Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jūratė Bitinaitė: ką galiu ten, kur manęs nepažįsta? (papildyta kovo 10 d.)

Jūratė Bitinaitė
"Žmonių" viršelis / Jūratė Bitinaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Antradienį ji susikraus didžiulį lagaminą, akimirką žvilgtelės pro langą, išplaus arbatos puodelį, užrakins namų duris ir taksistui pasakys frazę, kurią pastaruoju metu taria tūkstančius kartų: „Į oro uostą.“ Lėktuvas „Bally Technologies“ Europos regiono tarptautinio pardavimo vadybininkę Jūratę Bitinaitę (31) nuskraidins į Las Vegasą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Spindinčiame linksmybių mieste, kur įsikūręs centrinis vienos didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose įrangą ir programas kazino tiekiančios bendrovės biuras, jos laukia nauja darbo vieta, nauji iššūkiai ir galbūt tai, kas Jūratę iš tiesų dabar padarytų laimingą – meilė.

Būti ten ir nebūti čia… Kas atsitinka, kai užtrenki namų duris ir plačiai atveri kitas – naujoje šalyje, kitame mieste?

Aš tikrai svarsčiau, ar verta džiaugtis, kad labai gerai gyvenu. Dažnai pagalvoju, kad Lietuva – ne ta šalis, kur žmonės pasidžiaugs kartu. Dvejus su puse metų čia beveik negyvenau. Mačiau, kaip dirba žmonės kituose kraštuose, kaip ten kuria verslą, kaip bendrauja, kokias savybes vertina, kokius dalykus laiko svarbiais ir kokius – visai ne.

Galėčiau daug ir smagiai pasakoti, kurias šalis aplankiau, kaip restoranuose valgiau austrių ir gėriau šampano, betgi tai – tuštybė. Kartais mintimis ar įspūdžiais pasidaliju socialiniame tinkle, nes bičiuliai klausia: „Kur tu esi?“ Aš aktyvi skaitytoja, bet pasyvi rašytoja. Smagu, kad galiu matyti savo draugių vaikų nuotraukas ir žinoti, kokių išdaigų jie prikrėtė savo mamoms.

Vilniuje retai pasirodai. Jei ir parskrendi, daugiau laiko praleidi su draugais, mėgaujasi namų ramybe. Ar grįžusi čia nesijauti visų pamiršta?

Kai nesi šalia, žmonių širdys švelnėja... Man atrodo, kad ryšiai su draugais ir šeima pastaraisiais metais tik stiprėjo, o nereikalingi žmonės tiesiog dingo iš mano gyvenimo. Aš netgi apie save per tuos metus daugiau sužinojau.

Daug kam atrodo, kad graži mergina ir karjera tarptautinėje kompanijoje yra du sunkiai suderinami dalykai...

Lietuva – žiauriai komplikuota šalis. Pradedant mūsų įstatymais, požiūriu į kitą žmogų ir moralinėmis vertybėmis. Taip, esame begaliniai smalsūs, bet pernelyg ambicingi. Ir baisiausia, kad mūsų ambicijos – nepagrįstos. Norime visko daug, bet būtų gerai, kad tai įvyktų nieko nedarant. Noriu tapti geru prodiuseriu. Rytoj! Juk dirbau prie vieno projekto, buvau vienintelis darbuotojas... Noriu vadovauti įmonei, nes noriu uždirbti daugiau pinigų.

O man reikėjo patirties. Visai kitokios, nei turėjau, kai dirbome kartu su Tadu (buvęs Jūratės širdies draugas verslininkas Tadas Karosas – red. past.). Bendras darbas suvalgė asmeninius mūsų santykius. Viskas susimaišė, susipainiojo... Skyrybos ir laikas toli nuo Lietuvos man padėjo išsiaiškinti, kas esu ir ko noriu iš gyvenimo.

Tau pasisekė, kad trisdešimties išsiaiškinai tokius svarbius dalykus. Kai kurie žmonės nugyvena visą gyvenimą ir šito nesužino...

Gal tai senelio įtaka, kad nuo pat vaikystės mąstau ne kaip mano bendraamžiai. Visada geriau jausdavausi šalia vyresnių, brandesnių žmonių. Žinai, kas kitiems visada keldavo nuostabą, kai susipažindavome? Tu – tokia jauna?! Ir jau tiek nuveikusi?! Vakaruose atsakomybę žmonės prisiima po keturiasdešimties. Iki to laiko tik žvalgosi, ieško kelių ir galimybių, semiasi patirties. Lietuvoje jaunų žmonių užmojai tiesiog per dideli. Nei italams, nei graikams juk visai nebūtina iškart įstoti į aukštąją mokyklą, nebūtina vairuoti naujo džipo ir iškart tapti įmonės vadovu.

Lietuva – žiauriai komplikuota šalis. Pradedant mūsų įstatymais, požiūriu į kitą žmogų ir moralinėmis vertybėmis. Taip, esame begaliniai smalsūs, bet pernelyg ambicingi. Ir baisiausia, kad mūsų ambicijos – nepagrįstos. Norime visko daug, bet būtų gerai, kad tai įvyktų nieko nedarant.

Ir vis dėlto, ar gali paaiškinti, kodėl vienam į karjerą keliai, atrodo, nusitiesia patys, o kitas, kad ir kiek galvą į sieną daužytų, vis vietoje?

Niekada pernelyg nepasitikėjau savimi, užtat valią turėjau tvirtą. Nuo pat vaikystės skyniausi kelius savo galva ir savo rankomis, kilimėlių po kojomis niekas neklojo. Na, žinai, gyvenau tarsi bėgdama kliūčių ruožą – privalai peršokti kiekvieną, kad pasiektum finišą. Jau vėliau, kai supratau, kad kliūčių nebėra, jas sugalvodavau – šitaip jaukinausi pasitikėjimą savimi, dar ir dar kartą įrodydama, kad galiu.

Kai pradėjau dirbti Tado įmonėje, iškart pasigirdo kalbų: „Na, žinoma, jai paprasta, turi viską, nes yra su juo.“ Logiška, jei nebūčiau pažinusi Tado, niekada nebūčiau gavusi darbo jo kompanijoje. Tačiau faktas, kad esu jo mergina, mane vertė stengtis trigubai. Norėjau, kad žmonės vertintų mano darbo rezultatus, o ne tai, šalia ko esu. Turėjau puikų gyvenimą, įdomų darbą, tačiau man ir vėl prireikė kliūties. Ką galiu ten, kur manęs niekas nepažįsta? Be to, išvykdama mūsų su Tadu santykiams norėjau suteikti dar vieną šansą. Padėtis buvo įtempta, nenorėjau, kad liktų nuoskaudų, juk Tadas – mano mokytojas. Jis išmokė dirbti kaip sau. Ir toliau taip dirbu.

Todėl pernai gavai įvertinimą už geriausią darbą? Prizą matau, jis stovi lentynoje. Ką dar gavai dovanų?

Europos regione tapau pirmu žmogumi, gavusiu „Prezidento klubo“ žvaigždę. Buvo netikėta ir, žinoma, labai smagu. O dar – kelionę į Meksiką. Galėjau važiuoti ten su antrąja puse.

Ir ką pasikvietei kartu?

Kalbinau savo draugę Giedrę Rusytę. Jai atskristi iš Niujorko būtų buvę netoli, bet Giedrė negalėjo. Skridau viena.

Vadinasi, naktimis prabangaus viešbučio lovoje gulėjai viena ir galvojai, kad šitas darbas iš tavęs atėmė asmeninį gyvenimą?

Turėjau daugiau apie ką galvoti, bendrovė man kaip tik pasiūlė karjeros galimybes. Svarsčiau, ką pasirinkti: tapti regiono vadove, uždirbti daugiau pinigų, dar daugiau keliauti ir prisiimti didesnę atsakomybę ar važiuoti į centrinį kompanijos biurą, ten panaudoti per dvejus metus sukauptą patirtį, turėti namus ir šiek tiek laiko asmeniniam gyvenimui?

Tikini, kad dvejus metus buvai viena, bet juk egzistuoja ir fiziologinių poreikių?

Tai aš ir sakau, kad turiu tikslą – nereguliarų poreikį paversti reguliaru (juokiasi)! Dėl to pasirinkau galimybę dirbti vienoje vietoje.
Juk šitaip keliaudama, kaip keliavau tuos dvejus metus, neturiu ko pasiūlyti vyrui. Būdavo dienų, kai verslo susitikimai vykdavo keturiose skirtingose šalyse. Tai nėra paprasta, patikėk...

Viešbučiai, svetima patalynė, svetimi kvapai...

Suskaičiavau: ilgiausias laikas ant vienos pagalvės – aštuonios dienos, ilgiausias laikas, praleistas namuose, savo bute Vilniuje, – penkios dienos. Maitinuosi geriausiuose Europos ir Amerikos restoranuose, o kartais taip norisi ant viryklės pastatyti puodą raugintų kopūstų sriubos.

Tiems, kurie nekeliauja, su kelionėmis susijęs darbas atrodo itin romantiškas. Papasakok, kaip tu jį susiradai?

Visiškas atsitiktinumas. Pameni, sakiau, kad norėjosi kitokio darbo patirties? Taigi nusprendžiau išvažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Juk galimybių šalis... Keletą mėnesių intensyviai ieškojau darbo. Buvau sau prisiekusi, kad jis neturės nieko bendro su kazino ir lošimu. 2008 metų rudenį nuvykau į Las Vegasą, viena bendrovė pakvietė į interviu. Gatvėje sutikau savo kolegą, su kuriuo prieš metus Nevados universitete baigėme lošimų vadybos kursą. Tai buvo antroji jo darbo diena kompanijoje, kurioje dabar kartu dirbame. Jis pasakė, kad tapo regiono vadovu ir ieško žmogaus dirbti Rytų Europoje. Pasakiau, kad man tai – neįdomu, aš noriu gyventi Amerikoje. Šiaip ne taip jis prisikvietė pokalbio. Tris valandas praplepėjome su juo ir kompanijos viceprezidentu. Kadangi šita sritis manęs nedomino, bendravau tiesiai, linksmai, paprastai. Penkias savaites mane medžiojo, kol galų gale įkalbėjo...

Kontraktą pasirašiau 2008 metų gruodį ir išskridau į Barseloną. Bus smagu, pamaniau, patobulinsiu savo ispanų kalbos žinias. Tačiau po dviejų mėnesių teko kraustytis į Amsterdamą. Tas miestas man patiko labiau, kai atvažiuodavau trumpam, su draugėmis. Vienas dalykas – grožėtis miestu, o visai kitas – jame gyventi. Manasis Amsterdamas asocijuojasi su vienatve – tada jau tikrai buvau viena. Ryšys su Tadu nutrūko, nuotolis padarė savo. Sunkiai išgyvenau tą laiką, nors supratau, kad mudviejų sprendimas teisingas.
Nuo meilės mane išgydė darbas. Nejau reikėjo nuskristi ir nuvažiuoti tiek daug kilometrų, kad atsakyčiau į savo klausimus?!

Maitinuosi geriausiuose Europos ir Amerikos restoranuose, o kartais taip norisi ant viryklės pastatyti puodą raugintų kopūstų sriubos.

Gal galėtum paaiškinti, koks konkrečiai yra tavo darbas?

Iki šiol buvau kompanijos pardavimo vadybininkė. Mes parduodame kazino įrangą, lošimų automatus ir programinę įrangą.
Prisimenu pirmuosius metus, na, jie... Nebuvo lengvi – per švelnu taip sakyti. Neturėjau nė vieno kontakto, nepažinojau nė vieno žmogaus, net kazino adresus turėjau pati susirasti. Atskrendi į Graikiją, išsinuomoji automobilį ir važiuodama per šalį ieškai klientų, kad galėtum užmegzti bent kokį ryšį. Daugybę vakarų praleidau kelyje ir kazino.

Vadinasi, tavo lagamine tuo metu būdavo ne mažiau nei penkiasdešimt vakarinių suknelių...

Baik, tai – filmai! Net Monte Karlo kazino visi vaikšto su šortais.

Bet juk tiesa – sutinka pagal išvaizdą...

O palydi pagal protą... Jei jau ėmiausi to darbo, vadinasi, privalau žinoti, kaip ir apie ką kalbėtis, kad tas žmogus nupirktų mūsų kompanijos produktą. Ir nupirktų ne vieną kartą. Štai kokios pergalės atneša sėkmę.

Gražiai nusišypsoti – jau pirmoji iš jų?

Būtų kvaila slėpti, kad sulaukiu vyrų dėmesio. Per dvejus metus galiu apibendrinti: graikai – labai principingi, prisimena bloga, tačiau begaliniai protingi. Kartais pajunti, kad taksistas graikas žino daugiau nei turkas bosas. Italas, be abejo, aiškins, koks jis nerealus ir kaip jo tėvams pasisekė, kad turi tokį sūnų. Turkai – hedonistai. Jiems tik pavalgyti ir...
Man patinka amerikiečių paprastumas.

Kiek per mėnesį gauni nepadorių pasiūlymų?

Dėmesys – taip, visa kita – ne. Mano darbo aplinkoje visi vieni kitus pažįsta. Bet koks nepadorus pasiūlymas išlįstų į dienos šviesą.

O jei vis dėlto atsirastų toks vaikinas, kuris tau labai labai patiktų?

Jei vis dar dirbu, vadinasi, tokio neatsirado. O jei... Ir ką jam galėčiau pasiūlyti? Susitikimą po mėnesio? Esu labai susikoncentravusi į savo laisvę ir nepriklausomybę. Netgi tada, kai šalia buvo Tadas, labai daug dirbau. O šiandien aš turiu save.

Gražuolę blondinę?

Na, čia jau televizijos suformuotas požiūris...

Ar jis egzistuoja tik Lietuvoje?

Vakarų vyrai vertina Rytų europietes. Jos gražuolės, darbščios, puikios žmonos. Esame ištreniruotos mūsiškių vyrų: neši iš parduotuvės du pirkinių maišelius, kalbi telefonu, dirbi, rūpiniesi vaikais... Ir viskas todėl, kad Lietuvoje didžiulė gražių moterų pasiūla ir lepšiai vyrai.

Las Vegase tikriausiai negyvensi viešbutyje?

Jau išsinuomojau butą su dujine virykle, turėsiu tikrus namus, kur galėsiu gaminti valgį. Geri mano draugai ploja rankomis, kad nebereikės tiek skraidyti.

Matyt, atėjo laikas, kai ir pinigų tau nebetenka skaičiuoti?

Aš lengvai elgiuosi su pinigais. Daug keliauju, padedu mamai, sesė mokosi Londone. Neturiu banko sąskaitos, kurioje būtų pinigų juodai dienai, net neleidžiu sau galvoti, kad tokia diena kada nors ateis. Atsikračiau baimių, nepasitikėjimo savimi, auginu gražias mintis.

Kiekvieną dieną sukalbu maldą ir padėkoju už tai, kur esu ir kas esu.
Man atrodo, visada atsitinka tai, kas turi atsitikti. Kiekvienas atliekame sau skirtą misiją, būname ten, kur privalome būti. Naivu manyti, kad ateis diena, kai atsibusi tiesiog laimingas. Gyvenimą įprasmina maži dalykai, smulkmenos – pasidalijai žiniomis, davei patarimą, paguodei, pasakei gerą žodį. Visa tai – judėjimas, nenutrūkstamas procesas, kelias į laimę.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką