Zita Paulikienė, atvykusi į mados pristatymą Vilniuje, prie sienutės įsiamžino su Zita Kelmickaite ir palangiške etnologe Zita Baniulaityte. Visos trys Zitos per kolekcijos pristatymą sėdėjo kone pačiame centre, prie pat podiumo, o palangiškė su gargždiške vis viena kitai niuktelėdavo pamačiusios savo nuaustą skarą, sijoną ar liemenę. Muzikologė Z.Kelmickaitė J.Statkevičiui vis juokėsi: „Su trimis Zitomis susidėjęs – tikrai nepražūsi.“
Ištuštino komodą
Gargždiškė iki šiolei pamena pirmąją pažintį su garsiuoju dizaineriu.
Dar vasarą audėjai paskambino Z.Kelmickaitė. Moterys jau buvo pažįstamos iš įvairių folklorinių renginių. Etnomuzikologė vis prieidavo prie žemaitės audėjos ir juokdamasis paklausdavo: „Zita, kada tu būsi kita mano „auka“ laidoje „Ryto suktinis“? „Aš jai vis atsakau, kad ne, nebūsiu. Tai ji man atsako: „O kai panorėsi, gal aš nebenorėsiu“, – apie smagų bendravimą pasakojo gargždiškė.
Rugpjūtį audėjai pasiskambinusi Z.Kelmickaitė pranešė žinią: iš Milano tik ką grįžęs J.Statkevičius nori susitikti.
Z.Paulikienė sunerimo dėl tokio garbaus svečio vizito, tačiau jis nepasirodė nei kitą, nei dar kitą dieną. Ir pamiršti spėjo.
„Rugsėjį su savo audiniais Palangoje dalyvavau seminare. Paskutinę dieną skambina man iš jo kita Zita – Baniulaitytė. Sako, atvyko Juozas ir visus tavo „skurlius“ susirinko, net nuo manekeno nuėmė. Lauk svečiuose, tuoj jis atvyks, nes jam reikia dar“, – prisiminė kūrėja.
Moteris nespėjo nė apsisukti, kai jos namų kieme jau buvo pats J.Statkevičius. Iki tol iš žurnalų ir televizijos pažįstamas vyras jai pasirodė itin šiltas ir draugiškas žmogus. Jie išsyk rado kalbą.
Audėja aprodė savo dirbtuves, o kai atvėrė komodą, kur laiko nuaustas medžiagas, dizaineris ėmė viską rinktis. „Atidarau vieną stalčių – jis viską susirenka, atveriu kitą – vėl viską ir sako: „Dieve, jūs mane išvesite iš proto“, – juokdamasi pasakojo Z.Paulikienė.
Po to garsusis kūrėjas Gargžduose apsilankė dar du kartus. Ir vis išvažiuodavo ne tuščiom – su kokiu nors audėjos kūriniu.
Kvietimą įsirėmino
Z.Paulikienė žinojo, kad menininkas kuria naują kolekciją, stebėjosi jo darbo metodais. Į Gargždus J.Statkevičius atvykdavo mašina, tačiau pats nevairuodavo. Kelyje jis arba ilsėdavosi, arba puošdavo eskizus.
Moteriai jis žadėjo pakviesti į pristatymą. Tačiau kukli žemaitė sau tyliai manė, kad čia – tik pažadas.
Kai po kurio laiko į namus paštininkė atnešė dailiai siuvimo mašina užsiūtą voką, moteris net nustebo. „Kvietimas labai gražus, kaip tikro siuvėjo ne šiaip užklijuotas, o užsiūtas. Jaučiausi labai pagerbta“, – pasakojo ji.
Kvietimą ji taip vertino, kad vėliau įsirėmino. Dabar jis stovi garbingoje namų vietoje.
Į kolekcijos pristatymą gargždiškė vyko kartu su dviem dukrom Ieva ir Daiva, padedančioms jai austi.
Senojo amato puoselėtoja dabar juokdamasi pasakoja, kad tuomet jai buvo nejauku būti fotografuojamai tarp visų svečių. „Pastatė prie tos sienutės ir ėmė blyksėti. Galvojau, kad nuo tų fotoaparatų dar prilipsiu prie sienos. Jau po kelių minučių dukra matė, kad mūsų nuotrauka atsidūrė viename portale“, – juokėsi pašnekovė.
Ji susižavėjo visa kolekcija ir tuo, kad jos audiniai virto tikrais meno kūriniais ant modelių. „Ta visa aplinka – šienas, net gyvuliukai, tie rūbai – kažkas nerealaus! Mane tai užbūrė! Po kolekcijos dar ėjome į vakarėlį, išgėrėme po taurę. Į namus grįžau tik naktį. Kai kitą rytą prabudau – pasijutau lyg ta pelenė prie sudužusios karietos”, – nestokojo vaizdinių audėja.
Staklės ūžia nesustodamos
Rugsėjį Gargžduose personalinę parodą pristačiusi audėja Klaipėdos rajono valdžios buvo įvertinta pirmąja tautodailininko Vytauto Majoro premija.
Audėja yra sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo audimo amato puoselėtoja, audžianti sertifikuotus A kategorijos tautinio paveldo produktus: liemenių, prijuosčių, sijonų, marškinių audinius, skaras. Kostiumus ji siuvo ne vienam folkloro kolektyvui, audiniai eksponuoti ne vienoje Dainų šventės liaudies meno parodoje, taip pat „Agrobalt“, „Skamba skamba kankliai“, „Parbėg laivelis“ ir kituose festivaliuose.
„Niekas mano šeimoje neaudė, nebuvo tokių tradicijų“, – pasakojo Z.Paulikienė. Lengvosios pramonės studijas baigusi moteris kurį laiką dirbo kojinių mezgykloje. Vis galvojo, kaip galėtų užsidirbti dirbdama namie. –Fabriko neliko, vėliau dirbau vienoje įmonėje, audėme staltiesėles. Kai įsigijau pirmąsias stakles, ėmiau austi namie. Tai tapo mano pomėgiu, darbu, gyvenimo būdu“, – teigė menininkė.
Iš pradžių namų rūsyje buvo tik vienos staklės, vėliau ir antros, trečios... Dabar jau sunku ir suskaičiuoti. Kai pats darbų įkarštis – dūzgia jos nesustodamos. Į pagalbą mamai šoka ir nuo mažumės prie staklių augusios dukros. Dabar krykštauja ir anūkė. Z.Paulikienės dukra Ieva šypsodamasi pasakojo, kad dar kelių savaičių dukrytė greičiausiai nurimdavo ir užmigdavo girdėdama močiutės staklių bildesį.
„Labai norėčiau nuausti lovatiesę, pagal muziejų laikomus pavyzdžius. Bet... nėra laiko, dabar audžiame medžiagas Kuršėnų meno mokyklos kostiumams“, – vardijo audėja. Šiuos metus paskelbus tautinio kostiumo metais, darbo audėjoms – sočiai.
Z.Paulikienė vis džiaugiasi akimirkomis, kai gali atsidėti kūrybai ir su pasididžiavimu rodo vilnos skarą. Šią nuaudė pagal skarą, rastą vieno šunelio būdoje. Skylėtą skarą, kuriai – daugiau nei pusamžis metų, ji išsiskalbė. „Raštas nematytas, norėjosi jį atkartoti, išsaugoti“, – šypsojosi.
Kūrybinių planų jai netrūksta – ketina pradėti austi juostas, audiniuose įamžinti dar daugiau raštų.
