Naujoji Lietuvos krepšinio žvaigždė – žodžio žmogus: tęsi prieš pasaulio jaunimo čempionatą duotą pažadą pokalbiui skirti laiko, kai grįš iš Rygos. Nors iš ten čempionų medalius parsivežusią devyniolikmečių rinktinę užgriuvo dėmesio ir pagerbimo renginių lavina, susitikimas vienoje sostinės centro kavinėje įvyko.
Matyt, reikėjo rinktis nuošalesnę vietą, nes su mama pasirodžiusį aukštaūgį atpažino ir žvilgsniais palydėjo daugelis... Drąsiausi nepraleido progos parodyti savo palankumo ir – galbūt ateityje išspausti naudos. Pirmasis prisiartino dėdė, norintis įteikti porą paties dekoruotų vokų. Jonas padėkojo. Netrukus pasirodė lyriškas dėdė, sudėjęs krepšininkui eilėraštuką. Jonas išklausė ir jį... „Kur mes sustojome“, – vis perklausdavo ir bandydavo tęsti pradėtą mintį. Tačiau gerbėjų būta įkyrių...
Vienas nusprendė įteikti dar keletą vokų ir sportininką supažindinti su savo kūryba, nepamiršdamas kelis kartus akcentuoti interneto svetainės adreso. Dar ir autografo paprašė... Kitas prisiminė turįs krepšinio renginio idėją, kurios Lietuvoje niekaip nepavyksta „prastumti“ – gal Jonas padėtų, kai bus Amerikoje. „Pelną dalysimės“, – intrigavo iš anksto. Aukštaūgis nieko nežadėjo, bet ir nesiuntė įkyruolių velniop... Tik šyptelėjo, kad bendraujant su gerbėjais kartais reikia kantrybės.
Akivaizdu, kad Jonui ramų bendraamžių gyvenimą teks pamiršti visiems laikams ir mokytis gyventi nuolatos jaučiant įbestus tiriančius žvilgsnius...
Ši vasara tau labai karšta?
Iš tiesų, karšta ir lauke, ir mano gyvenime... Pradėjau nuo abitūros egzaminų, baigsiu vyrų rinktine. O tarp viso to dar ir Amerikoje NBA renginukas buvo, paskui – pasaulio čempionatas. Tikrai sunki vasara, bet tikiuosi, kad atlaikysiu.
Telieka iškovoti dar vieną pergalę – rugsėjį Europos čempionate su vyrų rinktine?
Būtų visai neblogai! Čempionatas vyks Lietuvoje – teks stengtis, parodyti, ką galime. Reikia dėti pastangų, ir sėkmė ateis.
Iš tų, kurie pakviesti į pirmąsias treniruotes, esi jauniausias?
Taip, jų tašes turbūt reikės nešioti (juokiasi).
Galbūt treniruojantis su labiau patyrusiais gelbės tai, kad jau turi bilietą į NBA. Ten visada norėjai patekti?
To garsiai gal net neminėdavau, nes neįsivaizduodavau, kad vieną dieną ten galiu patekti. Mano tikslas buvo Lietuvos aukščiausioji lyga. Paskui pamačiau, kad jei dirbsiu, galiu ir į NBA pakliūti. Tada apie tai pradėjau svajoti.
Ir ta svajonė labai anksti išsipildė!
Tai ir gerai! Galėsiu svajoti apie ką nors kita. Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas visos mano mintys ir planai susiję tik su krepšiniu.
Dar metus teks praleisti Lietuvoje. Apmaudu, kad negali jau šį rudenį lėkti į Torontą?
Negaila, nes Vilnius man – savas miestas. Labai smagu, kad dar metus čia gyvensiu. Be to, NBA dabar lokautas. Taigi manau, kad mano – pats geriausias variantas.
Su Linu Kleiza buvai susitikęs, klausei, kas tavęs laukia „Raptors“ – juk jis ten rungtyniauja?
Kalbėjomės telefonu. Sakė, kad viskas bus gerai.
Kaip tavo anglų kalba?
Ant manęs visi varo, kad nemoku angliškai, bet per metus pasistengsiu patobulėti (juokiasi).
Šiemet baigei sostinės Mykolo Biržiškos gimnaziją. Mąstai apie studijas?
Dar nežinau. Pasitarsiu su mama, kitais artimaisiais, kas man būtų geriausia. Po metų, matyt, vis tiek važiuosiu rungtyniauti į Torontą. Tad dėl studijų reikės priimti palankiausią sprendimą.
Bendraklasiai tave dažnai matydavo pamokose?
Dėl rytinių treniruočių pamokas tekdavo praleisti. Mokiausi eksternu, užduotis mokytojai man siųsdavo internetu. Tačiau kai labai reikėdavo, į mokyklą atvažiuodavau.
Turėtų būti nelengva tarp treniruočių ir rungtynių prisiversti sėdėti prie knygų...
Jei tuo užsiimtum kasdien, gal būtų kitaip, bet kai reikia vieną dieną susiimti ir viską išmokti, labai sunku...
Tačiau krepšinis – dalykas, kuris patinka, kuriuo gyvenu. Sportas man padeda suaugti. Suteikia proto ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.
Kelerių buvai, kai mama nuvedė į pirmąją treniruotę?
Devynerių. Pats norėjau žaisti krepšinį. Gal ir gerai, kad pabandžiau. Dešimt metų tuo gyvenu ir vis dar randu motyvacijos, kodėl nuo krepšinio negaliu pavargti. Į priekį stumia noras ką nors pasiekti.
Kuo tapo tavo bendraamžiai, su kuriais kažkada pradėjai mėtyti į krepšį?
Dabar jie užsiėmę mokslais, dar kuo nors. Visi bando kabintis į gyvenimą, kaip moka, stengiasi jį padaryti geresnį. Nemažai vis dar žaidžia krepšinį – daugiausia mano draugų Utenoje buvo iš tos srities... Retai, bet vis dar susitinkame. Malonu susėsti senajai komandai, pasikalbėti. Joje, atrodo, tik ką dar būdami mažiukai žaidėme.
Paauglys išvažiavai į Vilnių.
Keturiolikos...
Anksti teko tapti savarankiškam, pačiam tvarkytis buitį?
Maisto ruošti nereikėjo – valgydavome kavinėse, valgyklose. O visų kitų buities darbų teko išmokti.
Skambindavai mamai klausti, kaip ką daryti?
Ir dabar skambinu. Ji man gali patarti ir dėl to, kas susiję su medicina, ir dėl visokių skalbimų konsultuoja. Jei nusprendžiu pats ką nors pasigaminti, tai ir receptų klausiu.
Ką pietums galėtum pasiūlyti?
Mama yra išmokiusi kepsnius ruošti. Juos gerai kepu.
Tarp čempionų pagerbimo renginių vienai dienai buvai nulėkęs į Palangą. Ką per tokį trumpą laiką galima ten nuveikti?
Pasideginti, išsimaudyti jūroje.
O nueiti į barą ar naktinį klubą?
Po pergalės gal ir galima ten apsilankyti. Rygoje po finalinių rungtynių su treneriais labai mielai nuėjome į barą, pasikalbėjome.
Kokį gėrimą taip vakarodamas renkiesi?
Vandenį.
Tu juk jau pilnametis!
Ir man puikiai tinka vanduo!
Nevartoji nieko stipresnio?
Negi imsiu ir sakysiu? Gerai, šampaną (juokiasi)...
Akivaizdu, kad šią vasarą tikresnių atostogų neturėsi?
Po pasaulio čempionato bandžiau, kiek galėjau, atsikvėpti. Teko tai daryti labai greitai, nes vis atsirado reikalų... Jei būtų daugiau laisvo laiko, skrisčiau pailsėti į šiltus kraštus. Dalį atostogų praleisčiau su tėvais Utenoje.
Trauktum į ežerus žvejoti?
Atspėjote! Man patinka žvejyba. Per sezoną gal sunkiau tam rasti laiko, nes poledine žūkle nelabai užsiimu. Žvejoju daugiau vasarą. Tačiau ne tam, kad ką nors pagaučiau – kad pabūčiau gamtoje, atsipalaiduočiau. Vis tiek žuvis paleidžiu. Labiau nei laimikis mane domina pats procesas.
Dažnai parleki pas mamą?
Dabar buvo tarpas, kai retai pavykdavo. Tačiau apskritai stengiuosi ją aplankyti kuo dažniau.
Judu labai artimi?
Ji yra mano mama! Džiaugiuosi, kad mums tą ryšį išlaikyti pavyksta.
Prašei, kad ji lydėtų į Ameriką?
NBA naujokų birža – svarbiausias mano gyvenimo momentas. Norėjau, kad patys artimiausi žmonės būtų su manimi.
Pas Prezidentę ne vienas rinktinės narys atėjo su draugėmis…
...o aš – su mama!
Po pasaulio čempionų pagerbimo ceremonijos Vilniaus Rotušės aikštėje jau visa Lietuva žino, kad neturi draugės!
Tai buvo tik juokas. Draugės negali ieškoti – ji ateis savaime. Jei ieškosi, nerasi.
Socialiniuose tinklapiuose sulauki beprotiško merginų dėmesio?
Ne beprotiško, bet nesiskundžiu.
Kokia galėtų pretenduoti į tavo širdį?
Neturiu stereotipo, kokia turėtų būti, kad man patiktų. Kiekvienas yra skirtingas. Viena gali pritraukti vienais bruožais, kita – kitais. Svarbu, kad būtų geras žmogus.
Su mama ir apie tai pasišneki?
Nelabai (juokiasi).
Atrodai toks santūrus, pasveriantis žodį. Būna, kad nesusivaldai?
Stengiuosi nepratrūkti be reikalo. Visas emocijas išlieju aikštelėje. Krepšinis – labai puikus būdas išsikrauti!
Rygoje po apdovanojimų ceremonijos matėme, kad moki džiaugtis.
Tuomet buvo dėl ko džiaugtis. Aišku, visada turi save kontroliuoti, negali daryti kokių nors nesąmonių. Tai buvo švarios, grynos, nesuvaidintos emocijos. Tyros, einančios iš širdies. Manau, kad jos ten labiausiai tiko.
Ir humoro jausmelio, akivaizdu, tau netrūksta?
Tai – geras vitaminas. Aišku, yra situacijų, kur turi būti rimtas ir negali pokštauti. Tačiau kur tinka, nevengiu pajuokauti. Tai sukelia tik gerų emocijų.
Turi ir lyderio savybių – juk ne traukiant burtus tampama rinktinės kapitonu...
Kapitoną išrenka komanda. Vyrai manimi pasitikėjo ir pernai skyrė šias pareigas. Likau juo ir šiemet. Būdamas kapitonas išskirtinio statuso neturi – komandoje esi toks pat žaidėjas kaip kiti. Tik dar gauni papildomų pareigų. Kartais vaikinus reikia bandyti sutelkti. Pasaulio čempionate pralaimėjus kroatams galva sukosi, ką padaryti, kad chebrytė nepalūžtų ir eitume toliau.
Žaidėjams svarbus ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasiruošimas – kaip nusiteiksi varžyboms, apie ką prieš jas galvosi...
Kol kas rinktinės, kurioms atstovavai, visada nugalėdavo. Tavo karjera klostosi neįtikėtinai puikiai!
Gal tai sėkmė?
Kas ją atneša?
Atsidavimas krepšiniui ir darbas. Jei tiki tuo dalyku, kurį darai, jei esi tikras, kad viskas išsipildys, tai ir padeda.
Nemini talento?
Visų pirma – darbas. Ir talentas truputį.
Na, ir ūgis krepšininkui ne pro šalį?
Krepšinyje ir mažo, ir didelio ūgio žaidėjų reikia.
