TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Judita Leitaitė: neįsileidžiu tuštumos

Judita Leitaitė
Butauto Barausko nuotrauka / Judita Leitaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Kiekvieną rytą savo laimę turi iš naujo nusikaldinti. Ne pasiimti, ne nusipiešti, o būtent NUSIKALDINTI. Šiais kažkada vieno dvasininko ištartais žodžiais dabar stengiuosi pradėti kiekvieną dieną“, – sako garsi dainininkė Judita Leitaitė (50). Nesunku pajusti, kad jos balsas jau gerokai pakilesnis, nei buvo prieš porą mėnesių, kai po sunkios avarijos žaizdas ir kaulų lūžius gydėsi ligoninėje.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Judita, gal sterilią, bet nuobodoką ligoninės palatą jau pakeitė jaukios namų sienos?

Taip, jau namuose. Grįžau daugiau nei prieš mėnesį. Mokausi vaikščioti. Sužeistos dešinės kojos, kurios kulnas buvo visiškai sumaitotas, dar neminu. O su ramentais ilgai vaikščioti sunku, mano rankos per silpnos. Prieš keletą dienų buvau lauke, apėjau aplink namą, tiek to vaikščiojimo. Bet širdimi pajutau pavasario šilumą ir taip gera pasidarė, nuotaika pasitaisė. Gal kai kam mano džiaugsmas atrodo paprastas, bet jis tikras. Šios savaitės pradžioje pradėsiu reabilitaciją, todėl, tikiuosi, viskas ims gerėti sparčiau.

Buvo baisu žengti pirmus žingsnius net ir su ramentais?

Labai. Žiauriai bijau laiptų. Net mažiausia kliūtis man kelia panišką baimę. Žinote, apie ką dabar svajoju? Einu basa pajūriu, pasipuošusi balta ilga suknele. Pėdomis jaučiu kiekvieną smiltelę, plaukus kedena vėjas, jo gūsiuose plevena suknelės klostės, kartkartėmis jūros liežuviai atvėsina įkaitusias kojas. Tas vaizdas – kaip gyvenimo vizija. Tikriausiai tai suprantama po mėnesio ligoninėje, o baisiausios – penkios dienos reanimacijoje. Ten nesupranti, kada diena, kada naktis, o aplink pilna kur kas sunkesnių ligonių. Be proto slogi atmosfera, atrodo, ji nė kiek nepadeda sveikti.

Jau pagalvojote apie vairavimą? Kartais žmonės po tokių nelaimių niekada nebesėda prie vairo.

Kol kas apie tai negalvoju. Neseniai mane vežė automobiliu. Baimės lyg ir nėra. Suprantu viena: pasveikusi norėsiu kuo daugiau vaikščioti. Kiek tik galėsiu, vaikščiosiu pėstute. Važinėtis galima ir vežimėlyje. Dabar supratau, kaip esame užmiršę vaikščiojimą, neįvertiname to malonumo.

Kaip leidžiate dienas?

Rengiuosi koncertui, kuris turi vykti gegužės devintą dieną arsenale, atliksiu moterų kompozitorių kūrinius. Pas mane ateina koncertmeisteriai, ir apie valandą dainuoju. Vėliau mokausi tekstus. Teks dainuoti sėdint. Bet dabar tikriausiai galėčiau ir gulėdama dainuoti. Tiesa, gegužės pradžioje esu pakviesta dalyvauti „Dainų dainelėje“. 1974–aisiais tapau pirmąja šio konkurso laureate. Dar nenusprendžiau, ką dainuosiu. Tiesą pasakius, dabar mane labiau kankina mintys apie tai, kaip vaikščiosiu po televiziją, kur ir kiek ten yra laiptų. Pagaliau, ką reikės apsiauti, sužeista koja vis dar tebėra sutinusi. Saugiausiai jausčiausi basa. Kuo reikės apsirengti? Puoštis ilga suknia labai nepatogu, nes ji pinsis tarp kojų. Štai kokie mano rūpestėliai. Tiesa, dar mokausi keletą dainų kazachų kalba. Kitą mėnesį esu pakviesta koncertuoti Kazachstano ambasadoje. Sunkiu laiku labai svarbu jausti, kad esi reikalingas.
Perskaičiau daug knygų, kurių per užimtumą ir laiko stygių vis nepasiekdavo rankos. Labai patiko Mikos Waltari „Sinuhė egiptietis“, taip pat knyga apie Williamą Shakespeare. Pažiūrėjau gerus filmus „Meistras ir Margarita“, „Idiotas“. Kunigo Arnoldo Valkausko patarimu kasdien skaitau Bibliją, daugiausia psalmes. Susirašinėju su Amerikoje gyvenančiu bičiuliu Gintaru Abariumi. Jo patirta kančia dėl sunkios ligos ir beprotiškas noras gyventi suteikia man milžiniškų jėgų. Mudu jau kuriame bendro koncerto planus. Tai būtų taip nuostabu!

Buityje turbūt labiausiai talkina vaikai?

Jų dėmesys man dabar labai reikalingas. Dukra Paulina iš parduotuvės parneša produktų, bet kartais ir pati ką nors pasigaminu. Visai neseniai užsimaniau balandėlių ir paruošiau. Užtruko ilgokai, bet pati išpildžiau norą. Baisiausia yra nieko nedaryti. Tuštuma gniuždo, bet aš, kaip matote, stengiuosi, kad jos mano kasdienybėje nebūtų.

Sakoma, nelaimės parodo tikruosius draugus. Kaip šis įvykis paveikė jūsų ir širdies draugo Romualdo jausmus?

Viskas išliko, kaip ir anksčiau. Per bėdas, netektis ir skausmą pats žmogus keitiesi, gal todėl kai kam atrodo, kad aplinkinių požiūris į mus kinta. Sakoma, jeigu nori pakeisti pasaulį, pirmiausia pasikeisk pats. Galiu pasidžiaugti, kad mano aplinkoje didelių pakitimų neįvyko. 
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką