TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jūratė Vilūnaitė: pasirinkdamas vieną – kito atsisakai (papildyta vasario 9 d.)

Jūratė Vilūnaitė filmavimo metu
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Jūratė Vilūnaitė filmavimo metu
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Aktorės Jūratės Vilūnaitės (42) ir penkiolika metų vyresnio jos kolegos Rimanto Bagdzevičiaus meilės ryšys buvo ne kartą aptariamas viešai, tačiau tik praėjus daugiau nei metams ji ryžtasi prisipažinti: „Buvau šokiruota, nes nemaniau, kad visuomenės spaudimas bus toks stiprus. Buvau tikra, kad žmonės daug tolerantiškesni...“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Dėl naujų jausmų iširo bemaž penkiolika metų trukusi Jūratės ir tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre dailininku-butaforu dirbančio Remigijaus Jančausko (41) santuoka. Šių metų pradžioje įvyko oficialios poros skyrybos.

Šiemet sueina dvidešimt metų, kai dirbate teatre. Daug tai ar mažai?

Net nežinojau, kad jubiliejus! Visada atrodė, kad teatre dirbu penkiolika ar septyniolika metų, o čia jau – visi dvidešimt. Yra apie ką pagalvoti, juk teatre prabėgo pusė sąmoningo gyvenimo. Darosi baisoka, nes atrodo, kad taip nieko reikšmingo ir nesi sukūręs. Kita vertus, vaidmens reikšmingumas sau ir kitiems skirtingai matuojamas. Puikiai prisimenu, kai grįžau po motinystės atostogų, kaip ir visos mamomis tapusios jaunos aktorės, bijojau, kad nebeliks man vietos. Todėl kai režisierė Irena Bučienė pakvietė į spektaklį „Šykštuolis“ vaidinti tarnaitės, man tai buvo be galo svarbus ir reikšmingas įvykis, nors kitiems greičiausiai taip nepasirodė.

Ir apdovanojimo už tą vaidmenį negavote. Tikitės sukurti tokį, dėl kurio ant kaklo sužibėtų Auksinis scenos kryžius?

Patirties prasme esu turėjusi svarbių vaidmenų – juk aktorius auga eidamas nuo vaidmens prie vaidmens. Bręsti ne tik kaip artistas, bet ir kaip žmogus. Tai yra kelias, kuriame pasitaiko tai mažesnių, tai didesnių vaidmenų ir kuriuo eini ne dėl apdovanojimų. Esu turėjusi didelių, pagrindinių ir labai gražių vaidmenų, tačiau jie nebuvo įvertinti kryžiais, kristoforais ar itin ryškiais kritikų straipsniais, bet jie buvo minimi, apie juos buvo kalbama.

Kitas klausimas: kaip man pavyko per juos save realizuoti. Aišku, negaliu pasakyti, kad visada pavyksta – norisi daugiau vaidmenų, daugiau galimybių. Tačiau buvo, pavyzdžiui, spektaklis „Meilė pagal grafiką“. Jį rodė ketverius metus, buvo vertinamas kaip komercinis šio teatro pavyzdys, tačiau kaskart į jį susirinkdavo pilnutėlė salė. Tai buvo komedija ir man reikėjo savyje atrasti šį žanrą, tad kodėl turėčiau sakyti, kad jame savęs nerealizavau?

Pastaruosius porą metų teatre neturėjau naujų darbų ir dėl to buvo liūdna: laikas bėga, o tu juk jauti, kad GALI. Gali daug. Bet ne puoli savęs kaltinti, verkti, o ieškai būdų, kaip kitaip save realizuoti. Seniai svajojau dėstyti scenos kalbą, kurios svarba labai tikiu, todėl pakviesta į Vilniaus kolegiją apsidžiaugiau ir pasinėriau į šį darbą visa galva. Laikas neina veltui... Beje, su kolegomis galvojame apie savarankiškus darbus, betgi ta išsiugdyta ir režisierių įkalta savikritika...

Per dvidešimt metų teatras labai pasikeitė?

Jis nuolat keičiasi – tokia jo prigimtis. Labiausiai neramu dėl to, kad „repertuarinis“ teatras tampa pažeidžiamas, teatrų vadovams atrodo, kad nebereikia nei jo, nei pastovios trupės – aktoriai lai ateina į teatrą, suvaidina ir išeina. Trupė, teatras augina aktorius, gyvendami teatre jie užauga tikri profesionalai. Tad ar tokie pokyčiai nenusmukdys teatro lygio, ar aktoriai netaps mėgėjais, pasibaigus projektui dirbančiais barmenais?

Šiais laikais teatras – kaip greitojo maitinimo restoranas: spektaklis pastatomas per du tris mėnesius. Tad kuo jis skiriasi nuo serialo? Teatro misija turėtų būti kiek kitokia: žiūrovas čia ateina ne tam, kad pamatytų eilinę istoriją, o tam, kad ji jį paveiktų, priverstų susimąstyti, supurtytų, galbūt sugraudintų ar prajuokintų. Kita vertus, žmonės nebenori eiti į teatrą ir „vargti“ penkias valandas. Pati nesu naivi optimistė. Gyvenimas kupinas pačių įvairiausių išbandymų, akistatų, pasirinkimų. Visi mes einame ieškojimų keliu, ieškome atsakymų į ramybę neduodančius klausimus: „Kaip?“, „Kodėl?“ Pasirinkdamas vieną – kito atsisakai. Kiekvienas pasirinkimas paprastai turi ir skaudžiąją pusę. Kalbu ne vien apie asmeninius išgyvenimus, bet ir apie teatrą. Iš mūsų trupės išeina du nepaprastai gabūs ir talentingi žmonės – jiems gyvenimas pateikė akistatą: teatras ar televizija? Jie pasirinko televiziją ir dėl to labai liūdna – teatre tokių žmonių kaip oro reikia.

Na, o jei jums reikėtų rinktis – televizija ar teatras?

Iš paskutiniųjų laviruočiau ir tikrai nesirinkčiau vien televizijos. Manau, mano dvasia, gyvendama tik šou pasaulyje, greitai pradėtų vargti. Kiek galima plaukioti po „šampaną“ – o kur atsvara jam? Žinoma, kitam ta pati situacija gali atrodyti visai kitaip – renkamės kasdien, net kai dalykai – patys mažiausi.

Esate spontaniškas žmogus?

Manau, kartais taip. Ne visada elgiuosi pragmatiškai, pagal schemą, bet niekada nesielgiu lengvabūdiškai. Skyrybos? Jos buvo gana spontaniškos – taip susiklostė aplinkybės, tikrai jų neplanavau metų metus. Kai iškyla skyrybų klausimas, gali elgtis dvejopai: arba klausyti proto, arba elgtis taip, kaip sako širdis. Esminiuose dalykuose, lemiamose situacijose klausausi būtent intuicijos, protas tada – tik patarėjas.

Rudenį ekranuose pasirodysiančio serialo „Namai ten, kur širdis“ jūsų kuriama herojė – savarankiška ir ryžtinga moteris. Esate panaši į ją?

Norėčiau tuo tikėti... Tokie sprendimai kaip skyrybos – taip pat nepaprastai sudėtingi, tačiau sau kartojau, kad privalau šitaip elgtis. Nebuvo lengva: juk tai lietė ne mane vieną, bet ir žmones, kurie buvo šalia. Ir negalima kalbėti apie tai, teisingas sprendimas buvo ar ne – bet koks žingsnis kieno nors atžvilgiu būtų buvęs neteisingas. Turėjau du pasirinkimus: arba likti šeimoje, arba būti su mylimu žmogumi. Pasirinkau pastarąjį. Tiesiog maniau, jog turiu taip pasielgti, kad ir kiek daug tai visiems kainuos.

Kalbėti apie tai, kol viskas taip arti, yra painu, sunku, skaudu. Sakoma, kad skyrybos yra antros po mirties pagal išgyvenamą skausmą ir stresą. Sunku visapusiškai – ir emociškai, ir moraliai – juk tai paliečia daug žmonių. Pamenu, kolegė yra sakiusi: jei įmanoma, kad tai neįvyktų, geriau tegul neįvyksta. Tačiau žmonės skiriasi net ir žinodami, kad bus sunku, – elgiamės taip, kaip sako širdis.

Skyrybos įvyko jūsų iniciatyva. Pamilusi kitą žmogų, nusprendėte, jog sąžiningiausia bus klausyti širdies?

Žinoma, akyse stovėjo ir proto nupieštas vaizdas, kaip galbūt turėčiau elgtis, bet tai nebūtų atnešę laimės nei man, nei mano šeimai. Aišku, negaliu būti tikra, kad ir skyrybos bei nauji santykiai atneš ją, bet reikalas – net ne laimė. Reikia kalbėti apie mūsų visų tolesnį brendimą, tobulėjimą.

Kad ir koks būtų mano sprendimas, vis vien kas nors liktų įskaudintas, įžeistas. Kiekvienas turime savo gyvenimą, ir nemanau, kad būtų teisinga gyventi galvojant apie tai, kaip nesuteikti kitiems skausmo, o save uždaryti į kokią nors formą, dėžę, kuri neleistų atrasti kitos savęs, kitokio gyvenimo. Ar tai taip pat nebūtų nuodėmė?

Skiriantis atsiskleidė, kokia yra populiarumo kaina? Visi puolė vertinti, teisti jūsų už tai, kad palikote artimuosius. Spauda ironizavo, kad jūsų su Rimantu asmeninis gyvenimas ne mažiau intriguojantis nei muilo operose, kuriose vaidinate.

Tai – tik spauda... Tačiau žengus šį žingsnį, kai kurie draugai, pažįstami manė ir iki šiol mano panašiai – ir būtent tai skaudina. Kai vieną dieną nusprendi skirtis, žmonės puola sakyti, kad kažką griauni, laužai, blogai elgiesi. Bet kodėl jie teisia?! Kaip svetimas žmogus gali įlįsti, žinoti, kas tavo darže vyksta, ir sakyti: „Štai buvo tobula šeima, o ji ėmė ir viską sugriovė“? O kas žino, kaip yra iš tikrųjų? Laimei, šalia buvo patys artimiausi, kurie mane palaikė, ir tai suteikė jėgų.
Buvau šokiruota, nes nemaniau, kad visuomenės spaudimas bus toks stiprus. Buvau tikra, kad žmonės daug tolerantiškesni: visi esame laisvi, tik mes patys renkamės, kaip gyventi, kuriuo keliu eiti. Vis dėlto aplinkiniai pabandė įrodyti, kad peržengiau tam tikras normos ribas. Štai tada ir supratau, kokia gali būtų mūsų pasirinkimo (jokiais būdais – ne populiarumo!) kaina. Kai spauda pradėjo narstyti mano istoriją, netgi atrodė, kad ji – ne apie mane. O kai visai šalia žmonės smerkia, apkalba, aptaria, nesisveikina – tada tai jau apie mane. Vyrams skirtis, palikti šeimą – kažkaip natūraliau, o štai moteris, jei taip pasielgia, tampa niekše.

Manote, Rimantui buvo paprasčiau?

Nemanau, kad jam buvo paprasčiau, tiesiog visuomenės požiūris į jį galbūt buvo švelnesnis. Kažkada, kai dar pati nebuvau ištekėjusi, su vyresne aktore kalbėjomės apie šeimas ir, pamenu, vieną kolegą patraukiau per dantį: „Puritonas.“ O tada kolegė ir pasakė: „Nesijuok: puritonizmas apsaugo nuo daugybės bėdų.“ Vadovavimasis normomis išties gelbsti nuo įvairių nemalonumų, suteikia garantijų.

Esu kalta, nes palikau šeimą?! Baisiausia, kai kalbos pasisuka apie sūnų. Niekada Gabrieliaus nepalikau ir nepaliksiu. Skyrybos vaikui – didžiulė trauma, bet aplinkui matau daugybę traumuojamų vaikų, net nereikia skyrybų. Tėvai geria, nesutaria, įgrūda vaikus į griežtus rėmus, nurodo, kur stoti ir kokį gyvenimą gyventi, – ar visa tai mažiau traumuoja?
Gabrielius pusę laiko gyvena su manimi, pusę – su tėčiu. Sūnus mums abiem – džiaugsmas ir didžiausia atgaiva. Gabrieliui jau trylika, todėl dabar išgyvename sudėtingą, bet ir labai įdomų laikotarpį: viskas taip nauja, rimta, apie viską turime savo nuomonę – pati tikriausia paauglystė (šypsosi).

Buvęs jūsų vyras tame pačiame teatre dirba dailininku-butaforu. Tai neapsunkina padėties?

Skamba kaip serialo verta istorija (šypsosi). Laimei, dirbame gana skirtingose terpėse. Žinau kur kas baisesnių istorijų, kurios nutinka ne tik tame pačiame teatre, bet ir toje pačioje trupėje, – manau, jos būna gerokai sudėtingesnės ir skaudesnės. Bet, taip, visi verdame viename katile – „tarnybiniai romanai“ juk kitaip nevyksta...

Santykius su Rimantu vadinate tarnybiniu romanu?

Ne aš taip vadinu – kiti (juokiasi)! O ir kaip kitaip pavadinsi, kai tai įvyksta tarp bendradarbių? Kaip viskas klostosi tarp jų toliau, niekam jau nesvarbu, įdomiausia – pradžia.

Kai kalbėjomės prieš ketverius metus, sakėte, kad neįsivaizduojate, kaip reikėtų gyventi su aktoriumi.

Puikiai prisimenu šiuos savo žodžius (juokiasi). Situacija vadinasi „nespjauk į šulinį“. Kita vertus, ir dabar manau, kad dviem aktoriams gyventi po vienu stogu tikrai nėra lengva. Taip, galima kalbėtis apie teatrą, vaidybą, pjeses, spektaklius, bet juk visą laiką apie tai nešnekėsi. Laimei, kol kas su Rimantu dirbame skirtinguose projektuose, tad tokie išbandymai mūsų neužgriuvo.
Kai vaidinome „Nekviestoje meilėje“, mudu negyvenome kartu, todėl tai buvo dar kitokia situacija. Filmavimo aikštelėje mums atsirado galimybė susitikti, matytis, džiaugtis. Nežinau, kaip būtų dabar... Kita vertus, dar norėčiau su Rimu padirbėti kaip su kolega – būtų įdomu. Man patiko su juo vaidinti, gerbiu jį kaip aktorių – būtų ko iš jo pasimokyti, pasisemti patirties. O vėliau? Niekas nežino, kaip bus.

Su Rimu buvote pažįstami daugybę metų, o jausmai įsiplieskė tik prieš pusantrų?

Tai nutiko ne per vieną dieną. Iš kažkur giliau, anksčiau jauti, kad tavo dėmesys žmogui kitoks nei kitiems. Visa tai – ne vien likimas. Juk lygiai taip pat galėjau pasukti kitu keliu, pasirinkti kitokią lemtį. Tik nuo mūsų priklauso – žengti žingsnius, priverčiančius likimą mums nusišypsoti, ar ne.

Iki „Nekviestos meilės“ su Rimu daug metų dirbome teatre, tad tikrai nemanau, kad būtent televizija mus suvedė. Ne viskas taip paprasta ir naivu: vieną dieną vaidiname įsimylėjėlius, o jau kitą – pamilstame realiame gyvenime. Kartais man atrodo, kad būtent jausmas, pojūtis atvedė mane paskui Rimą į televiziją. O scenarijus? Kas paneigs, kad galbūt aktoriai kartais savo akių žibėjimu pakiša mintį scenaristams (šypsosi)?..

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką