Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jubiliejų švenčiantis Algimantas Čekuolis: esu labai normalus ir paprastas žmogus

Algimantas Čekuolis
VšĮ „ATM kompanija“ nuotr. / Algimantas Čekuolis
Šaltinis: 15min
0
A A

Ketvirtadienį žymiam lietuvių rašytojui, žurnalistui ir keliautojui Algimantui Čekuoliui suėjo 80 metų. Didžiulį žinių bagažą sukaupęs žurnalistas tikina, kad yra „užsikonservavęs“ – širdyje jam ne daugiau nei 30–40 metų. Tobulėjimo varikliu žmones laikantis vyras šiemet išleido knygą „Šešios progos numirti“ ir teigia turintis minčių mažiausiai dar dviem kūriniams.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Šiandien jums sueina 80 metų. O kiek metų jums širdyje?

– Tai labai subjektyvus dalykas. Vienintelis kriterijus šiuo atveju – kiek žmogus stiprus fiziologiškai  ir kiek kūrybiškai, kiek skaidriai mato gyvenimą. Šiuo atveju manau esu ne vyresnis nei 30 metų. Šį pavasarį turėjau nedidelę avariją – kritau nuo laiptų, trinktelėjau pečiu. Nuvykau į greitosios pagalbos ligoninę, ten mane peršvietė, pažiūrėjo ir pasakė, kad jei man 79 metai, tai reikia padaryti smegenų tomografiją. Išėjo du gydytojai iš kabineto, žiūri į mane įtariai. Galvoju, viskas, vėžiuką surado. Klausia: jums tikrai tiek metų? Sako, kad mano smegenys kaip 40-mečio. Tačiau toks užsikonservavimas turbūt reiškia, kad finalas ateis staigiai. Bet aš to nebijau. Jei manęs paklaustų, ko aš labiausiai noriu, tai norėčiau pamatyti, kaip aš sutiksiu tą paskutinę valandą. Šypsenos galbūt nebus, bet man svarbu, kad nebūtų baimės širdyje.

Kaip nugalėti tą baimę? Dauguma žmonių net bijo susimąstyti apie tą paskutinę valandą.

– Manau, kad mano audringas gyvenimas padėjo tą padaryti. Parašiau knygą „Šešios progos numirti“, bet tokių progų buvo aštuoniolika ar net daugiau. Ne visus kritimus paminėjau – knygoje palikau tik tokius, kurie formavo mano charakterį. Per pastaruosius 30 metų kiek pasaulyje buvo karų, nepatikėsite, aš nepraleidau nė vieno. Mačiau giltinę iš arti, tai žinau, kaip ji atrodo. Nieko egzotiško nėra. Man tik įdomu, ar tuo metu aš suvaldysiu savo psichiką.

Talibai lietuvius vadina „mėlynakiais raganiais“, nes mūsų akių spalva jiems atrodo tokia neįprasta, kaip raganių.

Lapkričio 20 d. valstybinėje Kauno filharmonijoje įvyks vakaras su A.Čekuoliu „Kas laidon nesudėta“. Gal galite šiek tiek papasakoti, kas jo metu vyks?

– Neturiu supratimo. Aš dvi dienas prieš tai naršysiu po pasaulio spaudą. Jei rasiu ką nors ypač įdomaus, pasiskambinsiu autoriui, pasiklausiu detalių. Žmonėms atnešiu tai, ką rasiu. Aš negaliu kitaip. Turiu jiems duoti ne voveruškų, o mėsos.

Renginio metu Lietuvos rekordų knygoje bus siekiama jus užregistruoti kaip vyriausią Lietuvos laidų vedėją. O koks, jūsų žiniomis, yra vyriausias pasaulio laidų vedėjas?

– Nėra tokio. Yra pora moterų Amerikoje, iš kurių viena sako, kad jai 90 metų, bet taip neatrodo, o kita atrodo kaip 70 metų, bet atrodo kaip 90-ies. Kas jus, moteris, supaisys... Amerikoje dabar mažiau nori laidų vedėjų gražiomis kojomis, nori, kad jos turėtų ir šiek tiek smegenų. Buvo toks laidų vedėjas Larry Kingas, bet jis, palyginti su manimi, vaikas, jam tik 76 metai. Jis pasitraukė, bet, rodos, vėl grįžta į televiziją. Viename televizininkų suvažiavime Londone kažkas pasakė, kad Mr.Čekuolis yra vyriausias laidų vedėjas.

Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte savo gyvenime?

– Po nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo labai didelis vajus, visi tapo dideliais verslininkais, ekonomistais. Aš irgi buvau tam pasidavęs porai metų, kol nesupratau, kad tai – ne man. Užsiėmiau visokiais verslais – nuo radijo stoties statymo iki bankininkystės. Tuos metus aš su malonumu išmesčiau iš savo gyvenimo.

Kas yra tas jūsų variklis, skatinantis jus tobulėti, planuoti, nuolat viskuo domėtis?

– Žmonės. Pavyzdžiui, jūs. Aš jau pusantros valandos galvojau, ką aš jums pasakysiu. Televizija vakare rodys šiek tiek manęs. Dabar svečiuose mano sūnus ir dukra. Šiandien gera diena, žinau, kad rytoj irgi bus gera. Neseniai paskambino D.Grybauskaitė ir pasveikino, pasakė, kad skaito mano knygas, žiūri laidas. Tai irgi gražu.

Galima krėsti šposus ir tada, kai šąla kojos.

Neseniai viešėjote Afganistane. Ką ten veikėte? Kokius įspūdžius parsivežėte?

– Papasakoti apie Afganistaną trumpai yra tas pats, lyg pasakoti apie knygą iš trijų tomų. Afganistane veikia labai šaunus lietuvių karių būrys „Aitvarai“. Jis yra toks slaptas, kad Lietuvos spaudoje aš negaliu apie jį daug kalbėti. Jų taip nekenčia talibai, kad jie čionai galėtų pradėti ieškoti jų šeimų. Šis būrys – naujas puslapis Lietuvos karyboje. Jei man pavyks su jais dar kelis kartus išeiti patruliuoti, atlikti misijas, aš apie juos parašysiu. Daugiau nieko apie tai negaliu sakyti, neturiu teisės – daviau pažadą. Galiu pasakyti tik tai, kas jau pateko į pasaulio spaudą – jie spjovė į amerikiečių sistemą važinėti šarvuotais automobiliais, tankais, nes šie laikosi kelių, kur talibai prikaišioja minų. „Aitvarai“ sėdo ant japoniškų motociklų ir skuodžia per pusdykumę. Pamėginkite ten prikišti minų – juk nežinia, kur jie pasuks. Talibai lietuvius vadina „mėlynakiais raganiais“, nes mūsų akių spalva jiems atrodo tokia neįprasta, kaip raganių.

Kiek pasaulio šalių esate aplankęs?

– Skaičius nieko nereiškia. Jei aš sėdėjau viešbutyje ir laukiau lėktuvo ar laivo, ar reiškia, kad buvau toje šalyje? Geografiškai skaičiuojant lankiausi 62 šalyse.

VaĮ ATM kompanija nuotr./Algimantas Čekuolis 1973 m. pradėjo vesti laidą Neramūs meridianai
VšĮ „ATM kompanija“ nuotr./Algimantas Čekuolis 1973 m. pradėjo vesti laidą „Neramūs meridianai“

Kaip 11 metų, kuriuos praleidote jūroje, pakeitė jūsų gyvenimą?

– Nuėjau į jūrininkus po elitinio literatūrinio instituto tam, kad rasčiau sau temų. Tokių temų, kad būtų galima nemeluoti, nes visa kita literatūra meluodavo, žurnalistika – irgi. O jūroje supa gamta, savos baimės, ten tenka būti su kitais žmonėmis, todėl buvo galima nemeluoti. Plaukiojau tam, kad tapčiau tikru jūrininku. Ir juo, manau, tapau. Tai buvo man reikalinga gyvenimo mokykla. Išmokti gyvenimo, išmokti nugalėti save, išmokti 36 valandas traukti tinklus nonstop ir nešokti per bortą praradus bet kokį gyvenimo džiaugsmą – tai padėjo suprasti, koks yra gyvenimas.

Ar šiuo metu rašote kokią nors naują knygą? Apie ką ji bus?

– Aš gana ilgai nerašiau. Nuo 16 metų, kai pradėjau studijuoti institute, mane versdavo kaip literatūros instituto studentą rašyti. Tuomet iš tikrųjų nebuvo nieko rimto, apie ką galėčiau rašyti. Plaukiojau jūroje, dirbau korespondentu ir kaupiau gyvenimo patyrimą. Man atrodė, kad tai dar nėra tie svarbūs dalykai, kuriuos galėčiau pasakoti dešimtims tūkstančių žmonių. Ir tik pastaruoju metu pajutau, kad reikia. Kad subrendau. Dabar man pasiseka parašyti po knygą ir gana storą. Paskutinė mano knyga buvo „Šešios progos numirti“. Pasirodžius jai svarsčiau, kas žmogui svarbiau ir baisiau už mirtį. Tada man toptelėjo, kad tokių dalykų yra, tai – humoras. Galima krėsti šposus ir tada, kai šąla kojos. Knyga vadinsis „Faktai ir šypsenos (Enciklopedinė publicistika. Iš kelionių vadovo užrašų)“.

Ilgai kūrybiškai dirbti yra tas pats, kas iš smegenų spausti sultis.

Ji taip pat bus iš jūsų asmeninės patirties?

– Gyvenimo patirtis duoda galimybę atrinkti iš visos kitos patirties pačius įdomiausius dalykus. Aš niekad nerašau apie tai, kur nuėjau ir ką pamačiau. Aš prisiminiau, kad važinėdavau su turistais po užsienį – Ispaniją, Portugaliją, Japoniją, Kiniją, Indiją, Šri Lanką. Koks įdomus mūsų lietuvaičių kaleidoskopas! Kelionėse antklode nesidalinama, bet viskuo kitu – taip. Kelionėse žmonės atsiskleidžia, užmiršta. Knygose aprašiau 10–15 epizodų. Tai nebus kikenimas, „pakutenk mane“, tai – šypsenos. Dabar aš jau suku galvą, kokia galėtų būti vėlesnė knyga.

Mėgstate planuoti?

– Mąstau, kad dar kita mano knyga galėtų vadintis „Dramblys bute“, bet tai dar darbinis pavadinimas. Labai svarbu turėti mintį apie kitą knygą. Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“ veikia toks truputį fantastinis tyrėjas, keistas žmogus, kuris eidamas per pelkę pirmyn mėto akmenukus. Jis žiūri, kaip jie pliumpsi, ir sprendžia, ar eiti toliau, ar ne. Aš jau seniai pats sau tapau tokiu Stalkeriu, nes man būtina planuoti pirmyn, žinoti, ką aš veiksiu po pusmečio, po dvejų metų. Tokiu būdu aš mobilizuoju savo psichiką ir savo fiziką. Tada visos mano jėgos sako: „pala, jis dar labai planuoja, reikia jam duoti jėgų“. Mes turime kelis žmones savyje. Kai kurie žmonės mumyse nori nurimti, pamiegoti, išgerti alaus, o kiti nori ko kito. Aš duodu peno toms geroms esybėms manyje. Palyginimas su Stakeriu yra kaip ir tai, kad pasimylėjęs žmogus tampa stipresnis ir energingesnis tris, keturias dienas. Kodėl? Organizmas supranta: „palauk, minutę? O galbūt dabar buvo pradėtas vaikas? Reikia kūnui duoti daugiau jėgų“.

Kaip atrodo jūsų įprasta diena?

– Anksti iš ryto rašau tekstus knygai ar laidai, nes tada mano galva šviežia. Ryte būtinai padarau mankštą, vidutiniško sunkumo. Paskui einu į kontrastinį dušą, bet vis rečiau. Tada – pusryčiai, ir – į darbą. Dirbu ne daugiau 3–4 valandų. Jei ilgai dirbu intensyviai, tuomet iš vienos šešiukės atrodo aštuonios aštuoniukės. Ilgai kūrybiškai dirbti negalima – reikia tiesiog spjauti ir eiti pasivaikščioti. Techniškai dirbti, pavyzdžiui, skaityti, galima ir 14 valandų. Ilgai kūrybiškai dirbti yra tas pats, kas iš smegenų spausti sultis. Papietauju, po pietų – pamiegu. Po to skaitau, daugiausia – internete pasaulio spaudą. Domiuosi, kokia tema šiuo metu daugiausia rašoma. Jei 30 laikraščių ir žurnalų keistai rašo apie Libiją, tuomet pasigilinu ir paruošiu medžiagą televizijos laidai apie Muamarą Kadhafi ir Libiją. Tokią laidą rengiau prieš metus. Atspėjau turbūt aktualijas, ar ne?

Mes turime teisę žiūrėti pirmyn. Nebijoti žiūrėti pirmyn.

Apie kokias aktualijas dabar rengsite laidą?

– Neseniai surinkau medžiagos apie visai naują žmonių klasę – prekarijus. Tai – žmonės, laikinai priimami dirbti, praktikantai ar dirbantys ne pagal savo specialybę, po universiteto pardavinėjantys dešreles arba ledus. Kodėl taip atsitinka? Reikia daug mažiau žmonių. Mažiau kvalifikuoti darbai nukeliavo į Tolimuosius ar Viduriniuosius Rytus. Lietuva, ačiū Dievui, šioje srityje atsilieka dar 10 metų. Pasaulyje ta 18–35 metų žmonių karta yra prarasta – jie beveik neturi šansų gauti darbo. Jei ir gauna – tai tik laikiną, pagal sutartį, be jokių perspektyvų pakilti. Pakyla vienas iš šimto. Anglijoje per pastaruosius trejus metus 90 procentų naujų darbų buvo trumpalaikės sutartys, Vokietijoje – 50 procentų, bet šie procentai auga toliau. Aš tai pastebėjau, kai perskaičiau porą dešimčių straipsnių pasaulio spaudoje. Mes turime teisę žiūrėti pirmyn. Nebijoti žiūrėti pirmyn.

Galbūt darote kokių nors pratimų atminčiai? Kaip savo galvoje sutalpinate tiek informacijos?

– Mūsų smegenys naudoja tik penketą procentų savo potencialo. Atmintis, kaip ir kiekvienas organas, naudojamas tobulėja, nenaudojamas – nyksta, atrofuojasi.

VaĮ ATM kompanija nuotr./Algimantas Čekuolis
VšĮ „ATM kompanija“ nuotr./Algimantas Čekuolis

Teigiama, kad jūsų pomėgiai – grybavimas, kalnų slidinėjimas, skaitymas, važinėjimas dviračiu, žūklė. Ar pastaruoju metu jiems randate laiko, ar vis dar žiemą maunatės slides?

– Bijau, kad sąnariai nelabai lankstūs, tai dabar daugiau vaikštau, užsiimu šiaurietišku vaikščiojimu su lazdomis. Grybauti šiemet nesuspėjau – tiesiog nebuvo laiko. Slidės stovi kampe. Bet nieko tokio – vaikščioju slidžiais keliais.

Pagrindinis jūsų pasaulio naujienų šaltinis – internetas. Daugelis vyresnės kartos žmonių sunkiai priima technologines naujoves. Ar laikote save imliu žmogumi? Pvz., ar turite profilį „Facebook“ puslapyje, ar naudojatės elektroninės bankininkystės paslaugomis ir pan.?

– Naujovių nėra ko baidytis, tiesiog man ne visos naujovės yra reikalingos. Man visai užtenka, kad aš internete galiu perskaityti pasaulio spaudą, o kai kuriuos leidinius, pavyzdžiui, Amerikos, aš gaunu anksčiau, nei patys amerikiečiai – taip yra dėl laiko skirtumų. Tačiau pavėluotai – japonų, Taivano, Indijos spaudą. Tai nereiškia, kad aš ją visą skaitau – peržvelgiu, be to, žinau, kurioje skiltyje yra tai, kas man įdomiausia.

Nė karto nesu rašęs į „Facebooką“ ar į blogus. Kiek girdėjau, „Facebooke“ yra keli apsimetėliai, rašinėjantys už mane. Vienas rašė: „Išvažiuoju į Afganistaną. Kai grįšiu, būtinai jums parašysiu“. Ar jūs įsivaizduojate, kad aš tokiu tonu galėčiau rašyti? Man pacitavo, klausė, kodėl aš taip giriuosi. Man taip net į galvą neateitų padaryti.

Ar nebandote su tuo kovoti?

– Ar jūs bandėte kovoti su grafičiais? Čia juk tas pats...

Daugeliui jūsų pavardė asocijuojasi su išmintimi. Galbūt galite duoti patarimą, kaip žmogui reikia teisingai ir prasmingai nugyventi gyvenimą?

– Pasakyčiau, kad esu labai normalus ir paprastas žmogus. Nė kiek nesipučiu. Kad žmogus taptų intelektualesnis, reikia skaityti. Negalima skaityti blogų knygų, negalima ir gerų. Reikia skaityti labai geras knygas. Žinote, kiek žmogus gali per gyvenimą perskaityti knygų? Nustebsite. Apytikriai – tik 300 knygų. Juk reikia dirbti, valgyti, miegoti ir t.t. Reikia ieškoti pačių geriausių. Mano kriterijus toks – pažiūriu pavadinimą, autorių ir atsiverčiu, kur papuola. Pažiūriu faktūrą, iš ko ji padaryta, koks knygos audinys.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką