TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jovita Valeikaitė: viskas paprasčiau, nei mes manome... (papildyta rugsėjo 9 d.)

Jovita Valeikaitė ir Claudio Azzaretti
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Jovita Valeikaitė ir Claudio Azzaretti
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Golfo laukuose skardus juokas pinasi su angliškai laidomais pokštais – po treniruotės TV laidų vedėjos Jovitos Valeikaitės (33) ir italo verslininko Claudio Azzaretti (43) nuotaika kuo puikiausia. Golfas žavi abu. Tik Claudio tai – sena aistra, o Jovitai – nauja nuostabi patirtis, tad pažinimo džiaugsmo – per akis. Žinoma, jo teikia ne tik golfas, bet ir ypatinga draugija...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jie turi daug bendrumo. Jovita žavisi Roma – gimtuoju jo miestu, Claudio Vilnius atrodo visai mielas. „Tiesa, jis labiausiai patinka dėl to, kad čia gyvena Jovita, čia jos namai“, – sako angliškai su žaviu itališku akcentu, kuris kalbą daro melodingesnę. Kresteli į akis lendančius plaukus, nusišypso ir ieško akimis prie mūsų stalo Europos centro golfo klubo kavinėje artėjančios moters, dėl kurios valandų valandas mušinėja kamuoliuką čia, Lietuvoje, o ne kur nors Italijoje ar kitame pasaulio krašte.

„Lietuvos ryto“ televizijoje Jovita veda laidą „Ekovizija“, Claudio verslas Italijoje susijęs su ekologiška kosmetika. Tačiau susipažino jie tikrai ne kalbėdamiesi abiem aktualia ekologijos tema.
„Susitikome pavasarį Romoje. Pačiame centre, naktį, vakarėlių įkarštyje. Norėjau pirmąsyk į Romą atvykusiai draugei aprodyti savo mylimą miestą – jį pažinojau užtektinai, kad galėčiau surengti ekskursiją. Sėdome ant dviračių ir išmynėme, norėdamos aplėkti visas įdomias vietas. Romoje važinėtis dviračiu įmanoma tik po vienuoliktos vakaro. Dieną dėl beprotiško eismo tai būtų savižudybė. Išgėrėme truputį vyno, toliau sau smagiai dairėmės.

Taip bevažinėjančias mus sustabdė Claudio: „Mergos, jūs visai išprotėjusios! Po Romą vidurnaktį lakstyti dviračiais!“ Sustabdė ir nebepaleido – pradėjo rūpintis... Atidarė automobilį: „Meskit savo dviračius čia, su jais visais abi parvešiu.“ Na, o mes, kaip tikros lietuvaitės: „Ne, grįšim pačios, dviračiais.“ Tada jis važiavo priekyje, rodydamas kelią, – Romoje naktį ir su žemėlapiu labai lengva pasimesti, o gyvenome tikrai ne arti centro. Taip mes susidraugavome. Labai greitai jis atskrido į Vilnių, paskui – į Rygą, kur turiu artimų bičiulių, vėliau susitikome Romoje, tada dar kartą ten...

Kažkaip intensyviai viskas išėjo. Paskui ėmė atrodyti, jog visas pasaulis organizuoja susitikimus, o pats tame lyg ir nedalyvauji: viena draugė pakviečia į svečius, kita – į vestuves Romoje, vėliau dar kas nors. Žiūri, kišenėje vienas lėktuvo bilietas, kurio pats nepirkai, tada – kitas. Tai tau reikia skristi, tai pas tave atskrenda. Savaime susiklosto tam tikra dienotvarkė.

Ir viskas prasideda tada, kai mažiausiai tikiesi, visiškai apie tai negalvoji, nesi pasiruošęs, kai vėjai švilpia galvoje, tiesiog judi kažkokia trajektorija svarbaus tikslo link, o tave kažkur kažkas sustabdo“, – pasakoja Jovita, Romoje ankstyvą pavasarį ir tiesiogine, ir perkeltine prasme sustabdyta žavaus italo. Nejučia jis įsiliejo į jos gyvenimą.

„Būdavo, vis gaunu pasiūlymą žaisti golfą. Tai kas padovanoja abonementą, tai draugai ima vadovauti golfo klubui ir kviečia pas save. Bet vis neišbandydavau: prieš trejus metus laukiausi dukters Indijos, kitąmet ji dar buvo mažutė. Be to, galvojau, kas tas golfas? Juk jį žaidžia senukai...

Claudio nuo pavasario ėmė zyzti: „Golfas, golfas...“ Kai pranešė, jog atvažiuos į Vilnių dviem savaitėms, pasakiau, kad labai dirbsiu. Jis reagavo ramiai: „Gerai, tada aš žaisiu golfą, bet tau teks žaisti su manimi.“ Pagalvojau, reikia įkalbinti brolį Matą, kad palaikytų jam kompaniją. Matui, žinoma, dar reikėjo pasimokyti. Claudio irgi nieko prieš gauti dar pamokų iš profesionalaus trenerio. Matą įkalbinau tada, kai jis įkalbino savo žmoną Jurgą. Kai jie susiruošė važiuoti trise, nebeištvėriau: „Atsiprašau, tada važiuosim keturiese“, – prisimena Jovita. Ir nė akimirkos to nepasigailėjo. Iš pradžių susižavėjusi žiūrėjo, kaip brolis dvynys sėkmingai muša kamuoliuką, paskui ir pati ėmė vis labiau justi, numatyti kamuoliuko skriejimo trajektoriją, vis tiksliau mosuoti lazda: „Iš mūsų, naujokų, geriausiai sekasi Matui – praverčia geometrinis analitinis jo mąstymas. Bet man irgi vis geriau. Žinoma, treniruočių aikštelėje dar reikia praleisti labai labai daug laiko. Ko išmoksiu, ant pečių nešioti neteks. Nuostabu, kad čia reikia tokių lyg ir nesuderinamų dalykų – koncentracijos ir atsipalaidavimo.“

Praėjusią savaitę jie visi keturi – Jovita, jos brolis, brolienė Jurgita ir Claudio – gavo vadinamąsias žaliąsias korteles – oficialius leidimus žaisti bet kuriame aikštyne Lietuvoje ir užsienyje. Italas tokį jau turėjo, tačiau su kompanija pasiėmė ir dar vieną, lietuvišką. Iškart gavęs „žaliąją kortelę“ Matas susilaužė ranką, bet, sako, įmanoma kamuoliuką vaikytis ir viena, sveikąja.

Ką išties Claudio veikia Vilniuje, kai Jovita dirba, o ne kartu smagiai leidžia laiką golfo laukuose? „Plauna indus“, – nė nemirktelėjusi atšauna. Italas tyliai kikena ir linksi: taip, jam ne itin patinka, kaip ekologiškai, be jokių ploviklių, Jovita išplauna lėkštes. Jam, pedantui, norisi, kad viskas būtų tobula: „Ko besiimčiau, viską noriu daryti tobulai. Net ir plauti indus.“ „Laikausi principo, kad jei tik įmanoma nenaudoti indų ploviklio, nors ir koks nekenksmingas gamtai būtų, jo ir reikia nenaudoti. Kai sulaukiau pastabos, iškart mečiau tą užsiėmimą: „Prašau, daryk pats.“ Ir jis daro. Tvarkosi kuo puikiausiai. Aš – menininkė, virtuvėje praūžiu – šmaukšt, šmaukšt, viską greitai greitai, tada Claudio krapštosi“, – pasakoja Jovita. „Užtat ji nuostabiai gamina. Makaronai, jautiena...“ – šypsosi italas. „Jis labai sveikai maitinasi. Galėtų būti sveikos gyvensenos ir įvairių dietų guru. Nevalgo sviesto, kiaulienos“, – kalba ji. Claudio užginčija: „Kiaulieną valgau. Bet tik tą, kurią paruošia Jovitos tėtis.“ „Tėtis mėsą pusiau rūko, pusiau kepa, nebelieka jokio riebalo. Claudio tobulas, turi tik vieną blogybę – rūko“, – juokiasi Jovita, žiūrėdama jam į akis. „Na, bet moterims juk patinka blogiukai? Stengiuosi bent taip juo tapti. Šiose mano cigaretėse mažai tabako. Kiekviena – kaip pusė įprastos“, – teisinasi rodydamas išties mažą suktinę. „Žinai, koks didžiausias Claudio privalumas? Jo mama! – kvatoja ji. – Išties jis, kaip dauguma italų, – tikras mamyčiukas. Dėl jo dar dvejojau, bet kai susipažinau su mama... Ji – nepaprasta. Juk, būna, sutinki žmogų ir pajunti iš jo sklindančią jėgą, energiją.“

Vilniuje jiedu ne kažin ką pamatė, nuveikė, nes didžiumą laiko gera tiesiog būti namuose: „Vakarais išeiname pasivaikščioti, kur nors vakarieniaujame.“

Taip ramiai, niekieno nekliudomi, ir būtų leidę laiką, jei ne „Lietuvos ryto“ televizijos sezono pristatymas, kur pasirodė meiliai susikabinę. „Mačiau, kad kitą dieną internete atsidaro mudviejų nuotraukų, bet nesigilinau ir nieko nesakiau – juk tai mano pasaulis, ne Claudio. Vos įžengiau į namus, pasitikdamas pranešė: „Ar žinai, kad esame delfi.lt?“ Klausiu, iš kur sužinojo. O jis: „Man paskambino iš Romos! Draugė kinė. Ji draugauja su vaikinuku iš Vilniaus. Štai koks mažas pasaulis.“

Jaukiame Jovitos šeimos name nuolat būna svečių. Tad jos dukrytė Indija pratusi matyti naujus žmones iš įvairių šalių, mėgsta bendrauti. Pasirodžius Claudio ji nesutriko, priėmė ramiai ir gerai. Tik mamos dėmesio ėmė prašyti kiek daugiau, dažniau sako: „Mamyte, kaip aš tave myliu. Ar tu mane myli? Aš tai tave labai labai.“

Na, o kaip gyvena pati Jovita?.. „Aš – normaliai. Nesvaigstu, nedūsauju, kad čia kažkas nerealaus. Viskas normalu ir realu. Jaučiu, kad italai lietuviams gana artimi savo kultūra, bendru pasaulio supratimu. Pradedu po truputėlį suprasti itališkai ir, klausydamasi senųjų jų estrados dainų, suvokiu, kad tekstai tokie paprasti, bet kartu prasmingi. Pavyzdžiui, garsioji Al Bano ir Rominos Power „Felicita“ yra apie tai, kad žmogaus laimė – truputis vyno ir duona kasdieninė. Gyvenime viskas mažiau sudėtinga, nei manome. Dažnai prisimąstome, kad, norint būti laimingam, reikia visko daug. Pavyzdžiui, nuvažiuoti kur nors į Australiją ar Naująją Zelandiją, pasiekti kokį nors pačių susigalvotą tikslą. Bet taip nėra. Viskas tikrai paprasčiau“, – sako Jovita.

Ar dvi savaitės Vilniuje Claudio – atostogos? „Ne, – aiškina italas. – Tai – tiesiog gyvenimas. Mano darbas toks, kad neturiu sėdėti biure, galiu tvarkyti reikalus būdamas bet kur. Kai tik turiu galimybę, traukiu į pasaulį – keliauju. Atostogomis vadinu tas keliones, kai vykstu prie jūros. O dabar čia tiesiog gyvenu.“

„Televizijos sezonas tęsis dar dvi savaites, baigsis rugsėjo viduryje. Tiesą sakant, sulaukiau laiko, kai gyvenu dabartimi, negalvodama, kas bus rytoj. Juk kažkaip bus. Manau, toliau tęsis, kas man labai patinka, – ši laida. Šis gyvenimas. Koks yra dabar. DABAR yra svarbiausia“, – nedvejoja Jovita.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką