Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juozas Statkevičius: „Manon Lesko herojų netrūksta ir Lietuvoje“

Juozas Statkevičius
Luko Balandžio nuotr. / Juozas Statkevičius
Šaltinis: 15min
0
A A

Pirmadienį, operos „Manon Lesko“ premjeros išvakarėse, Vilniaus kongresų rūmuose šurmuliavo laukimo nuotaikų kupini „bohemiečiai“. Giacomo Puccini operos solistų ir aktorių kostiumų detalėmis, šukuosenomis bei grimo subtilybėmis rūpinosi nuo „bohemiečių“ neatsiejamas kostiumų dizaineris Juozas Statkevičius.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Nors dizaineris paskendęs darbuose, o kiekviena jo minutė suskaičiuota, be jo palaiminimo į generalinės repeticijos sceną nežengė nė vienas trupės narys. Juozo žodis lėmė, kokios šukuosenos ir grimas tinkami solistams. Todėl ne vienam „Manon Lesko“ atlikėjui vardan vaidmens teko paaukoti savo plaukus.

Žmonės.lt skaitytojams suteikiame išskirtinę galimybę patekti į jaudulio kupinus užkulisius. Likus vos keliolikai minučių iki generalinės repeticijos pradžios su J.Statkevičiumi trumpai pasikalbėjome apie jo įkvėpėjas šiame projekte – Prancūzijos prostitutes ir šiuolaikines Manon.

Apie ką ši „Manon Lesko“ istorija?

Jei kalbėtume šiuolaikine kalba, tai labai graži prostitutės istorija. Manon buvo ištekėjusi, turėjo puikų gyvenimą, tačiau įsimylėjo kitą vyrą. Vėliau ji patyrė visišką fiasko ir jos grožis nebeturėjo jokios reikšmės. Manon tapo tik pajuokos objektu. Tokių moterų istorijoje labai daug. Netrūksta jų ir šiuolaikiniame pasaulyje.

Luko Balandžio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Juozas Statkevičius
Dalia Ibelhauptaitė ir Juozas Statkevičius

Kas tos moterys? 

Prancūzijoje jos vadinamos „grand horizontalėmis“. Tai moterys, kurios karjerą padarė horizontalioje padėtyje. Tai tokios moterys, kaip Sarah Bernhardt, Manon Lesko, Mata Hari ir tūkstančiai kitų gražuolių, kurios laikė save artistėmis.

Kuo ypatingas laikotarpis, kuomet gyveno šios moterys?

Tai buvo pats gražiausias ir spalvočiausias laikotarpis, kada prisisotinusioje visuomenėje įvyko lūžis. Tuomet vyravo prislopintos, sodrios ir gyvos spalvos, nebuvo jokių gaivių ar ryškių spalvų. Spalvos priminė persiškus kilimus, nes prancūzai buvo susižavėję Rytų kultūra. Viskas skendėjo kilimuose, aksome, visi dėvėjo turbanus, plunksnas ir vadinamąsias haremo kelnės.

Kur ieškojote įkvėpimo šios operos kostiumams ir grimui? 

Tarp įkvėpimo šaltinių buvo ir Paryžiaus prostitutės. Buvau atsinešęs gal 18 albumų, kur galėjome pamatyti, kaip prostitutės atrodė anksčiau. Kostiumuose (jie atspindi „art deco“ stilių – red.past.) plati spalvinė gama, daug įvairiausių siuvinėjimų. Kartais pagalvoju, kad tai galėtų būti puikiausia haute couture kolekcija, kurią būtų galima rodyti per madų šou. Visi sako, kad teatre haute couture miršta, bet taip niekada neatsitiks. Tokių dalykų su siuvimo mašina nepadarysi, viskas daroma rankomis.

Minėjote, jog tokių  moterų kaip Manon netrūksta ir Lietuvoje...

Taip. Tarp mūsiškių lietuvaičių labai daug tokių, kurios stengiasi kažkokiu būdu prisiplakti prie turtingų žmonių, su jais gyventi, o vėliau išsiskirti. Bet čia nieko naujo, tokie dalykai egzistuoja nuo seniausių laikų. Tai, ką rodome šiame spektaklyje, yra labai aktualu. Kartais viskas, kaip ir šiame spektaklyje, baigiasi labai liūdnai. Atvažiuoja merginos iš mažų miestelių, tampa milijonierėmis, bet galiausiai joms tenka nuomotis kambarį su studentais.

Opera „Manon Lesko“ publikai bus pristatyta balandžio 3, 4, 6 ir 7 dienomis. Vilniaus kongresų rūmų scenoje jau iškilo stilingas statinys, kuris perkels žiūrovus į dekadentišką, ištroškusį naujovių, kerintį prabanga 1910-1914 metų Paryžių.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką