Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Jono ir Gretos“ dirigentas Ričardas Šumila: „Jau seniai svajojome kurti ką nors savo“

Ričardas Šumila
VCO nuotr. / Ričardas Šumila
Šaltinis: 15min
0
A A

„Bohemiečiai“, išaugę iki „Vilnius City Operos“ ne tik tampa pilnaverčiu, suaugusiu teatru, bet ir pradeda pasauliui pristatyti savo jaunąją kartą, – užaugusius mokinius. Skaitytojams jau pristatėme rugsėjo 25, 27, 28 d. vyksiančios „Jono ir Gretos“ premjeros režsierių Gediminą Šeduikį. Šį kartą mintimis apie savo profesiją, darbą su Dalia Ibelhauptaite ir studijas pas patį Gintarą Rinkevičių dalinasi jaunasis dirigentas Ričardas Šumila.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kaip ir kada atėjai į bohemiečių kolektyvą?

Atsimenu, tą rudenį, kai dar studijavau magistre, Gintaras Rinkevičius labai atsargiai man pradėjo pasakoti: bus „Svynio Todo“ pastatymas ir repeticijoms labai reikia dirigento, bus Dalia, nebus lengva, bet tai būtų puiki praktika, gal domintų?

Žinoma, kad mane tai domino. Vos prisijungus viskas vyko puikiai. Iš karto atsirado geras kontaktas su Dalia, niekada nebuvo nepatogu.

Tik tuomet dar buvau visiškai nedrąsus, tikriausiai tupėjau kur nors kampe. Buvau daugiau stebėtojas. Tuo metu daugiausiai dirbo Jamesas Holmesas. Sėdėjau visose muzikinėse repeticijose, susirašiau kiekvieną niuansą. Būdamas asistentu visada turi pasverti tai, kaip galvoji pats ir kaip pagalvos pagrindinis muzikinis vadovas. Tai, galbūt, yra sudėtinga.

Iš tokios praktikos aš ir mokiausi, tiek iš G.Rinkevičiaus, tiek, vėliau ir iš Dalios.

Vadinasi tiesa, jog atlikimo menų išmokstama tik praktikos metu?

Be abejonės, manau, kad kiekvienoje sferoje taip yra, kaip ir gyvenime. Teorija taikoma tik per praktiką. Manau, kad užaugau iki to, koks esu dabar, tik didelės praktikos dėka. Ačiū maestro ir Daliai, nes viskas būtų buvę visai kitaip.

Ar atsimeni kada pirmą kartą dirigavai Kongresų rūmuose?

Taip. Ir tai buvo labai greitai, vos už poros mėnesių. Va tada baimės buvo daug. Buvo antrasis „Svynio“ spektaklių blokas. G.Rinkevičius, vėlgi labai bijodamas atsargiai sakė: yra tokia galimybė, ar tu galėtum?... O aš tada dar visai „žalias“ buvau, tik vieną simfoniją su studentais dirigavęs.

Prisimenu pirmą repeticiją: repetuoju ir laukiu to garso ateinant, o iš tiesų laukti negali, juk tu ir turi vesti. Visi mane labai šiltai priėmė, bet mačiau ir nepasitenkinimo žvilgsnių. Žinojau, kad viskas priklauso tik nuo manęs.

Per pertrauką prie manęs priėjo Dalia, apkabino, pasakė, kad viskas gerai. Tada aš sau pasidariau tokią pertrauką, taip susikaupiau ir vakare įvyko lūžis. Atėjau su didžiule energija, užtaisu.

Vis dėlto tas momentas, prieš pat išeinant į sceną... Stovi, lauki ir kai tau pasako, kad jau galima eiti... Vat tada nesuprasi, kur tavo širdis yra, kvapas užgniaužtas... Eini tik dėl to, kad neturi kito pasirinkimo. Gyvenime tokio lygio situacijoje dažniausiai supasuotum ir neišdrįstum. Tai yra nereali baimės riba. Bet peržengus ji greit išnyksta. O kai dirigavau savo trečiąjį spektaklį jau ir malonumas atsirado.

VCO nuotr./Ričardas Šumila
VCO nuotr./Ričardas Šumila

Kas gi yra baisiausia einant diriguoti?

Matyt atsakomybė. Režisierius padaro savo darbą iki pasirodymo, o tu žinai, jog esi tas, nuo kurio daug priklauso. Žinoma, spektaklyje svarbus yra kiekvienas dalyvis, bet tu visada supranti, kad esi tas, kuris viską gali pakreipti kita linkme, užduoti kitą tempą, pasukti dramaturgiją, tu atsakingas už kulminaciją. Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kaip visas spektaklis yra „sulipęs“, kas tą vakarą dainuoja... Bet tu esi tas žmogus, su kuriuo viskas startuoja ir finišuoja. Tikriausiai tai ir prideda daugiausiai „svorio“.

Kas per tą laiką, dirbant su „Vilnius City Opera“, pasikeitė mąstant apie savo paties profesiją?

Sakyčiau, kad pradžioje buvo labai daug smalsumo, naivumo, klausimų, ar tikrai gali tai padaryti. Šis klausimas dirigentui visada yra labai svarbus, juk tu ne vien rankomis mosuoji, o turi daug girdėti, jausti, kaupti žinių bagažą. Pirmieji atsistojimai prieš orkestrą nieko nereiškia, jų metu tu praktiškai nieko negirdi.

Tik neseniai pradėjo ateiti pasitikėjimas, jausmas, kuomet tavo pasiektas rezultatas įrodo, kad gali tai daryti. Smagu ir tai, kad au atsiranda dirigento gyvenimo ritmas. Turi planuotis darbus, o ne laukti, kol kas nors nukris iš dangaus, man tai labai patinka ir pradeda teikti malonumą.

Žinoma, šiame darbe yra labai daug streso, atsakomybės ir vidinio plėšymosi. Aš negaliu ateiti į darbą, kaip į biurą, žinodamas, kad šiandien turiu perskaityti ir priduoti dvi ataskaitas, bent jau taip nemoku.

Marlos Singer nuotr./„Jonas ir Greta“
Marlos Singer nuotr./„Jonas ir Greta“

Kalbant apie stresą. Kada sužinojai, jog „Joną ir Gretą“ darysi pats?

Tie planai jau buvo seniai, gal porą metų, bet pasitvirtino galutinai – pavasarį. Streso čia nebuvo, – buvo didelis džiaugsmas.

Kaip, dirbi su šiuo kūriniu?

Manau, kad visi, kaip ir aš pradžioje klausėsi įrašų, peržiūrėjo ir kelis spektaklių įrašus. Tai – ankstyvoji darbo stadija. Tada aš pradėjau ieškotis natų, žiūrėti libretą, vėliau ir partitūrą įsigijau.

Streso buvo gegužės mėnesį, kuomet netyčia atsilaisvinus darbų grafikui, mes turėjome surengti 6 ar 8 orkestrines repeticijas. Tuo metu dar tik buvome pradėję galvoti savo koncepciją. Tad teko viską išsianalizuoti per pusantros savaitės.

Tas prisilietimas buvo visiškai „žalias“, be niuansų, bet labai padėjo suvokti muziką. Ji – labai tiršta, jaučiasi R.Wagnerio įtaka. Įvairioms muzikinėms temoms išgirsti reikia laiko ir puiku, jei tai įvyksta gana anksti. Dabar jau labai norisi, kad tų repeticijų būtų kuo daugiau. Operai reikia laiko, ji turi susigulėti. Turi atrasti laiko niuansams. Bet kuris kūrinys su laiku keičiasi, nes keitiesi ir tu. Pats G.Rinkevičius yra sakęs, kad paklausęs savo pirmųjų Malerio įrašų suprato, kad dabar taip tikrai nebediriguotų.

VCO nuotr./Ričardas Šumila
VCO nuotr./Ričardas Šumila

Kaip sekasi dirbti su režisieriumi Gediminu Šeduikiu?

Mes vis susitinkam, dalinamės savo informacija: tai, ką aš atrandu librete, muzikoje, kaip tai mato jis. Dabar, kai scenografija ir kostiumai jau yra pristatyti, galima sėsti rimtesnėms diskusijoms, kalbėti apie bendrą viso kūrinio dramaturgiją. Žinoma, jog atskiromis scenomis, mažais gabaliukais scenas mes nagrinėjome jau seniai.

Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Šeduikis
Gediminas Šeduikis

Abu turme savo matymą, bet, manau, kad teisingiausia yra juos abu išanalizavus sudėti į vieną ir tuomet gali gautis labai geras rezultatas. Dažnai klausiama, kas operoje yra svarbiau režisierius, ar dirigentas? Nemanau, kad yra vienas atsakymas.

Mano nuomone režisieriui yra labai svarbu, kad dirigentas perprastų jo sumanymą. Jei tai įvyks, spektaklis susilauks didžiulio pasisekimo. Tuomet, žinant, kiekvieną kūrinio režisūrinį, atlikimo niuansą, diriguojant galima viską jungti į vieną.

Kokie yra didžiausi šio darbo su „Jonu ir Greta“ uždaviniai?

Manau, jog yra daugiau iššūkių, nei uždavinių. Tai – mano pirmas rimtas profesionalus darbas su daug atsakomybės. Dabar aš galėsiu pristatyti savo viziją kitiems, kalbėti su režisieriumi.

Kitas dalykas – VCO uždeda aukštą kartelę. Nors jau esu turėjęs nemažai darbų ir visuomet siekiiu geriausio rezultato, čia viską turi daryti visiškai kitame lygyje.

Be to, dauguma solistų jau yra dirbę su G.Rinkevičiumi, Dalia ir žino mus su Gediminu kaip asistentus. Įdomu, koks bus jų santykis. Juk dabar mūsų žodis turės būti paskutinis. Nebebus taip, jog pasakysi solistu pastabą, o po to dar pasiklausi, ar gerai pasakei. Įdomi bus reakcija į tą „paskutinį žodį“. Tai – daugiau psichologiniai uždaviniai.

Bet iš tiesų labai laukiu šio darbo. Manau, jog produktas bus gražus ir geras. Mes su Gediminu jau seniai svajojome, kaip būtų puiku kartu daryti ką nors savo. Ir ačiū, kad mums buvo suteikta tokia galimybė, nes vieniems realizuoti tokius projektus būtų labai sunku. Žinoma, nemanau, kad esame palikti visiškai vieni, gerąja to žodžio prasme, nes visada galime klausti ir konsultuotis, jausti palaikymą.

Kaip šiandien žiūrovui pristatytum jūsų „Joną ir Gretą“?

Manau, tai bus išskirtinis ir visiškai kitoks spektaklis dėl to, kad mes dar niekada nekūrėme būtent jaunimui. Vizualioji spektaklio dalis, kurią mums neseniai pristatė, iš tiesų yra labai jaunatviška ir skirta jaunimui plačiausia prasme. Be to, manau, kad įdomu bus ir kiekvienam operos mylėtojui.

Kitas dalykas, šioe operoje yra laba daug kalbama apie vertybes, kas yra aktualu kiekvienai šeimai, maištaujantiems paaugliams ir giliai tikintiems žmonėms. Net nežinau, ką ir bepridurti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką