Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jolita Herlyn: „Kiekviena 40-metė yra sukaupusi patirties bent vienai knygai“

Jolita Herlyn
Sauliaus Jokužio/„Žmonės“ nuotr. / Jolita Herlyn
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kai kartą vyras užvedė diskusiją, ką prasmingo ji žada nuveikti per ateinančius metus, Jolita Herlyn (47) tai priėmė kaip priekaištą ir pajuto, kaip sukirbėjo ambicijos. „Kitą rytą sėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašyti“, – nusijuokia jau kelinti metai Hamburge gyvenanti klaipėdietė, pristatydama dar dažais kvepiančią knygą „Trys mano vieninteliai“.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Romanas nukelia į 1994-ųjų Klaipėdą, kai užsieniečiai pradeda „atrasti“ Lietuvą ir jos moteris, o lietuvės – pasaulį. Knygos herojė Kamilė ieško tikros meilės, dėl šio jausmo pasiruošusi viskam. Likimas ją suveda su trimis skirtingų tautybių vyrais – libaniečiu Ali, danu Polu ir lietuviu Arūnu. Ir tik po daugelio įvykių ateis supratimas, kad šie santykiai – tai kelionė į save.  

Drąsos Kamilei nestinga, kaip ir pačiai romano autorei. Pirmą kartą Jolita ištekėjo būdama Maskvos M. V. Lomonosovo universiteto filosofijos studentė – atidavė ranką taip pat studijuojančiam argentiniečiui, antrą kartą po dvidešimt metų pasakė „taip“ vokiečiui bankininkui. Dvi santuokas skiria dvidešimtmetis, toks pat amžiaus skirtumas tarp dviejų jos sūnų. Ir, kaip su šypsena sako, tiek metų tęsėsi savęs ir vienintelio paieškos.

„Manau, kiekviena moteris, artėjanti prie penkiasdešimtmečio, yra sukaupusi užtektinai patirties bent vienai knygai, nesvarbu, ar tai būtų romanas, ar receptų knyga, ar patarimai, kaip auklėti vaikus, – neabejoja žavi šviesiaplaukė. – Tas Žemaitės amžius paskatino ir mane.“ Ir ne ją vieną.

Kai Jolita pristatė savo knygą viename socialiniame tinkle, atsinaujino ryšys su studijų laikų Maskvoje drauge iraniete Bibi Kasrai, dabar gyvenančia JAV. Ji parašė taip pat ką tik išleidusi knygą. „Nuoširdžiai ją pasveikinau ir sulaukiau netikėto atsakymo: „Jolita, tu irgi esi mano knygoje! Skyriuje „Meilė ir sušiai“ aš pasakoju tavo ir japono Mizuki istoriją!“ – nusijuokia.

Kokia ta istorija?

Istorija tikrai verta atskiro romano. Trumpa jos versija tokia: rokenrolo repeticijoje susipažinau su japonu Mizuki, kuris porą mėnesių studijavo rusų kalbą Maskvoje. Pabendravome keletą dienų, aš jam papasakojau apie japonišką arbatos gėrimo ceremoniją, nes, juokinga pasakyti, žinojau daug daugiau už jį. Po poros dienų jis išvažiavo su grupe į tuometinį Leningradą, kur turėjo praleisti savaitę, tačiau po dviejų dienų pasirodė mano bendrabutyje ir pareiškė: „Negalėjau ten būti. Įsimylėjau.“

Liepiau baigti kalbas apie meilę, nes nieko kito nei kultūrinio susidomėjimo jam nejaučiau ir pasiūliau būti draugais. Mizuki greitai grįžo į Japoniją. Kiekvieną savaitę po porą kartų rašė laiškus ant tokio plonyčio popieriaus iš ryžių. Eiles. O aš atgal – lyg „Komjaunimo tiesos“ vedamąjį. Mizuki ieškojo galimybės sugrįžti į Tarybų Sąjungą, pradėjo studijuoti kažkokį keistą, tikriausiai tik Japonijoje randamą kursą „Ekonomikos atspindžiai XIX amžiaus rusų tapyboje“. Taip praėjo treji metai. Aš per tą laiką ištekėjau, pradėjau lauktis. Bet... jam pamiršau parašyti.

Netikėtai Mizuki atvažiavo į Maskvą, su dovanomis atkeliavo į bendrabutį ir ten surado ne mane, o mano vyrą.

Netikėtai Mizuki atvažiavo į Maskvą, su dovanomis atkeliavo į bendrabutį ir ten surado ne mane, o mano vyrą. Aš su drauge kažkur vakarojau. Grįžtame mes į bendrabutį, o prie jo po žibintu stovi Mizuki ir sako: „Tuos metus aš gyvenau vienintele viltimi, kad vieną dieną būsi mano.“ Paskui nusisuka ir nueina. Suspaudė širdį, bet didelio sąžinės graužimo nejutau, nes mes net pasibučiavę nebuvome.

Dar kartą susitikome, nes jis kelis mėnesius Japonijoje lankė specialius arbatos gėrimo kursus, kad mane nustebintų. Į tą ceremoniją pasikviečiau ir savo draugę iranietę Bibi, tikėdamasi, kad Mizuki jausmus nukreips jos, o ne ištekėjusios, besilaukiančios moters pusėn.

Kas buvo tas laimingasis, kurį nelaimingas įsimylėjėlis rado jau kaip jūsų teisėtą vyrą?

Mano buvęs vyras Patricio – argentinietis. Jis studijavo Maskvoje lazerinę fiziką. Kai sutikau jį pirmą kartą, susapnavau sapną, o ryte žinojau, kad jis bus mano vyras. Keistas buvo jausmas tai žinoti. Juk nebuvome net dorai pažįstami. Bet praėjo metai, jis įsimylėjo, atvažiavo pas mano tėvus į Klaipėdą prašyti rankos ir širdies. Jis buvo toks žemiškas, teisingas, turintis aiškias vertybes, o aš skraidžiau savo filosofinėse dausose.

Jis vienintelis galėjo mane įžeminti. Tad sutikau. Nors savo vestuvėms norėjau apsirengti juoda suknele. Mama pasiskolino draugės kostiumėlį, atlėkė į Maskvą ir per ašaras išprašė, kad juodos suknelės vestuvėm nesivilkčiau. Paklausiau. Po pusantrų metų santuokos gimė sūnus, Karlu Eduardo buvo pavadintas savo senelio iš Argentinos vardu.

Tačiau gavusi diplomą ne leidotės su vyru į jo gimtinę, o grįžote į gimtąją Klaipėdą?

Pirmąsyk į užsienį išvykau 1989-aisiais, viešėjome pas mamos giminaičius JAV. Ir ten man labai nepatiko – daiktų gausybė stebino, bet nepavergė, o štai nenatūralios šypsenos, giluminio bendravimo nebuvimas – atbaidė. Supratau, kad vargiai pritapsiu svečioje šalyje. Todėl po studijų grįžau namo, o Patricio išvažiavo į Argentiną. O gal meilė nebuvo tokia stipri, kad būčiau sekusi į pasaulio kraštą... Pirmą kartą Argentinoje ir Brazilijoje su Karlu apsilankėme, kai jam jau buvo septyneri.

Dabar mano buvęs vyras apgynęs dvi disertacijas – fizikos ir chemijos, vadovauja vienam fizikos institutui Kuritiboje, Brazilijoje. Su juo palaikome draugiškus ryšius. Sūnus pas tėtį skrisdavo kas antri metai ir praleisdavo ten po mėnesį, prieš porą metų Karlas su savo argentiniečiu pusbroliu keturis mėnesius autostopu keliavo po Argentiną, Boliviją, Peru.

Klaipėdoje iš pradžių dėsčiau filosofiją ir logiką universitete, vėliau dirbau savivaldybės Tarptautinių ryšių skyriuje, rašiau straipsnius vietos laikraščiams, „Balticum“ televizijoje vedžiau laidą „Proto aistros“, „Vox Maris“ radijuje – „Kelionių horizontai“. Į darbą visada žiūrėjau kaip į hobį. Viską, ką dariau, man labai patiko. Gal todėl ir sekėsi.

Kaip jūsų gyvenime atsirado Danija?

Pasiūlymas pradėti dirbti Danijoje nukrito kaip iš dangaus. 2005-aisiais Klaipėdoje vyko „Baltic Sprint Cup“ regata, kurios rėmėjas buvo tuometinis „Nord LB“ bankas. Aš dirbau Klaipėdos savivaldybės Tarptautinių ryšių skyriuje ir buvau atsakinga už šios regatos priėmimą uostamiestyje. Daugelis organizacinių darbų gulė ant pečių man. Tada banko vadovai mane ir pastebėjo. Paklausė, ar nenorėčiau pradėti dirbti Kopenhagoje, kur sukūrę bendrą įmonę vokiškas „Nord LB“ ir norvegų „DnB NOR“ steigė naujo banko „DnB NORD“ centrinį biurą.

Važiuodama į Daniją dirbti, nesitikėjau, kad pokyčiai laukia ir asmeniniame gyvenime. Bet likimo vingių nenuspėsi. Svenas vadovavo tam bankui.

Kai gavau pasiūlymą jame dirbti, nusijuokiau, jog apie banką žinau tik tiek, kad ant tokio pastato turi būti parašyta „Bankas“, nebuvau gyvenime net kredito ėmusi. O man buvo atsakyta, kad apie bankininkystę išmanančių žmonių jiems pakanka ir reikia kitokio mąstymo. Buvau paprašyta paruošti pranešimą, kaip įsivaizduoju būsimo jungtinio banko prekės ženklą, ir pristatyti specialiame bankininkų seminare. Darbdaviams patiko. Jie pasiūlė kontraktą, o aš nutariau jį priimti kaip dar vieną gyvenimo iššūkį.

Važiuodama į Daniją dirbti, nesitikėjau, kad pokyčiai laukia ir asmeniniame gyvenime. Bet likimo vingių nenuspėsi. Svenas vadovavo tam bankui. Jis buvo vienišas tėvas, auginantis du paauglius vaikus. Per vaikus ir suartėjome. Karlas buvo likęs Lietuvoje su mano mama, važiuoti kartu nenorėjo, nes buvo likę paskutiniai metai mokykloje. Jaučiau sąžinės graužimą, kad palikau jį vieną, todėl kai Svenas, išvažiuodamas į komandiruotę, paprašydavo prižiūrėti jo vaikus, mielai sutikdavau, man tai būdavo savotiška psichologinė kompensacija – juk mano sūnų prižiūrėjo mama. Mano vyras vokietis, todėl pasibaigus jo kontraktui nusekiau paskui į Vokietiją.

Kuo užsiimate dabar – auginate Joną, kuriam netrukus sukaks penkeri, ir?..

Atsikėlusi į Hamburgą pirmuosius metus mokiausi vokiečių kalbos, nes namie kalbamės angliškai, aš su sūnumi lietuviškai, bet juk privalau suprasti, kai jo penkiametis draugas nori stiklinės vandens ar prašosi į tualetą.

Šiaip galėčiau savaitę kojos iš namų nekelti, jei nereikėtų sūnaus į vaikų darželį nuvesti. Nenuobodžiauju, visada randu, ką veikti, – juk yra knygos. Esu skaitytoja maniakė. Visiems labai sunku patikėti, kad nuo intensyvios darbinės ir visuomeninės veiklos perėjau prie ramaus gyvenimo būdo. Gal mokausi tų pamokų, kurių neišmokau seniau? Pavyzdžiui, gaminti valgyti. Kai susipažinau su savo vyru, mokėjau tik blynus ir kotletus kepti, o dabar galiu net špinatų pyragą iškepti. Pradžioje gamindavo tik jis, dabar penkiasdešimt procentų ir aš. Ir motinystės mokausi iš naujo. Tai irgi menas.

Kai namai pabosta ir norisi prasiblaškyti, nuskrendu pas kokią draugę. Jos irgi išsibarsčiusios po pasaulį.

Jos nerado laimės Lietuvoje ar atsivėrus sienoms taip buvo smalsu pažinti pasaulį ir įsimylėti vyrus, kurie yra kitokie nei lietuviai?

Mano kartai užsienis buvo kažkoks mįslingas uždraustas vaisius, todėl daugelis jo siekė. Tada ne tiek iš noro geriau gyventi, kiek iš smalsumo. Daugelis išvyko ieškoti savo laimės ir į Lietuvą nebegrįžo. Įdomu kitkas – mūsų vaikai, dvidešimtmečiai, pasibastę po užsienius, mokslus ten baigę, traukia atgal į Lietuvą. Mano sūnus jokiuose užsieniuose net mokytis nenorėjo. Dabar jis studijuoja Vilniaus universitete biofizikos magistrantūroje. Jam Lietuvoje gera ir aš labai tuo džiaugiuosi. Jis tikrai ne vienintelis pavyzdys.

Neslepiate, kad romane „Trys mano vieninteliai“ daug jūsų gyvenimo, – nebijojote, kad visi mažiau ir daugiau pažįstami ims narstyti ir spėlioti, kas yra kas?

Natūralu, kad daugelis mane lygins su Kamile, nes romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Bet pirmuoju asmeniu pradedančiam rašytojui rašyti lengviausia. Žinoma, yra faktų iš mano gyvenimo – ir, aišku, ne tik liečiančių jausmų sritį. Be abejo, daugelis aprašytų emocijų asmeniškai išgyventos, gal todėl tikros. Veikėjai įvairūs – ir turintys savo prototipus, ir sugalvoti, ir suklijuoti iš kelių pažįstamų. Bet, mano manymu, skaitytojus labiausiai traukia ne atpažįstami personažai, o jausmai ir situacijos, kurias jie patys kažkada išgyveno.

Tie, kas ieško gilių intelektualinių įžvalgų, geriau tegu atsiverčia filosofines knygas.

Kita knyga vėl bus apie moterį ir vyrus jos gyvenime. Na, kaip mes be jų? Ji ir pavadinimą jau turi – „Sapnai ir liftai“. Ir vėl parašyta pirmuoju asmeniu, bet pagrindinė herojė – kita ir kitokia. Galbūt trečioje knygoje vertėtų pratęsti Kamilės istoriją, nes daugelis skaitytojų teiraujasi apie jos likimą. Žinau tik tiek: jei rašysiu toliau, noriu, kad tai būtų lengvai skaitomi pramoginiai romanai. Tie, kas ieško gilių intelektualinių įžvalgų, geriau tegu atsiverčia filosofines knygas.

Užsiminėte, jog savo vyrui papasakojote, apie ką jūsų romanas, tačiau be detalių, ir jis labai norėtų, kad knyga būtų išversta į vokiečių kalbą. Nebijote, kad tuomet neatsigintumėte klausimų?

Ši knyga – ne autobiografija, bet jam smalsu, kur skrajoja mano vaizduotės paukščiai. Man lygiai taip pat būtų smalsu perskaityti savo vyro romaną, jei tokį parašytų. Bet ne todėl, kad ieškočiau jame jo praeities nuotykių. Mes susitikome brandžiame amžiuje, už kiekvieno pečių – margas gyvenimo šleifas. Po vienas kito praeitį nesikapstome. Tik jaunystėje labai įdomu, kaip atrodė tavo draugo buvusioji. Mes gyvename ne praeitimi, o dabartimi.

Jūsų knygoje yra drąsių erotinių scenų. Gal tai įkvėpė stulbinančio populiarumo sulaukusi knyga „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“?

Šios trilogijos pirmą dalį vos įveikiau, nuo pusės praleisdama erotines scenas, – man buvo nuobodu. Skaičiau ją tik todėl, kad draugė liepė pasimokyti, kaip rašyti apie seksą. Bet kai jos paklausiau, ar pati skaitė, atsakymas buvo „ne“. Pirmame mano romano variante erotinių scenų nebuvo, bet jas įtraukti patarė dar rankraštį perskaitę draugai. Nebuvo sunku jas rašyti. Tiesiog pagalvojau, kad jos turi atitikti kiekvieną personažą, o tada sėdau ir sumąsčiau. Tik viena draugė paskolino istoriją su šernu (miške aistros apimta pora pamato ją stebintį žvėrį).

Jūsų su vyru laisvalaikis – kelionės motociklu. Kuo jus tai vilioja?

Mano vyro didžiausia aistra – buriavimas, tačiau man laivus labiau patinka stebėti nuo kranto. Kitu jo užsiėmimu – golfu – taip pat neužsikrėčiau. Vis žadu, kad kada nors pradėsiu. Bet motociklas mane pakerėjo. Kadangi sėdžiu vyrui už nugaros – atsakomybė tenka jam, o aš galiu grožėtis aplinka. Jokių problemų dėl transporto kamščių ar parkavimo. Sustoji prie jūros ar kokio ežeriuko, murkteli į vandenį, pakelės kavinukėje išgeri kavos – ir vėl į kelią. Man buvo keturiasdešimt, kai pirmą kartą važiavau motociklu, ir nuo to laiko tai tapo geriausiu keliavimo būdu. Mieliausia taip keliauti Pietų Europoje. Mama du kartus per metus atvažiuoja prižiūrėti anūkėlio, o mes su vyru tuomet porai savaičių išlekiame savo „Harley“. Tai laikas skirtas tik mums.

Kai keliaujame motociklu, su savimi vežamės tik būtiniausius daiktus. Man pakanka vienos suknelės, juk kasdien apsistojame vis kitame viešbutyje, tad manęs su ja dar niekas nebus matęs. Išmokiau vyrą ir į kitas keliones leistis tik su rankiniu bagažu, seniau jam porai dienų didžiulio lagamino reikėdavo. Dabar ir į Braziliją dviem savaitėms skridome su mažomis kuprinėmis. Svenas taip didžiavosi savimi, vis tas kuprines fotografavo, kad įrodytų draugams, jog kelionei gali užtekti tiek mažai daiktų.

Kažkada Klaipėdos universitete dėstėte Meilės filosofijos kursą. XIX amžiaus rusų filosofo Vladimiro Solovjovo knygą „Meilės prasmė“ vadinate filosofiniu savo romano pagrindu. Nejaugi ir dabar, kai mėgaujatės brandžia santuoka, pritartumėte jo teiginiams, kad nėra nei amžinos meilės, nei meilės su laiminga pabaiga?

Kai esi jaunas – turi atsakymus į visus klausimus. Su amžiumi pradedi vis labiau suprasti, ką turėjo omeny Sokratas, sakydamas, kad „žinau, jog nieko nežinau“. Ne veltui jis buvo laikomas išmintingiausiu Atėnų piliečiu. Dabar nedrįsčiau nei siūlyti sėkmingos santuokos receptų, nei teigti vieno ar kito, nes gyvenimas už mus protingesnis. Jei būsime įsikabinę į kokią tezę, likimas būtinai atsiųs įvykį, kuris tą tezę išklibins. Galiu teigti tik vieną dalyką – meilė egzistuoja. Ir kiekvienam ji atsiveria vis kitu savo veidu.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką