TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jūratė Sodytė. Nenurimstanti „baba“ (papildyta birželio 17 d.)

Choreografė Jūratė Sodytė (viduryje)
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Choreografė Jūratė Sodytė (viduryje)
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kai pasakodama apie save televizijos projekto „Tu gali šokti“ komisijos narė choreografė Jūratė Sodytė (47) ištarė „mano anūkė“, nejučia pasitikslinau, ar gerai išgirdau. „Turiu dvi“, – nusikvatoja. Bet tikriausiai nori, kad jos į jaunatvišką močiutę kreiptųsi vardu? „Ne, – vėl nuaidi griausmingas juokas, priverčiantis sėdinčius prie gretimo staliuko kavinėje atsisukti. – Mane vadina „baba“. Aš nuo to „kaifuoju“. Jokių močiučių, senelių. Tik „baba“, kaip visi žemaičiai. Tiesiai šviesiai.“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Tačiau jūs ne ta, kuriai galima per pietus paskambinti ir paprašyti vakare pasaugoti anūkus?

Ta, kurios dukra sako: „Mama, jei atvažiuotum, mes tave pamaitintume“, o ši atrėžia: „Neturiu laiko.“

Ar Vilniaus kolegijos Menų fakulteto Scenos meno ir šokio pedagogikos katedros vedėja bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choreografė ir režisieriaus asistentė yra griežta močiutė, atsiprašau – baba?

Nesu tokia griežta kaip jų tėvai. Visai kitas ryšys. Einu dėl anūkių – aštuonmetės Vakarės ir pusantro mėnesio Saulės – iš proto. Vakarė – didžiausia mano kritikė, žiūri kiekvieną „Tu gali šokti“ laidą. Kaip ji taikliai pasakė apie vieną šokėją... Paklausiau, kaip atrodo, „apie ką“ ji šoka. „Apie save gražią“, – išgirdau. Likau be amo, taip kvatojau.

Kartais žiūriu į Vakarę ir man sunku patikėti – aš tokio amžiaus jau buvau priversta gyventi savarankiškai...

...nes atsidūrėte dabartinėje Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kaip jus paviliojo baletas?

Viskas prasidėjo keistai ir netikėtai. Vėliau gyvenime ne kartą taip nutiko. Augau Kretingoje. Žiauriai norėjau eiti į mokyklą. Kai man užvilko uniformą, apsidžiaugiau – atsiveria pasaulis. Buvau aštuonerių, kai į mokyklą iš Vilniaus atvažiavo rinktis menui gabių vaikų. Be abejo, ir aš nuėjau į atranką. Kadangi mokiausi muzikos mokykloje, maniau, teks groti fortepijonu, žiūriu – stovi pasiruošę šokiui. Ir aš atsistojau. Ir man kojas atvykėliai laužė. Galvoju – kam, juk aš turiu groti? Pasiūlė mokytis baleto. Einu namo ir drebu. Bijau kaip velnias. O kaip noriu... Tuo metu man nuvažiuoti į Vilnių prilygo skrydžiui į Mėnulį. Namuose buvo visko: tai mama sutinka, tai tėvas prieštarauja, paskui – atvirkščiai. Galų gale tėvai nuvežė į Vilnių, į egzaminus. Kai gavau laišką, pranešantį, kad įstojau, paėmiau į ranką ir lyg vėliava mojuodama ėjau per Kretingą. Manau, kad tėvams išleisti dukrą – aš jauniausia iš trijų seserų – buvo sunkiau, nei man išvažiuoti. Tik kai likau viena Vilniuje, supratau, kas atsitiko. Pirmas mėnuo buvo vienos ašaros.

Nekilo minties grįžti namo?

Ne. Namo parvažiuodavau kokius tris kartus per metus, tik per atostogas. Kaip pasakodavo amžinatilsį mama, likus kelioms dienoms iki išvykimo stovėdavau kampe ir tyliai verkdavau. Mamai atrodydavo, kad iš skausmo plyš širdis. Ramindavau ją, kad man sunku tik dabar, o kai nuvažiuosiu, sutiksiu draugus, viskas bus gerai...

Mūsų krūviai buvo žvėriški. Pradėjome baleto studijas dvidešimt, baigėme septyniese. Kaip ir „Tu gali šokti“, lieka stipriausi. Po mokyklos patekau į Operos ir baleto teatrą. Atsisukusi atgal nesigailiu, kad ko nors nepadariau, ką galėjau. Padariau maksimum. Netgi gal daugiau.

Sunkus etapas baleto šokėjui – atsisveikinimas. Nors gal kūnas pradeda prašyti poilsio?

Dvidešimt metų intensyvaus šokimo kūnui – per akis. Didžiuliai krūviai – ne tik fiziniai, bet ir emociniai – išspaudžia lyg citriną. Manau, kad dvidešimties metų pakanka. Baletas – jaunų žmonių menas. Nenorėčiau žiūrėti į nuvargusią šokėją. Kam? Neskausmingai palikau sceną. Visada kartojau, kad tik sueis terminas – iškart pasitrauksiu. Trisdešimt aštuonerių atsisveikinau su šokėjos karjera.

Bet iš anksto pagalvojote, ką veiksite tapusi pensininke?

Sovietmečiu baleto šokėjai žinojo, kad atšoks savo ir gaus tuo metu visai padorią pensiją. Tačiau su Nepriklausomybe viskas virto aukštyn kojomis. Tai mane pamokė, kad tuo, ką veiksi palikusi sceną, reikia susirūpinti iš anksto. Juolab kad aš visada norėjau ne tik mokytis, bet ir būti mokytoja. Likus penkeriems metams iki šokėjos karjeros pabaigos, pradėjau studijuoti Ukrainoje, šokio akademijos Kijevo choreografijos fakultete. Į Vilniaus geležinkelio stotį traukdavau su „plytų“ – knygų – krūva. Sunkiausia būdavo Minske persėsti į traukinį. Kartą tempiu iš paskutiniųjų lagaminą, du žingsniai ir pastatau. Eidamas kažkoks vyras mestelėjo, kad pernelyg daug prisikroviau... Užuot padėjęs. Man patikdavo važiuoti traukiniu, susipažinti su įdomiais žmonėmis.

Sako, tokiam pašnekovui gali išpažinti viską – juk maža vilčių, kad kada nors keliai susieis...

Nekalbėdavome asmeninėmis temomis. Bendraudavau kitu lygmeniu. Ypač įstrigo viena kelionė, kai susipažinau su matematikos mokslų daktaru. Kaip tik vežiausi darbą, Shakespeare dramos „Romeo ir Džuljeta“ analizę. „Jūs tikite meile?“ – paklausė. Jo manymu, tai tik cheminiai reiškiniai, kuriuos galima matematiškai apskaičiuoti, o aš gyniau Shakespeare.

Kokios kelionės be meilės romanų...

Visada turėdavau per daug knygų, o vyrai nemėgsta moterų, kurios tiek skaito (kvatoja). Studijos buvo nelengvos. Mokslams likdavo tik naktys. Kartais iš rankų iškritusi knyga prikeldavo....

Tiek daug knygų perskaitėte, tikriausiai tapote griežta pedagogė?

Griežta, bet studentus labai myliu. Disciplina turi būti, bet negalima ir perspausti. Būna, kad studentas susiima ir dejuoja, kaip skauda. Apsisuk ir eik ten, kur neskaudės. Čia ne sanatorija. Turi imti viską, ką duoda.

Amžina diskusija: kiek lemia talentas, o kiek darbas?

Darbas – 80 procentų sėkmės, po dešimt atiduočiau fiziniams duomenims ir talentui. Talentas pasireiškia tik dirbant. Žaviuosi „Tu gali šokti“ dalyviais. Jie labai daug dirba, turi mažai laiko parodyti, ką sugeba.

Jei jus įmestų į tokį žaidimą...

Žiaurus stresas. Tada šokėjai turėtų būti suskirstyti pagal amžiaus grupes. Kaip bokse svorio kategorijos. Fiziškai aš tiek nepatempčiau. Koks buvo iššūkis mums, komisijos nariams, parengti šokį pagal hiphopą. Kaip sunku. Bet koks kaifas. Išlindo senos traumos. Atbėgi po darbų, nespėji apšilti, ir taip tas kelias repeticijas baigėm jau po vidurnakčio...

Užsiminėte apie traumas. Nepavyko jų išvengti?

Kadangi turiu to beprotizmo, šokau bet kokiu atveju. Buvo momentų, kai negalėjau paeiti. Ruošiausi Anos vaidmeniui „Žydrajame Dunojuje“, gavau traumą, aišku, čiurnų sąnariai tuo metu jau buvo visai susinešioję. „Man reikia greitai atsistoti ant kojų“, – pasakiau medikams. „Juokauji, greitai ant operacinio stalo“, – išgirdau. Paprašiau leisti šokti premjeroje, o paskui tegu pjauna, ką nori. Žiūrėjo į mane kaip į beprotę... Aišku, šokau premjeroje, o operacinėje nepasirodžiau. Ir vėliau buvo situacijų, kai buvau priversta nueiti bent pasikonsultuoti. Tačiau užtekdavo išgirsti, kad neaišku, ar po operacijos lankstysiu koją, ir tos minties atsisakydavau.

Dar tada, kai šokau ir mus siųsdavo į „techninę apžiūrą“, gydytojai tik linguodavo galva ir kartodavo: „Jūs žinote, kad esate pasmerkta?“ Pasmerkta judėti. Negalima sustoti. Judėjimas yra gyvybė. Ir ne tik buvusioms balerinoms. Man daug tenka šokti per pamokas kolegijoje, vakarais stengiuosi rasti laiko jogai, tačiau kartais juk tenka dirbti iki trijų nakties...

Vis kalbame apie darbą, o kaip asmeninis gyvenimas?

Pirmasis mano vyras buvo klasės draugas, taip pat baleto šokėjas, susitikome būdami dešimties, draugavome, sukūrėme šeimą. Santuokoje gyvenome septyniolika metų. Turėtų būti tarp vyro ir moters kažkoks atstumas, o mes galų gale tapome velnias žino kuo – nei tai vyras, nei tai brolis. Juk nuo vaikystės pažįstami. Ta trintis... Buvo gražių momentų, buvo labai sunkių. Kaip kiekvienoje šeimoje.

Buvau ištekėjusi antrą kartą. Antrasis mano vyras žuvo. Esu dabar viena. Galvoju, kad taip ir gerai, nors daug kas sako, jog reikėtų šalia žmogaus, kaip sakoma, peties, ant kurio galėtum išsiverkti. Bet su amžiumi sudėtinga sutikti žmogų, kuris tiktų. Nežinau, kartelė per aukštai ar per žemai... Kartą sakau dukrai, kaip gerai būtų – grįžti namo vienuoliktą vakaro, o tavęs kažkas laukia, sriuba garuoja ant stalo... „Mama, ar tu girdi, ką kalbi, koks vyras tavęs lauks vienuoliktą vakaro su karšta sriuba?“ – pertraukė ji. Pradėjau juoktis. Kur tokį gauti? Neturiu nei laiko, nei noro trinti kampų, tačiau niekada negali sakyti „niekada“. Gal taip ir atsitiks, kad susitiksiu žmogų ir ta išsvajota sriuba nebebus tokia svarbi... Tačiau po įvairių išbandymų liko toks nepasitikėjimo jausmas, vos tik pagalvoji, kad kažkas galėtų vėl pareikalauti tokių jėgų... Man būtų per sunku. Todėl ir sakau, kad man gera būti vienai. Galiu gyventi ir dirbti pagal tokį ritmą, kokį esu susikūrusi. Nereikia taikytis. Nereikia niekam atsiskaityti. Nereikia aiškintis, kodėl neskiriu pakankamai dėmesio. Gyvenu, kaip noriu, ir niekam nesu skolinga. Nors kartais taip norėtųsi, kad palepintų...

Dukros susilaukėte labai anksti, motinystė nesutrukdė karjerai?

Man buvo dvidešimt. Manau, kuo anksčiau šokėja susilaukia vaikų, tuo lengviau grįžta į formą. Vėliau – sunkiau. Aišku, aš to neplanavau, nėštumas buvo netikėtas ir nebuvo lengva. Gaila vaikiuko. Dukra augo teatre. Užmigdydavau ją persirengimo kambaryje, palikdavau aprengėjai prižiūrėti. Šoki ir galvoji – ar tik nenukrito...

Dukra pasekė tėvų pėdomis?

Baleto šokėjos karjerai ji neturėjo fizinių duomenų. Man nebuvo skaudu. Jai – taip. Dukra norėjo šokti, juk išaugo teatre, nežinojo, kad gali būti kitaip. Kai ji panoro mokytis, pasakiau tiesiai šviesiai, jog negali. Ji netikėjo. Nuvedžiau į stojamuosius menų mokykloje. Savo mokytojams pasakiau, kad žinau, jog negali šokti, ir paprašiau, kad jai tai pasakytų. Kaip ji raudojo...

Visus mūsų duomenis susirinko anūkė. Ji jau mokosi menų mokykloje ir yra į mane labai panaši. Kai nusiunčiau draugams antros anūkės nuotrauką, gavau atsakymą: „O ar prie jūsų merginų gimimo prisidėjo kokie nors vyrai?“ Teatre taip ir sako: „Klonai eina.“

Anūkės neatkalbinėsite nuo šokėjos kelio?

Ne, nes ji turi duomenis. Kai dukra padejuoja, kad Vakarei kas nors per sunku, esu griežta – turi pabandyti įveikti sunkumus. Kitaip žinos, kad ir kitose situacijose gali pasitraukti. Esu žiauri baba. Labai norėčiau ją pamatyti ant scenos.

Vis dėlto namuose jūsų kažkas laukia – augintinis...

Negaliu be šunų gyventi... Kai mokiausi ir gyvenau internate, poreikį mylėti gyvūnus patenkindavau grįžusi pas tėvus. Dabar turiu mažą piktą toiterjerą. Niekam nelinkėčiau tokios veislės. Aišku, prisirišau, jis tapo lyg prielipa. Kiekvieną rytą ir vakarą išeinu su juo pasivaikščioti. Taip atitrūkstu nuo visko. Šuo yra terapija. Kaip ir šokis.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką