklos (tada taip ji vadinosi) direktorę, norėdama „išplėšti“ Deivydą iš mokymosi ten. Įstojo vogčia, susimokęs su vienu klasės draugu. Aš gavau tik „rezultatą“.

Du kartus ėjau pas aukštesniosios S.Šimkaus muzikos mokyklos direktorę, norėdama „išplėšti“ Deivydą iš mokymosi ten. Įstojo vogčia, susimokęs su vienu klasės draugu.

Direktorė sakė dar tokios motinos nemačiusi. Tikiu, kad ir nebematė. Kitos, sako, duris koja atidaro, kad kyšių abiem rankom įneštų – kad tik priimtų vaiką. O čia! Ir paskui buvo motiniško nerimo dėl Deivydo muzikavimo. Buvo. Deivydas buvo puikus mokinys mokykloje. Aukščiausius įvertinimus gaudavo iš visų dalykų, išskyrus tuos, kur mąstymo kaip ir nereikia.

O iš kur Deivydas paveldėjo talentą?

– Ir aš girdėjau, kad tai yra paveldima. Tai tikriausiai iš mano amžinatilsį mamos, Deivydo močiutės. Turėjo absoliučią klausą ir begalinį balsą. Deja, menkai tepanaudojo šiuos talentus.

Dar Deivydo prosenelis ar proprosenolis iš Zvonkų pusės yra turėjęs „muziką“ ir puikiai grojęs patalkiuose, gegužinėse. Senoviniame žemaičių kaime žodis „muzika“ reiškė smuiką.

Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos
Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos

– Esate minėjusi, kad apie Deivydo pirmąsias vedybas sužinojote iš spaudos. Deivydas buvo slapukas?

– Iš spaudos. Ne Klaipėdoje tai buvo. Manau, kad Deivydas tiesiog ryžtingai priimdavo sprendimus. Slapukavimu to nepavadinčiau.

– Minėjote, kad nesižavite sūnaus praeitimi. Norėjote, kad visų tų skandalų nebūtų?

– Kad čia jau nebėra ką kalbėti! Ne viską aš stebėjau. Nesu uoli televizijos stebėtoja. Tikrai negyvenau ir negyvenu vaikų gyvenimo. Bet liūdnų vaizdelių buvo. Nesupratau, iš kur visa tai. Magėjo pačiai pasižiūrėti iš arčiau, iš TV užkulisių – iš kur tie durnumai. Pasitaikė proga, tapo aiškiau. Bet nesakysiu... (juokiasi)

Žurnalistai apie žurnalistus kažkaip neįpratę kalbėti, ko nereikia. Na, „visų tų skandalų“ ir nežinau, neseku, nesu mėgėja... Negi Deivydas pats eitų pas mamą pasipasakoti? Nejuokaukite... Seniai jau viskas pamiršta. Deivydas yra geras žmogus. O kas kaip kada juo manipuliavo – ne taip jau ir svarbu.

– Negailite komplimentų Katažinai. Ji puiki marti? Kuo ji jus labiausiai sužavėjo?

– Katažina yra tikrai puiki martelė. Talentinga dainininkė. Patinka jos balsas. Patinka jos veržlumas. Labiausiai žavi jos atvira dvasia. Ir toji dvasia yra tikrai giluminė, tikrai graži. Manau, ji turėjusi kentėjimų... Nes panašu jau į išgrynintą sielą. Katažina labai jautriai viską supranta. Yra greitos ir tikslios reakcijos. Draugiškumas – beribis.

Katažina labai darbšti ir gabi. Galiu tik sėdėti ir gėrėtis jos ištvermingu veiklumu. Namuose sugeba absoliučiai viską. Jei reikia, gali abu vaikus pasiimti ir dar vis tiek ką nors maišyti, virti, valyti... Ji pamaldi. Bažnyčioje pailsina dvasią ir gauna puikios gražios įkrovos. Rūpesčių begalės. Kad tik nenusialintų... Bet ji turi gausybę puikių draugų ir gentainių.

