Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 4d. 19:31

Jautrus V.Skaisgirės laiškas Bobutei: „Tai pati tikriausia malda praėjus 19 metų po jos mirties“

Vaida Skaisgirė
15min montažas / Vaida Skaisgirė

Visų šventųjų diena bei Vėlinės – puiki proga prisiminti jau išėjusius brangius žmones, aplankyti jų kapus, mintimis grįžti į prisiminimus. Tą padarė ir viešųjų ryšių specialistė, prodiuserė Vaida Skaisgirė. Sekmadienio vakarą socialinėje erdvėje ji patalpino jautrų laišką, kuriame išsakė savo mintis apie jau Anapilin išėjusią močiutę, vaikystės akimirkas kartu.

Įraše feisbuke ji prasitarė, kad lapkričio 1-ąją lankydama močiutės, kurią meiliai vadino Bobute, kapą, taip pat nuvyko ir į kaimą, kuriame ji užaugino jos mamą ir keturis dėdes. Čia pat smagiai vaikystę su seserimis leido ir pati Vaida.

„Šita trobelė vaikystėj man rodėsi tokia didelė, laukai aplink – tokie neaprėpiami...“ – pasidalinusi močiutės sodybos nuotrauka rašė ji.

Asmeninio albumo nuotr./Vaidos Skaisgirės močiutės sodyba
Asmeninio albumo nuotr./Vaidos Skaisgirės močiutės sodyba

Aplankiusi jį Vaida sako paskendusi prisiminimuose. Tačiau, pasak jos, galvojimas apie Bobutę – „tai pati tikriausia, gražiausia malda, kokia tik gali būti – net praėjus 19 metų po jos mirties atsiminti tai, kas drauge buvo mielo, jaukaus ir šviesaus.“

„Ir visgi, jei ne lapkričio 1-oji, nežinau, kada būčiau prisiruošusi čia atvažiuoti ir padovanoti sau tokius gražius, taurius pojūčius, kuriuos sau įteikiau“, – įraše svarstė Vaida.

Pateikiame visą Vaidos Skaisgirės laišką (kalba netaisyta):

Nuo pat pirmos akimirkos, kai Žemė mano nusileidimą į šitą planetą pasitiko liūtimis ir vėjais, aš turėjau polinkį pamaištauti. Nuo kūdikystės iki vaikystės, nuo paauglystės iki brandesnių jaunystės dienų. Ne brutaliai, ne šiurkščiai, bet pakankamai išraiškingai.

Kai pagalvoju, beveik 28-erius metus trunkantį maištą pradėjau nuo kovos prieš pačią natūraliausią gyvybinę funkciją – kvėpavimą. Gimiau gerokai pridususi ir tik gydytojų bei karštų tėvų maldų dėka kvėpuoti visgi pradėjau.

Sakot, turėčiau dabar kvėpuoti?? Nesulauksit! Kai norėsiu, tai ir kvėpuosiu! – kažkaip taip turėjo mintyse galvoti kūdikėlis, vardu Aš.

Taip nuo pat 1990 metų lapkričio 18-os dienos tas nepaaiškinamas, nesąmoningas polinkis elgtis ne visai pagal tvarką, ne visai pagal taisykles, ne visai taip, kaip sako kiti ir ne visai taip, kaip turėtų būti, lydi mane iki šiol. Ir nors dėl to, greičiausiai, mano gyvenime tikrai netrūksta žavių, neįprastų, įsimintinų potyrių, visgi šiandien aš suprantu, kad tiek laiko negerbusi kai kurių direktyvų, aš praradau daug gerų, gilių, reikšmingų pojūčių ir atradimų.

Eiti į bažnyčią per Kalėdas ar Velykas? Tegu eina banda, aš nueisiu viena bet kurią dieną. Spėkit, kiek tokių dienų per metus pavykdavo prisiruošti maldai ne namuose? Tikriausiai, kaip ir daug kam – ne daugiau nei dvi.

Lankyti kapus ir melstis už mirusiuosius per Vėlines ar Visų Šventųjų dieną? Pff, kodėl būtent taip? Tai reikia daryti gerokai dažniau. O galiausiai, dažnai nepadarydavau to nei sykio per metus...

Daug praradau. Labai daug.

Ko gero, tai buvo galima ir net reikėjo atrasti gerokai anksčiau, bet tik atėjus 2018 metų Visų šventųjų ir Vėlinių dienoms aš pirmą kartą gyvenime iki galo „išjaučiau“ be proto gerą, iki šiol taip stipriai nepatirtą bendruomeniškumo jausmą, kuri anksčiau vadindavau bandos instinktu.

Šimtai vienodų, mintinai išmoktų, bet sykiu tokių skirtingų, gilių ir tikrų maldų, skambančių palinkusių prie kapų mintyse.

Šimtai dienų tėkmėj vis atitolstančių, bet stabtelėjus kaskart taip jautriai širdį gniaužiančių prisiminimų apie tuos, kurių šiandien nebėra.

Šimtai liepsnelių ant kapų, kurios po vieną – sunkiai įžiūrimos, bet visos kartu yra neapsakomas grožis ir didybė.

Šimtai mašinų spūsčių upėj – ir tos per šias visuotines kapų lankymo dienas man buvo mielos ir neerzino. Nes šiuo laiku, visi kartu tuo pačiu metu vykstam nusilenkti laikinumui ir amžinybei. Tai galinga.

Visi po vieną mes tokie sau svarbūs, išskirtiniai, tik labai maži. Visi kartu – vienakryptė, galinga srovė.

Lapkričio 1 pabuvusi prie močiutės kapo (ją su sesėm meiliai vadindavom Bobute), užsukau ir į netoliese esantį kaimą, kuriame ji užaugino mano mamą ir keturis jos brolius. Čia su sesėm praleidom ne vieną smagią vasarą.

Šita trobelė vaikystėj man rodėsi tokia didelė, laukai aplink – tokie neaprėpiami, o tie dviejų kilometrų žygiai su jaunėle sese iki parduotuvės nusipirkti saldainių.... Oi, tai būdavo tūkstančio nuotykių kupina kelionė – kovodavom su zombiais, piratais ir ateiviais. Buvom slaptosios agentės, vaiduoklių medžiotojos ir karingosios princesės J O visų svarbiausia – pati laimingiausia pabaiga visada būdavo mūsų rankose, tiksliau, kišenėse – kas, kad iki grįžtant atgal pusę „Fortūnos“ saldainių surydavom.

Paklydus prisiminimuose vaikščiojau po kiemą ir viskas buvo taip maža, taip aprėpiama, taip paprasta. Ir kartu taip sava. Ar taip pat į tai, kur esu dabar, žvelgsiu dar po 20 metų?

Buvo žiauriai gera trumpam grįžt į save dešimtmečiais atgal. Tokios dienos, kurias anksčiau mačiau, kaip nepriimtinas masines psichozes, padeda tai padaryti – grįžti į save. Prie to, kas paprasta, svarbu ir tikra.

Tiesa, neišėjo viskas visai įprastai – po standartinių maldų Bobutės ramybei, mintyse, o gal ir pusbalsiu, niūniavau neįprastą tokiai rimties dienai, linksmą dainelę apie „bobutę siaubūnę, kuri suvalgė mūsų mylimą paršiuką“. Matot, Bobutė augino tokį mažą, mielą paršiuką, mes su sese ji labai pamilom, bet atėjo laikas jį... patys suprantat. Tai mes su sese nuotaikingai apdainavom tą įvykį

Vienu momentu jau lyg sakiau sau stop, daugiau susikaupimo, bet tada atlėgau. Juk tai yra pati tikriausia, gražiausia malda, kokia tik gali būti – net praėjus 19 metų po Bobutės mirties atsiminti tai, kas drauge buvo mielo, jaukaus ir šviesaus. Ir visgi, jei ne lapkričio 1, nežinau, kada būčiau prisiruošusi čia atvažiuoti ir padovanoti sau tokius gražius, taurius pojūčius, kuriuos sau įteikiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

07:05
00:51
01:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką