Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 6d. 09:00

Jubiliejų švenčianti Laima Lapkauskaitė: „Privalau turėti tvirtą stuburą, kas už mane pastovės, jei ne pati“

Laima Lapkauskaitė Interviu
Editos Valinčės ir Luko Balandžio nuotr. / Laima Lapkauskaitė

Liepos 6-oji Laimai Lapkauskaitei palieka pačius šilčiausius prisiminimus – šeimoje ir artimų draugų būryje jau tradicija yra tapę paminėti jos gimtadienį. Bet interviu šia tema žinoma moteris dalija retai, kaip pati sako, atrodo, jau viskas papasakota, o ir viešinti savo amžiaus nesinori, kai parduotuvėje sutiktas vaikinas dar vadina panele. Taigi, šį kartą atvirai ir nuoširdžiai – pokalbis apie tą neblėstančią jaunystę, stiprybę, užaugintas paauglių kartas ir praėjusius metus.

– Laima, kai jums paskambinau, juokavote, kad nenorite kalbėti apie jubiliejų. Nelabai mėgstate gimtadienius?

– Švęsti gimtadienius man patinka, bet nemėgstu to viešinti, jau praėjo tie tuštybės laikai. Baisu paskelbti visai Lietuvai savo amžių (juokiasi), kai kurie žmonės dar 40-mete laiko. Gal įvardykime, kad man solidus jubiliejus, nes mano tas skaičius neskamba, netinka, pati tai matau pasižiūrėjusi į veidrodį. Natūralu, kad moteris nemėgsta viešinti savo metų.

Pamenu, buvo labai smagu, kai per karantiną stovėjau parduotuvėje Palangoje. Į mane atsisuko maždaug 25-erių vaikinas, o aš tuo metu buvau kažkur užsižiūrėjusi. Jis man sako: „Panele, pasitraukite prašau.“ Aš atsisukau į jį ir juokais paprašiau, kad dar kartą pakartotų šiuos žodžius (juokiasi).

– Komplimentai paglosto širdį?

– Gal tik apima smagus juokas. Esu smulkus žmogus, iš šalies žiūrint tie mano metai turbūt nelabai ir matosi.

– Neabejoju, kad dažnai sulaukiate pastebėjimų, kaip jaunai atrodote. Įdedate daug pastangų, kad išlaikytumėte natūralų grožį, o galbūt esate dėkinga genams?

– Žinote, čia tikrai kalti genai. Mano mama labai gerai atrodo, nors jai jau nemažai metų. Pusseserių veiduose taip pat nematau raukšlių. Turbūt turime geną, kuris neleidžia taip greitai senti (šypsosi). Įtakos turi ir gyvenimo būdas. Nuolat sukuosi tarp jaunų žmonių, mano pokalbių temos, rūpesčiai, susiję su jaunyste. Pavyzdžiui, per repeticijas su merginomis pasikalbame apie kavalierius. Kartais save stebiu ir suprantu, kad elgesiu bei mintimis esu kur kas energingesnė už kai kurias mane supančias 30-metes.

O vidumi nė vienas žmogus nejaučia metų. Pamenu, kai močiutei buvo 95-eri, paklausiau, ką išgyvena. Atsakė, kad viskas lygiai taip pat kaip 16-kos, tik su laiku ateina patirtis, kitokios vertybės, požiūris ir mažesnis draugų ratas. Juk žmogus visada nori mylėti ir būti mylimas. Daug kas sako: „Oi, man jau daug metų, aš nieko nebenoriu.“ O aš visko noriu, atrodo, kad turiu daug idėjų, savo auklėtinius vežioju ir iš koncertų naktimis. Turbūt tie patys genai man suteikia energijos, neleidžia pavargti.

Asmeninio albumo nuotr./Laima Lapkauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Laima Lapkauskaitė

– Kai visi kartoja, kad atrodote jaunai, nejaučiate spaudimo?

– Aš nesistengiu būti pasitempusi, labai mėgstu laisvalaikio rūbus. Nemėgstu jokių suknelių, papuošalų, visada – ir žiemą, ir vasarą vaikštau su džinsais, rengiuosi patogiai, bet kokybiškai.

Tiesa, prieš kur nors išeidama pasidažau, pasitvarkau plaukus. Tokia rutina gerokai pasikeitė per karantiną, pripratau mažiau ruoštis. Pavyzdžiui, šiandien išėjau iš namų nepasidažiusi, bet mašinoje, pasižiūrėjusi į veidrodį, supratau, kad visai gerai atrodau (šypsosi).

– O ar dabar dar tenka susidurti su kokiais nors stereotipais, susijusiais su grožiu, jaunyste, šeima, antra puse?

– Man dažnai pasako, kad amžius ne riba ir viskas prieš akis. Atvirai kalbant, nebeturiu poreikio sutikti žmogų, šia tema net nebenoriu kalbėti. Yra, kaip yra, gyvenimas susiklostė taip, kaip susiklostė. Esu labai kūrybingos sielos, todėl nenoriu turėti vyro tik tam, kad jį turėčiau.

O tokių progų gyvenime buvo daug. Galėjau ištekėti iš išskaičiavimo, buvo visokių variantų, bet man reikia labai didelės meilės. Jei nepavyko susieti gyvenimo su tuo žmogumi, kurį mylėjau, man geriau vienai. Žinau, kad yra moterų, turinčių požiūrį, jog galima bent vaiką pasigimdyti, manau, kad tai yra aukščiausio lygio egoizmas.

– Visi jus mato kaip stiprią, nuolat besišypsančią moterį. O ar būna silpnumo akimirkų, ašarų, kai norisi pasislėpti nuo užklupusių problemų?

– Nežinau, ar galima rasti žmogų, kuriam visada viskas būtų gerai. Ar moteris, kaip aš, sulaukusi tokio amžiaus, būdama viena, kai neturi nei vaikų, nei anūkų, jausis pilnaverte, laiminga? Tikrai ne. Žinoma, aš priimu viską, ką man davė Dievas, turiu sveikatos, viskas man gerai, tuo labai džiaugiuosi. Bet tikrai apima ir liūdesys, kai kalbi su kokia nors drauge apie anūkus.

Kaip ir kiekvienas, kartais nusiviliu žmonėmis. Vis dėlto, esu įsitikinusi, kad privalau turėti tvirtą stuburą, kas už mane pastovės jei ne aš pati? Apskritai, man nepatinka būti šalia silpnų, dejuojančių žmonių, todėl stengiuosi ir pati tokia nebūti. Dėl to iš šalies gal ir atrodo, kad esu stipri, visada besišypsanti.

– Esate žmogus, kuris nebijo su kitais pasidalinti savo nuoskaudomis, o gal priešingai – viską išgyvenate savyje?

– Žinoma, aš labai mėgstu pasikalbėti, jei reikia, paverkti, pasipasakoti, tik ne kiekvienam žmogui. Yra draugų, kuriems aš viską papasakoju, mane išklauso, aš taip pat juos išklausau, tada labai palengvėja. Manau, kad negalima savyje laikyti kokių nors nuoskaudų. Bet nenoriu būti sopulių koplyčia, kuriai visada viskas blogai, taip negalima (juokiasi).

Editos Valinčės nuotr./Laima Lapkauskaitė
Editos Valinčės nuotr./Laima Lapkauskaitė

– Bet kiekvienais metais gimtadienį pasitinkate būryje artimų žmonių. Ar tęsite tradiciją ir kartu su jais švęsite prie Vištyčio ežero?

– Jau keli metai kaip gimtadienio nesutinku prie ežero, bet juos vis tiek švenčiu gamtoje, ne namuose. Aš niekada nežinau, kiek žmonių mane pasveikins, tie, kurie prisimena, mane susiranda. Tik kai švenčiau 40-metį, surengiau kviestinį vakarėlį, 50-metis buvo visiškas chaosas, laisvo tipo, bet labai smagus gimtadienis. Dabar jis – su pakvietimais, nes toks laikotarpis, dėl viruso reikia viską daryti labai saugiai. Negaliu sukviesti bent trečdalio žmonių, nors labai norėjau susitikti su seniai matytomis giminėmis. Bet visi supranta, to padaryti negaliu, nes labai rimtai žiūriu į šią situaciją, man svarbu, kad būtų apsaugotos visos tetos ir dėdės. Teko koreguoti sąrašą, palikau tik draugus, kurie mane prisimena kiekvienais metais, ir giminaičius. Jie svarbiais gyvenimo momentais parodė, kad aš jiems rūpiu.

Bus labai šiltas, šeimyniškas, jaukus vakarėlis mano gimtame mieste Kybartuose. Grįšiu į savo vaikystės miestą. Iš mažens yra išlikęs vienas prisiminimas. Pamenu, man pusseserė per gimtadienius atnešdavo priskintų rožių su baltomis gipsofilijomis. Jos ir dabar bus ant stalų, kaip vaikystės simbolis.

– Esate išlaikiusi artimą ryšį su mama, giminėmis?

– Negaliu pasakyti, kad jis labai stiprus, su pusbroliais ir pusseserėmis matomės gana retai. Tik viena pusseserė, kuri gyvena Marijampolėje, mane priima į savo šeimą, kartu švenčiame visas šventes. Jei būna jubiliejai, gimtadieniai, žinoma, susitinkame, bet juk visi turime savo šeimas, savo rūpesčius, tai natūralu, kad laiko kitiems ne visada užtenka.

– O kokie jums buvo praėję metai?

– Mano planų karantinas nesujaukė, nes su pagrindiniu projektu ir taip dariau pertrauką. Nuo rudens turėtų vėl viskas prasidėti, o dabar vyksta pasiruošimo darbai. Kaip ir visiems, darbas persikėlė į namus, nuotoliniu būdu. Labai keista, kad vaikai, kuriems vedžiau pamokas internetu, padarė labai didelę pažangą. Man atrodo, kad kokybė darbo nė kiek nenukentėjo. Žinoma, buvo ypač sunku, nes kiekvienam vaikui individualiai skyriau savo laiką. Kiekvieną dieną po 9 valandas.

Kai buvo karantinas, galvojau, kad susitvarkysiu savo studiją, visus koncertinius rūbus, bet neturėjau tam laiko. Labai greitai prasidėjo darbai nuotoliniu būdu. Vaikai man net nesibaigus atostogoms nieko nelaukę pradėjo siųsti darbus, neleido nuobodžiauti. Tas laikotarpis buvo pilnas veiksmo.

– Nebuvo sunku priprasti prie naujų darbo metodų?

– Ne, tik buvo labai keista. Iš pradžių erzino, kad kompiuteryje atsilieka vaizdas, todėl vaikams pradėjau galvoti teorines užduotis, vėliau labai daug dirbome su akapela. Kai įpratome dirbti nuotoliniu būdu, stengėmės pamokos metu kūrybingai pažiūrėti į užduotis. Pavyzdžiui, vaikai pasiimdavo gitarą, kokį žaisliuką, morką vietoje mikrofono ir atlikdavo kūrinius. Labai džiaugiausi, kad dirbau su išmintingais vaikais, po karantino su jais labai pasikeitė santykiai į teigiamą pusę.

– Kai pirmą kartą paskambinau, buvote keliuose susitikimuose, turbūt po karantino visu pajėgumu vėl kibote į darbus. Ar nesinorėtų kartais lėtinti tempą, atsiduoti kokiai nors ne su scena susijusiai veiklai?

– Aš esu gimusi šiam dalykui, man norisi koncertų, projektų su vaikais ir suaugusiais. Tikrai nenorėčiau ko nors keisti, bet, jei priverstų gyvenimas, ką darysi, tada reikės.

– O ar per visus darbo metus buvo minčių viską mesti ir užsidaryti?

– Žinoma, pavargsti, kartais galvoji, kaip viskas atsibodo, norisi poilsio. Bet kadangi aš esu viena, man labai reikia bendravimo. Nežinau, kaip ilgai išbūčiau viena namuose, su savimi. Pamenu, turėjau dvi savaites atostogų, kad pabėgčiau nuo savęs, tai pradėjau gaminti pyragus. Man buitis patinka kartais ir tokia – smagu pabūti tarp puodų, pasikalbėti su draugėmis, bet visa tai man labai greitai nusibosta. Norisi grįžti prie savo darbų, juolab kad yra visokių minčių, projektų. Dar nenoriu eiti į pensiją (juokiasi).

– Kai užgęsta scenos šviesos, užsiimate kulinariniais šedevrais?

– Tiesą pasakius, nelabai aš mėgstu tuos pyragus gaminti, bet sėdžiu kartais ir galvoju, ką veikti. Pasižiūri per televiziją, kaip kiti gamina, tuomet pabandau ir aš, bet kulinare tikrai nebūsiu.

– Užauginote ne vieną merginų grupių kartą. Sako, kad Z karta – tikri individualistai, ar nėra sunkiau dirbti su tokiais vaikai? Kokius kartų skirtumus pastebite?

– Su dabartine karta mes padarome mažiau nei su praėjusiomis. Bet skirtumas tas, kad keičiasi įvairių institucijų požiūris, palaikymas vaikų klausimu, gauname mažiau rėmimo projektams. O santykių pokyčių su jaunais žmonėmis, aš nejaučiu. Visai neseniai Simona Nainė atvažiavusi juokėsi, sakė, kad manęs bijojo, o tuo pačiu metu atėjusi mergaitė pasidžiaugė, kad visai nebijo. Vaikai dabar drąsesni, laisvesni, bet išlikusi pagarba, supratimas, kad esu mokytoja. Jie labai geri, kaip anksčiau neturėjau problemų, taip ir dabar jų neturiu. Manau, kad viskas priklauso nuo pedagogo, jaučiu, kad ir pati prisitaikiau prie vaikų, rečiau pakeliu balsą, randu būdų, kaip prie jų prieiti, naudoju žaidimo formą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Laima Lapkauskaitė ir buvusios „Mokinukių“ narės Kristina Šerkšnienė bei Ieva Vaitiekūnienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Laima Lapkauskaitė ir buvusios „Mokinukių“ narės Kristina Šerkšnienė bei Ieva Vaitiekūnienė

– Dabar vaikai kur kas labiau įsitraukę į socialinius tinklus, naudoja įvairias programėles. Kaip jas vertinate? Galbūt ir pati apsilankote feisbuke ar instagrame?

– Man sukūrė feisbuko anketą, bet aš nenoriu viešinti savo gyvenimo, todėl nededu ten jokių nuotraukų. Manau, kad tai yra šiokia tokia tuštybė, bet, pavyzdžiui, jaunimą, kuris gali iš to uždirbti, palaikau. Dabar toks amžius, taip žmonės gyvena, bet aš pati to niekada nedaryčiau. Galbūt toks požiūris įskiepytas iš praėjusių laikų.

Tiesą pasakius, niekada nemėgau viešumos, fotosesijų, man buvo kančia filmuotis. Buvau pirmūnė, aktyvi mergina, bet, kai prasidėdavo liaupsinimai, jausdavausi labai nesmagiai, galvodavau, ką išgyvena draugės, kai mane giria, o jų ne. Dar ir dabar, kai stoviu scenoje ir mane pradeda girti, galiu sulįsti į tą vietą, kur groja orkestras. Kai man paskambina žurnalistai, einu prieš save, bet suprantu, kad kartais reikia pasirodyti, išeiti į tą eterį.

– Bet gal pats likimas sudėliojo taip, kad dabar esate žinoma?

– Nežinau, neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu. Nors dažnai sakydavau, jei bus skirta, tai taip ir nutiks. Tai, ko aš norėjau, gyvenime viskas išsipildė, išskyrus šeimą. Kažkada labai svajojau dainuoti, tą ir dariau, norėjau surengti vieną festivalį ir man pavyko, tikėjausi nuvykti į Ameriką pakoncertuoti, šis troškimas taip pat išsipildė. Tai, kas liečia mano profesiją, darbą, viskas įgyvendinta. Tik gal tas asmeninis gyvenimas... Jo nepavyko suplanuoti.

– Svajonių turite?

– Kad bėgant metams aš nelikčiau visiškai viena – nereikėtų žiūrėti per langą ir laukti, kol ateis kokia nors socialinė darbuotoja, nes tai yra žiauru. Aš norėčiau, kad artimi žmonės, giminaičiai, su kuriais bendrauju, išliktų šalia manęs bet kokioje situacijoje. Žinoma, tikiuosi turėti sveikatos, norėtųsi dar įgyvendinti ir savo idėjas, projektus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Jurgai Anusauskienei – 50: atvirai apie žlugusią šventę pajūryje ir gyvenimą be stabdžių

TAIP PAT SKAITYKITE: Hana Šumilaitė – išskirtiniame interviu: „Senti dviese yra didžiulė laimė, gaila, man nepasisekė“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:53
01:26
00:26

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką