TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jei nenorėsi, niekas neprivers miegoti su moterimi

Julija Osina-Fridman ir Sasha Petrova
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Julija Osina-Fridman ir Sasha Petrova
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Ji nereali! – springdama iš nuostabos telefonu man pranešė bičiulė. – Sasha kuria lėles, surengė parodą Vilniuje. Privalai ją pamatyti. Ir būtinai pasikalbėk!“ Atsargiai panaršau po internetą. Sasha Petrova (P.S.) (30) – jaunosios kartos menininkė, Maskvoje gana populiari tarp šiuolaikinio meno kūrėjų. Ypač – tarp homoseksualų. Nepaprasto grožio mergina neslepia, kad moterys jai patinka labiau nei vyrai. Į Vilniuje, „Galerijoje Bokšto g. 2“, rengiamą parodos atidarymą Sasha atvažiavo su gyvenimo drauge, fotomenininke ir dainų kūrėja Julija Osina-Fridman (27).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pro kavinės langą matau: iš taksi išlipa dvi merginos. Raudonplaukė aukštesnė, ilgos kojos apautos lengvučiais vasariniais sportbačiais. Blyškiame veide išryškėja tik lūpos. Goslios, prisirpusios... „Galėtų varžytis su Angelina Jolie...“ – šypteliu. Paskui ją iš taksi išsiropščia kita. Neaukšto ūgio, su kepuraite. „Matyt, jos...“ – nusprendžiu ir perbėgu per gatvę.

Sasha ir Julija jau nusivilkusios paltus. Trypčioja tarp galerijoje išmėtytų raudonskruosčių obuolių ir baisiai traukia akį. Abi atrodo tokios nepaprastos: Sasha su kupeta raudonų plaukų, permatomu veidu ir Julija – plikai skusta galva. Žinojimas, kad jiedvi – pora, dar sustiprina įspūdį. Ne taip dažnai tenka kalbėtis su moterimis, kurios nebijo viešai pasakoti apie savo jausmus viena kitai.
Keletas lėlių neįtikėtinai panašios į dailininkę. Tokios pat trapios, ilgomis rankomis ir kojomis. Tarp jų ieškau bent vienos, primenančios Sashos mylimąją. Ne, nesimato...

Nejau nė viena jūsų lėlė iš veido nepanaši į Juliją?

Sasha: Toji liko Maskvoje. Vadinu ją „Mados auka“. Lėlę supančiojau virvėmis, diržais prikabinau prie drabužių pakab. Nemanykite, kad specialiai nulipdžiau Juliją. Pati negaliu suprasti, kaip tie veidai man išeina. Jeigu į jus kasdien ilgai žiūrėčiau, gal atsirastų į jus panaši lėlė. Kai kurios mano lėlės, tos, surauktais kūdikių veidais, primena mūsų namuose gyvenančius katinus.
Tos ilgakojės, manieringos, man atrodo, atspindi mūsų laiką.

Laiką, kuriuo gyvenate ir jūs. Lėlėse jūsų labai daug...

Sasha: Kaip dailininkės – taip, o štai kaip žmogaus – ne. Manoji dvasia per sunki, kad sudėčiau į lėlę. Lėlės pernelyg trapios.

Bet ir jūs tokia pat! Atrodo, paliesi pirštu – subyrėsite...

Julija: Tikrai, ir man Sasha tokia – permatoma, trapi.

Sasha: Gal lėlės taip atrodo, nes jų kojas darau tarsi rankas?

Sasha, ar gali būti, kad tai atėjo iš modelių pasaulio? Juk pati kažkada jam priklausėte.

Sasha: Tikrai, gana sėkmingai dirbau modeliu. Pradėjau gal penkiolikos. Tais laikais man sakydavo, kad esu graži, bet netikėjau, – tai dabar žinau, kad taip ir yra (šypsosi). Jaučiau begalinę konkurenciją. Modelio darbas man tik pridėjo kompleksų. Ateini į „kastingą“ ir galva sukasi: šita atrodo geriau, šitą gražiau padažė, tos kojos ilgesnės.
Visiškai atsisakyti modelio darbo nusprendžiau, kai parvažiavau iš „Armani“ mados namų. Ten kiekvienai manekenei – savo chalatėlis, savo spintelė, savo vieta užkulisiuose, o rusiškas požiūris – tiesiog nepakenčiamas. Buvau punktuali, mandagi, o pati negavau nieko. Iš Rusijos išvažiuoti visam laikui nenorėjau – čia visada turėjau mylimąją. Dvidešimt vienų baigiau, nusprendžiau mokytis literatūros. Rašiau apsakymus, apysakas. Almanachas „Roman–gazeta“ išspausdino keletą mano kūrinių. Nusprendžiau, kad ir čia viskas padaryta, nebėra ką veikti, taigi pradėjau kurti lėles. Šis darbas man atrodė vertesnis nei knygos. Juk knygų žmonės skaito vis mažiau. Sako, perskaitysiu, ką parašei, o ima ir padeda į šalį. Ir vėl žiūri – aha, kokia gi čia moteris. Lėlės – kas kita. Žmonės dabar pirmiausia pastebi mane, o paskui ima žiūrėti į mano darbus: palauk, palauk, tu tokia, bet dar ir tokias lėles darai! Mane tai „užkabino“. Kas žino, kai nebegalėsiu siūti, gal vėl imsiu rašyti.

Kas perka jūsų lėles?

Sasha: Turtingi žmonės, kolekcininkai, galerijų savininkai.

Ar būna, kad jūsų lėlę perka vaikui?

Sasha: Turėjau vieną užsakymą. Kūriau lėlę Tureckio choro vadovo Michailo Jureckio dukrai Sarinai. Ta mergaitė – pati kaip lėlė. Paklausiau, ar padaryti ją nešiojamą. Mergaitės mama liepė pritvirtinti prie pakylos – ji bus kaip interjero detalė. Mano lėlės – šiuolaikinė skulptūra, kūriniai ateinančioms kartoms. Labai noriu ir tikiuosi, kad taip bus.
Esama menininkų, manančių, kad lėlės – gyvi padarai, į kuriuos sudėta daug jausmo. Aš pernelyg didelė materialistė, kad taip manyčiau. Man lėlės – prabangos daiktas, kurį stengiuosi padaryti kuo gražiau, kuo kokybiškiau.
 
Kalbate racionaliai. Esu girdėjusi, kad kūrėjai dažniausiai būna „susipykę“ su buitimi – neskaičiuoja pinigų, neplauna indų, neruošia valgio...

Julija: Jei apie indus – tikra tiesa. Apie indus Sasha negalvoja. Apie valgį – irgi ne. Sukramsnoja per dieną keletą sausainėlių.

Užtat tokia liekna?

Sasha: Visą laiką tokia buvau. Gali būti, kad įtakos turi mano liga. Nuo vaikystės sergu epilepsija. Žmonės nedaug kalba apie šitą ligą. O aš visada, kai susipažįstu su kokiu žmogumi ir žadu su juo praleisti daugiau laiko, pasipasakoju. Geriau tegu žino, jei kas. Nors dažniausiai visi mano, kad „sėdžiu ant“ narkotikų. Abi „sėdime“. Julija plika, aš – perkarusi, tokia visa „glamūrinė“... Kartą ateiname abi į diskoteką, o man nuo garso – priepuolis. Keliuosi ir vėl griūnu... Žmonės pribėga, iškart: „Ko ji vartojo?“ Tas pat buvo ir Latvijos pasiuntinybėje, kai vizos atėjau. Nuo šalčio pasidarė bloga. Atsirėmiau į sieną. Pribėga apsaugininkas: „Ar jums viskas gerai?“ Sakau: „Nieko tokio, aš sergu epilepsija.“ Tada jis man vėl: „Jūs vartojote narkotikų?“ Net supykau...

Julija: Aplink labai daug stereotipų ir tiek mažai žmonių, kuriems pavyksta nuo jų atsiplėšti. Traukiniu važiavome iš Rusijos į Ukrainą. Pasienyje pro mūsų kupė eina muitininkai. Pamatė mane su gobtuvu ant galvos ir net nesuabejojo: „O! Čia – narkotikai!“ Įvedė šunį, apšniukštinėjo visas pakampes. Štai toks požiūris: jei moteris plikai nusiskutusi galvą, tai ji arba kalėjime sėdėjo, arba narkomanė.

Ar pajutote, kad Vilniuje žmonės irgi nenuleidžia nuo jūsų akių?

Julija: Pasižiūri, žinoma, bet tai – ne visai tipiški žvilgsniai.

Sasha: Vilniuje žmonės kitokie. Kitaip elgiasi, kitaip rengiasi, netgi kitaip vaikšto. Pabuvome labai trumpai, per maža laiko, kad suprastume, kaip į mus žiūri.

Ar jus atpažįsta Maskvos gatvėse?

Sasha: Na, mes – ne Ksenija Sobčak (juokiasi). Maskvoje yra penkiolika milijonų gyventojų, dar kiek atvykėlių. Išeini iš namų, sėdi į automobilį arba metro, išlipi, kur tau reikia. Jei pamatysi į kokią žvaigždę panašų žmogų, greičiausiai pamanysi, kad jis – tik panašus. Mus pažįsta meno pasaulyje, esame žinomos tarp dailininkų, fotografų, tarp lesbietiškos orientacijos merginų.

Nesislėpdamos ir nesimaivydamos kalbate apie savo potraukį prie moterų. Ar tai nepažįstamame mieste tokia drąsa?

Sasha: Jei gyvenčiau mažame Rusijos mieste, vargu ar apie tai kalbėčiau. Maskvoje viskas kitaip. Čia gali jaustis laisva.

Julija: Jei manęs neklaus, tai niekam ir nepasakosiu. Bet jei klausia, pasakau, kaip yra. Tik nė už ką neleisčiau sau viešai bučiuotis gatvėje.

Sasha: Aš irgi – ne. Netgi už rankų bijau laikytis.

Julija: Daugybė žmonių mano, kad homoseksualumas – tai nukrypimas.

Sasha: O man visi vyrai sako: „Tu tiesiog kol kas neradai tikro vyro!“ Ir kaip pabosta klausimai apie vestuves! Iš tiesų mano sekso reikalai neturėtų nieko jaudinti. Kalbėkimės apie mano kūrybą, apie mano gyvenimą, bet tai, ką darau lovoje – palikite man. Niekam apie tai nepasakosiu, jei nenorėsiu. Žmonės greiti niekinti: jis – gėjus, ji – lesbietė. O ko lįsti, ko raustis po svetimus baltinius? 
 
Bet gal žmonėms būtų tiesiog paprasčiau bendrauti, jei žinotų, kad šis vyras myli tik vyrus, o ši moteris – tik moteris. Šiais laikais tai nėra nusikaltimas...

Sasha: Homofobija vis dar egzistuoja. Ir gerai, kad Maskvos meras Jurijus Lužkovas neleido rengti gėjų eitynių. Esu tikra: kruvinų susirėmimų nebūtų išvengta. Visada sakau: jei nenorėsi, niekas tavęs neprivers miegoti su moterimi. Arba vyro – su vyru. Vis dėlto panieką gali pajusti. Vyrai negali pakęsti minties, kad nė vienas iš jų neįstengia patenkinti tokios gražios moters.

Pasakykite man, prašau, kaip savo mamai ištarti: „Mama, aš myliu merginą?“

Sasha: Man rodos, mamos tokius dalykus jaučia. Tik vienos delikačiai tyli, o kitos šią mintį, tokį žinojimą mėgina nustumti kuo toliau nuo savęs.

Julija: Mano mama pati paklausė. Tada, žinoma, iškėlė sceną. O dabar – viskas gerai, ji priima mane tokią, kokia esu. Neabejoju, jai norėtųsi, kad turėčiau tikrą šeimą.

Sasha: Žinote, kodėl Julijos mama norėtų, kad būtų kitaip? Štai aš, tokia graži trisdešimtmetė, ilgakojė, protinga, ištekėjusi. Taigi viskas gerai... O kas, jei yra kitaip? Jei netekėjusi, jei gyvenu su mergina? Tokiu pat kūrybos žmogumi, kaip ir aš? Po mumis nėra žemės, aš niekada neturėsiu tiek pinigų, kad galėčiau ją išlaikyti. Mes abi – merginos, abi kuriame, mums mažiau moka. Jei darbdaviams teks rinktis – mes ar vaikinai, žinoma, priims vaikinus. Ir sunkius krepšius iš parduotuvės man reikia tempti!
Vyrai – kitokie. Kai įpranti būti su jais, nė nematai, kaip baisiai skiriasi nuo moterų, bet kai bendrauji tik su moterimis, patikėkit, jie pasidaro visai kitokie. Moterys atsargesnės. Sykį susitikusios, mes kitą dieną tik pasisveikinsime, o po dešimties kartų atsargiai paklausime, ar negalėtume susitikti. Vyras vyrui sako: „O, tu man patinki. Čia yra uždaras kambarys. Einam?“ Jie labai rūpinasi savo išvaizda, taškosi pinigais. Lesbietės sau to neleidžia – geriau sulauks rytinio metro traukinio, kad parvažiuotų iš klubo. Vyrai atakuoja, veržiasi pirmyn, o moterys ginasi. Kai susitinka dvi tokios besiginančios, ryšį rasti nelengva. 
 
Kaip judvi susipažinote?

Sasha: Per internetą, lankėmės viename visuomeniniame interneto tinklalapyje. Nesunku suprasti: jei parašo draugužė iš tavo draugų būrio, greičiausiai ji bus tokios pat pakraipos.

Maskvoje daug klubų, skirtų homoseksualams?

Julija: Nemažai. Ir tie klubai vis artėja prie centro.

Ar Rusijos pramogų pasaulyje daug lesbiečių?

Sasha: Gėjų daugiau... Garsiausios lesbietės – Renata Litvinova, Zemfira, daugiau nė viena apie savo orientaciją taip garsiai kaip jos nekalba. 
 
Nemanote, kad moterys dažnai nedrįsta sau to pripažinti, tiesiog nelabai laimingai gyvena su vyru, nes – taip įprasta?

Julija: Man atrodo, moteriai permiegoti su moterimi lengviau nei moteriai su vyru.
Sasha: O aš turiu draugių, kurios sako: „Su moterimi – nė už ką, niekada!“

Vyrai dažnai mėgsta garsiai fantazuoti apie lovą, kurioje kartu būtų dvi moterys...

Sasha: Niekada nesu bendravusi su pora, kurioje būtų ir vyras. Tačiau tai – labai intymūs dalykai. Mane kur kas labiau jaudina skirtumai tarp vyrų ir moterų socialiniame gyvenime. Mes vis dar nesame lygūs ir tai yra baisu. 
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Paroda Moteris
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką

Mieli skaitytojai,
portalas 15min.lt augs ir vystysis, jeigu ir toliau gaus pajamas iš reklamos, kitų pajamų mes neturime. Kadangi jūs naudojatės reklamos blokavimo programa, reklamų nematote, išskyrus šią vieną. Prašome jūsų supratimo. Gero naršymo! 15min komanda.

Uždaryti