Tai toks žmogus, pas kurį subėgs visi ir padės. Šitai yra didis džiaugsmas man, babūnei, matyti. Aš žinau, kas yra troškimas turėti šeimą, vaikų. Aš žinau, kas yra vargas naktimis prie mažyčių ar vargas ir dar didesnis sielvartas, kai jie suserga. Aš žinau, kas yra polėkis būti... pasaulyje, o ne vien su vaikučių šliaužtinukais ir buteliukais... Katažina yra šauni. Džiaugiuosi. Tikiu, kad atitinkamą dalį savęs ras ir Deivydui. Geros moterys visada dvasiškai supranta vyrus, palaiko, rūpinasi, neengia, nereikalauja per daug, atleidžia. Katažinoje visa tai matau su kaupu.

– Ar jums pavyksta dažnai matytis su Vilniuje gyvenančiais dvynukais?

– Tai jau nedažnai. Gaila. Labai pasiilgstu mažučiukų. Labai! Kelis kartus per metus tikrai nuvažiuoju. Dabar jau esu „pilnametė“ pensininkė, pigiau bus bilietai. Juk vis dėlto toli nuo Klaipėdos iki Vilniaus. Labai paūmėja mano ligelės, jei nelabai sklandi kelionė... O ko ten rodytis, jei negali geriausiam ūpe būti.

Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos
Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos

– O ar Deivydas dar moka žemaitiškai? Gal stengiatės ir anūkams perduoti šią nuostabią tradiciją?

– Pabandytų Deivydas nemokėti... Joks mokėjimas – ne našta. Tarmė, kalba yra turtas, kurio neatimsi. Moka Deivydas žemaitiškai. O anūkiukai šie mokės lenkiškai, paskui lietuviškai, po to teks gaudytis angliškai. Na, o žemaitiškai kad bent suprastų be vertėjo, ir tai iš tėčio pusės bus neblogai.

– Žinau, kad mėgstate fotografuoti. Ar noras įamžinti akimirkas atsirado dabar?

– Tai jau ne dabar. Bet nemokėjau, neturėjau su kuo. Čia būtų ilgiau apie ką pakalbėti. Bet ne tam skirtas pokalbis. Yra buvę bandymų... Beviltiškų. Lietuva juk praėjusiu mūsų aktyvaus gyvenimo laiku garsėjo puikiais fotomenininkais. Tarptautinio lygio. Jų menas tiesiog auklėjo, formavo... Žiūri į jų gerą meną ir... maitiniesi.

Tai kur čia nepasvajosi... O fotoaparatas mano rankose radosi vėlgi vaikų dėka. Deivydas su Romu susimetė ir išleistuvių į pensiją proga padovanojo fotoaparatą. Yra net geri fotografai sakę, kad ir man dabar kartais pasiseka... Feisbuke būna tų nuotraukų. Nuo savęs pasakysiu, kad visais atvejais tos geresnės būna netyčia... Nemoku net fotoaparato pareguliuoti. Spragsiu ant „automat“.

Kai pažvelgiate į savo gyvenimą, kokie esminiai potyriai, situacijos, patirtys jį labiausiai pakeitė?

– Žodis „potyriai“ man labai panašus į žodį „poteriai“. Tai jau man metas ir būtų ne apie potyrius, o apie poterius daugiau kalbėti.

Kas gyvenimą pakeitė? Neaišku, apie kokio laikotarpio pasikeitimus kalbėtume. Kas gali pakeisti? Vaikų tėtis seniai miręs, vaikai išėjo savų gyvenimų gyventi. Nesikišu. Dabar vienatvės, laisvės daug, o sveikatos – nebedaug.

Internetas duoda neribotas galimybes „prigerti“ žinių, informacijos. Tik svarbu neapgirsti nuo to, nes „pagirios“ būna sunkios – priklausomybė lindėti feisbuke, internete. Vienatvės užspaustiems tai savotiškai pavojinga.

Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos
Asmeninio albumo nuotr. /Janinos Zvonkuvienės gyvenimo akimirkos

Ar norėtume grįžti į laikus, kai jums buvo dvidešimt? Ir įsivaizduokite, kad nusikeliate su visa dabartine patirtimi, žiniomis ką keistumėte?

– Nenorėčiau grįžti į metus virš dvidešimties – meilėje nelabai sekėsi. Iš naujo meilės kančias kentėti? Jos buvo nuožmios... Nenorėkite šitai man grąžinti. O su dabartine patirtimi ir jaunystės sveikata, gal nebent vaikus protingiau auklėčiau. Šioje vietoje norėčiau matyti save tobulesnę.

O kokį laimingiausią, gražiausią gyvenimo momentą galėtumėte išskirti?

– Kad kiekvienam amžiaus tarpsniui savaip laimė suprantama. Tikrai laiminga buvau, kad iš mokyklinės prijuostės, iš to juodo panešioto krepžoržeto pavyko per naktį pačiai pasisiūti „bliuskelę“, geltonais guzikiukais ją išpuošti... Nebeprisimenu, iš ko buvau pasisiuvusi raudoną sijonuką...

Tai tokia laiminga bėgau savo Patausalėje takiuku pakalnėn – į autobusų stotelę, važiuoti į Telšius... Jau kad pasipuošusi sau atrodžiau! Iki šiol jaučiu tą laimę... Taip švytėjau, kad visas autobusas tik į mane ir težiūrėjo. Stovėjau netoli priekio. Kur sėsies – sijonukas susiglamžys, kaip tada per Telšių miestą eisiu. Visi tik ir juoksis – koks antai sijonėlis neprosytas...

Kaip manote, kokias svarbiausias gyvenimo pamokas esate išmokus? Pamokas, kurias norėtumėte perduoti ateities kartoms?

– Kuo senyn, tuo labiau žmogus visomis pamokomis abejoji. Ir iš viso, ar moralu būtų 70 metų žmogui sakyti, kad jis kažkokią gyvenimo pamoką oi, kaip išmoko ir klaidų nebedarys. Nesąmonė! Kad ir grabas nebetoli, – darys. Darys, jei tik vėl kaip nors suktai ta klaida prisliuogs – nežinia kuo apsimetusi, nežinia iš kurio kampo.

Ateities kartoms pasakyčiau, kad gyvenimą, jo reiškinius reikia akylai stebėti, rinktis išmintį iš išmintingų žmonių, iš savo konkrečios patirties. Įsidėmėti įvykius, reiškinius patiems. Pravers. Kiek dabar ideologinio jovalo, politinės mėšlystės, žmonių bukinimo... Paaikčioti daug kas sugeba, bet nebėra šaly pajėgumų pasipriešinti absurdo reiškiniams. Vien šiuo klausimu galima ilgai diskutuoti. Bet tik su bendraamžiais. Ką su jaunu pakalbėsi – jis tiki, ką girdi. O mes tikim, ką matėm, per ką patys perbridom.

– Už kokią veiklą ar pasiekimus labiausiai norėtumėte būti prisiminta?

– Ar kad prisimintų tada, kai jau kas nors ištars „tebūnie lengva jai Lietuvos žemelė...“? Atsakysiu, kad veiklos tiek ir tebūna, kiek ji pati savęs palieka, kiek ji pati gali save priminti. Kas kita – vaikai.

Vaikai tegu prisimintų, jog mama prašė būti gerais žmonėmis, sugyventi ir visaip kaip padėti vieni kitiems tarpusavyje, padėti aplinkiniams, daryti tylius gerus darbus. Kultūrinius – kas ilgalaikiška – taip pat.

Nuotraukų galerijoje – asmeniniai Janinos Zvonkuvienės gyvenimo kadrai, kurių didžiąją dalį įamžino pati.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Su rusais bendravo mažiausiai 14 D.Trumpo rinkimų kampanijos pareigūnų. Kodėl tiek daug?

24sek

J.Valančiūnui prireikė operacijos: nežais mažiausiai mėnesį

Aktualu

Ar Rusija tikrai ruošiasi surengti galingą invaziją į Ukrainą?

Vardai

J.Stambrauskaitei – svarbi proga: „Nėra su kuo namie džiaugtis sėkme, tai atšvenčiau su draugais“

Aktualu

Strasbūre išpuolį per kalėdinę mugę surengęs užpuolikas – nušautas

„Eurolygos diena“: kova dėl 8 vietos dabar – o kas toliau?

Pasaulis kišenėje

Išskirtinė Kalėdų eglė: Kretinga šiemet – tarsi aplieta Kalėdomis

24sek

„Bayern“ treneris – apie gerą „Žalgirio“ žinutę ir solidžius Šaro pasirinkimus

Aktualu

Kuriozas Panevėžyje: avariją sukėlęs panevėžietis demaskavo girtą vairuotoją

Vardai

Mia kardinaliai pakeitė šukuoseną – tapo ilgakase: ar tinka?

Aktualu

Koks yra tris šalis vienijančio karinio bataliono tikslas?

Gyvenimas

J.Arlauskaitė-Jazzu – apie meilę, dėkingumą, kritiką ir tai, kas žavi vyruose

Pasaulis kišenėje

Ispanijos uostamiestyje balandžiai „terorizuoja“ turistus: miestelio valdžia žada imtis rimtų priemonių

Kultūra

2018 m. „Forbes“ daugiausia uždirbančių autorių sąraše – ir knygos apie D.Trumpą autorius M.Wolffas

Aktualu

Kandidatų į Vilniaus merus vizijos ateičiai: nemokamas viešasis transportas ir vanduo

Gyvenimas

Pastorius E.McManusas – apie kovą su vėžiu, prarastus milijonus: „Dauguma gyvena taip, tarsi mirties nebūtų“

Vardai

„Atspėk, kas dėžėje“: „kažkoks pūkuotas“ N.Bierancui ir M.Grabštaitei įvarė nemažai baimės

Sportas

Europos lyga: „Milan“ sensacingai nepateko į atkrintamąsias

Aktualu

Kalvarijoje iš gimnazijos dingo kompiuteriai ir vaizdo technika

Aktualu

R.Masiulis mokytojų etatinio apmokėjimo nekeis: atsisakyti per vėlu ir nepraktiška

Naujienos

Sportas

Prieš Tautų lygos mačus iš rikiuotės iškrito du Lietuvos rinktinės gynėjai

Aktualu

J.Petrauskienė pripažįsta: ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų darbo apmokėjimo sąlygos prastos

24sek

„Skycop“ įregistravo Italijoje neįsitvirtinusį programuotoją I.Lukošių

Mokslas.IT

Ką reikia žinoti apie JT pranešimą dėl klimato kaitos?

Vardai

Paslaptis atskleista – pirmieji miuziklo „Mindaugas Karalius“ vaizdai

Aktualu

Afganistane per mirtininko išpuolį prieš rinkimų kandidatą žuvo aštuoni žmonės

Maistas

Receptas iš knygos „Vieno kąsnio užkandžiai“: tarta su burokėliais ir pelėsiniu sūriu

Gyvenimas

Vaikų valgiaraščio pokyčiai: kas išties pasikeitė nuo rugsėjo?

Aktualu

Už pasisakymus apie partizaną V.Titovą miltais apipylęs politikas „sulaukė sąskaitos“

Aktualu

Kanye Westas susitiks su JAV prezidentu pasikalbėti apie kalėjimų reformą bei smurtą

Aktualu

Skripalių nuodijimu įtariamam A.Petrovui-Miškinui V.Putinas 2014 m. įteikė didvyrio medalį

24sek

Geriausių Eurolygos žaidėjų 100-ukas: kur jame Lietuvos ir „Žalgirio“ žaidėjai?

Sportas

Auksą Argentinoje iškovojusi A.Šeleikaitė – ir dvigubai ilgesnės distancijos pusfinalyje

Aktualu

Naglis Puteikis 15min studijoje: laikinai einu valdančiųjų kandidato į prezidentus pareigas

Gazas

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas pastebėtas naujame „Rolls-Royce“

Sportas

Išskirtinis pripažinimas: D.Gudzinevičiūtė – olimpinio judėjimo Olimpe

Pasaulis kišenėje

Švedijoje – muziejus šlykščiausiam maistui pasaulyje

Aktualu

Marijampolėje rastos unikalios A.Ramanausko-Vanago nuotraukos iš jo mokytojavimo laikų

Verslas

Seimas uždegė žalią šviesą metro statybai

Deuce

Taline vykusiose vaikų teniso varžybose lietuviai neprilygo kaimynams

Vardai

Ypatingos

06:07
05:50

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką