Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 25d. 15:45

Jurga Anusauskienė: tarytum atjungta nuo lašelinės...

Jurga Anusauskienė
Viganto Ovadnevo nuotr. / Jurga Anusauskienė

Tokios Jurgos Anusauskienės (42) dar nesu mačiusi. Daili ir lieknutė kaip mergaičiukė, ji nemoka paslėpti jaudulio: akys sublizga, pirštai virpteli, sukiodami žiedą. Pastarasis pusmetis, o ypač – šios savaitės, muzikos vadybininkei ir fotomenininkei atnešė daug permainų. Ir didžiuma jų susijusios su LNK projektu „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“. Arba tiesiog atėjo laikas tai nepalaužiamai plieninei Jurgai trauktis, užleisti vietą jautriai, mielai, bet tikrai ne mažiau žaviai asmenybės pusei?

Šokiams atidavėte daug, bet štai išaušo rytas, kai su partneriu Andriumi Grebliku iš projekto iškritote...

Tą pirmadienį nuvedžiau sūnų Harį į mokyklą ir grįžau į lovą. Stebėjausi – kaip čia negaliu keltis? Organizmas dar ilgai nenorėjo nieko, bet juk ne ta patirtis, kad savaitę gulėtum žiūrėdama į vieną tašką. Padėjo dukra Evelina, kuri buvo šalia ir labai protingai elgėsi: nesiseilėdavo, mane ištempdavo vienur, kitur. Organizmas jau atsigavo ir nori... šokti. Tikrai žinau: tą ir darysiu.

Gal nuskambės apgailėtinai, tačiau niekada nesijaučiau tokia laiminga, kaip dalyvaudama tame projekte. Nesu naujokė šou versle, kuri pirmąkart pakliuvo į televiziją, užtat kraustosi iš proto. Mano sceninė patirtis minimali, bet su Evelina turbūt teko visuose įmanomuose projektuose dalyvauti. Net ir iškritusi iš „Žvaigždžių duetų“ tepasakiau: „Ai...“ Šįkart viskas kitaip.

Iki tol gyvenau tiksliu ritmu, o paskui tik – cinkt – viskas pasibaigė. Pasijutau kaip atjungta nuo lašelinės. Nors esu „pelėda“, tą pusmetį, kol šokau, energijos turėdavau iki dviejų nakties, o septintą keldavausi be jokių žadintuvų, dažniausiai dešimtą ar vienuoliktą jau susitikdavome repetuoti. Iki tol sutvarkydavau namus, verslo reikalus ir – pirmyn. Labai pripratau prie tų žmonių, vaizdų, kvapų, terminų, užtat, kai tas dingsta, jauti, kad kažkas atimta. Juk dirbti su Andriumi pradėjome nuo birželio – tai truko beveik pusmetį.

Šokis, regis, toks paprastas dalykas. Ar jis gali lemti žmogaus laimę?

Tik šokdama supratau, kad dažnai apgaudinėdavau save, kai anksčiau sakydavau, kad man yra gerai, viskas faina. Juk tai – didžiulis skirtumas tarp to, ką norime ir ką leidžiame sau daryti.

Įtaką tam jausmui turėjo visa žiūrovams nematoma komanda – choreografai, stilistai, makiažo meistrai, kurie niekada nepasakė, kad mūsų idėjos – beprotiškos. Puikiai pamenu, kaip prodiuseris Laurynas Šeškus išrikiavo visus kaip vaikus ir paklausė: „Gerai pagalvokit, ar jums apsimoka laimėti šūdiną projektą, ar iškristi iš gero? Viskas priklauso nuo jūsų.“ Jis pats skyrė daug dėmesio, kad viskas būtų sukurta taip, kaip buvo. Tas veikė labai pozityviai. Man garbė, didžiuojuosi, kad šokau tikriausiai geriausiame projekte, – tokių stiprių dalyvių nepamena net senbuviai.

Nepaprastai svarbus ir partneris. Juk nuo to konkretaus žmogaus priklausė, kaip jausiesi patekusi į visiškai naują sferą, kur atėjai žinodama du „terminus“ – kairė ir dešinė. Andrius niekada neleido man pasijausti kvailai.

Pamenu, visą vasarą dirbome, o per generalinę repeticiją išeinu ant parketo ir niekaip nesušoku. Šokas visiems: choreografams, prodiuseriui, o partneriui – dvigubas. Andrius niekada nerėkdavo, bet būdavo griežtas. Tad tąsyk gavau labai daug velnių, kalbėjomės kokias dvi valandas, nes tik atėjusi į studiją elgiausi ne kaip atlikėja, o kaip vadybininkė – taip esu įpratusi. Ėmiau derinti reikalus su garso operatoriumi, apšvietėju, su stiliste kalbėtis dėl suknelės, išbarsčiau dėmesį, o ant parketo nesugebėjau padaryti to, ką mokėjau. Andrius pasakė: jei esu per jautri aplinkinei informacijai, turiu atsiriboti. Vadinasi, man negalima naudotis nei kompiuteriu, nei telefonu parą iki pasirodymo. Ir tikrai visą laiką, kol šokome, šeštadieniais neatsakinėjau nei į skambučius, nei laiškus. O prieš pirmą startą jis man neleido miegoti. Sakė, jog turėčiau būti tokia pavargusi, kad nejausčiau įtampos. Taip atsirado tradicija šeštadieniais pasigaminti skanaus maisto, įjungti namų kiną ir su šeima bei bičiuliais žiūrėti gerus filmus. Andrius – vienintelis vyras, kurio klausau.

Per šokių projektą daug ką nustebino jūsų ašaros. Emocija turėjo būti stipri, jei jau stiprioji Jurga viešai tą parodė.

Iškritimo vakarą labai pykau ant savęs, nes visiškai nutrūko šokio tekstas. Nėra prasmės aiškintis, kad ir man, ir partneriui ta savaitė buvo sunki. Andrius vis kartodavo: jei taip atsitiks, daryk tą ir tą. O aš užginčydavau: man tai tikrai neatsitiks. Gavau dar vieną pamoką niekada nesakyti „niekada“.

Tai, kad viešai pratrūkau verkti, pačiai buvo netikėtumas. Gerai atsimenu, dar pačioje pradžioje kalbėjausi su žurnaliste, kuri rengė reportažus apie dalyvius, klausiau, kaip man tapti jautriai, moteriškai, švelniai. Ji siūlė žiūrėti melodramas. Stebėjausi: verkti per kino filmus? Juk net per laidotuves taip man nenutinka. Bet prieš dvi savaites žiūrėjau filmą „Septynios sielos“ ir verkiau labai daug. Vadinasi, tikrai pasikeičiau? Šokiai išmokė verkti.

O kas konkrečiai pasikeitė?

Manau, kad tą savo kirvį, su kuriuo ėjau per gyvenimą, užkasiau. Viską, ką pasiekiau, išsikovojau pati, niekas man ant lėkštutės nepadėjo. Deklaruodavau: išgyvena stipriausieji. Galbūt sulaukdavau atitinkamos reakcijos į tą savo elgesį, kirvį, kurį turėjau. Stojusi ant parketo, supratau, kad dviejų vyrų čia nereikia. Susigriebiau: o kurgi mano moteriškumas? Susiradau paauglystės nuotraukas – jį lyg ir turėjau, nėra viskas su manimi beviltiškai blogai. Pradėjau galvoti, kur tą moteriškumą pamečiau, ar man jo reikia ir kaip susigrąžinti? Nes visam gyvenimo būdui iki tol – egzotiškoms kelionėms, fotomedžioklėms – reikėdavo daug fizinės ištvermės, tad ir tai padėjo išbarstyti jį džiunglėse. Bandymas susigrąžinti moteriškumą ir yra didieji pokyčiai. Perkratyti save iš vidaus – tikrai ne tas pats, kas pakeisti grimą, suknelę ir taip sukurti naują personažą. Iš pradžių jaučiausi kaip metalo laužas, kurį reikia išardyti ir sukonstruoti iš naujo. Dabartinė mano savijauta – viso to pasekmė. Ir tai – labai jautru.

Buvo sunku pripažinti, kad galite būti silpna, kad kas nors gali išsyk neišeiti?..

Taip. Juk jei būčiau labai stipri, taip nesijausčiau. Neturėjau ir niekada nepuoselėjau neteisingų ambicijų ar iliuzijų, niekas manęs neapgavo, nežadėjo amžinybės šokių projekte. Ten eidama žinojau, kad jis kada nors baigsis, bet, kai man išties baigėsi, ėmiau suvokti, koks kiekvienas išėjimas ant parketo prasmingas, kaip noriu dar vieno. Labai gaila, kad nespėjome parodyti savo numerio ore. Mes daug treniravomės, kad jis įvyktų, bet taip susiklostė aplinkybės, – kartą, kai buvome pasirengę, mirė partnerio močiutė, o paskui stengėmės viską garbingai daryti pagal temas. Aišku, galėjome nusispjauti į tai ir atlikti, ką sumanę, bet vis laukėme kito sekmadienio, kai bus laisva tema. Tada ketinome parodyti, ko kiti dar nedarė, kur įdėjome labai daug darbo...

Apie judviejų darbo krūvius sklandė legendų.

Neišsiskyrę praleisdavome ir vienuolika valandų. Bet pasirengimas šou – ne tik žingsneliai ant parketo. Tai – ir idėjos gvildenimas, šokio pastatymas. Kiekvieną numerį stengėmės parengti išbaigtai, daug dėmesio skyrėme rekvizitui. Pavyzdžiui, vampyro dantų gamybą pradėjome nuo vizito pas odontologą. Sakiau: kadangi šoku su geriausiu partneriu, jis nepasirodys su dantimis už tris litus, užtat ir reikėjo tikrų dantų atspaudų.

Visiems įsiminė mūsų šokis su ugnimi, dar norėjau įvaldyti ne tik orą, bet ir vandenį: svajojau parodyti šokį vandenyje, net buvau sumąsčiusi techninius sprendimus, tik nežinau, ar prodiuseris būtų leidęs, nes jau kartą su sniegu scenoje truputį apsiskaičiavome. Vietoje geišos šokio išėjo „Ledynmetis“, nes sūnus Mindaugas iš didelės meilės per pasirodymą „sniego“ kiekį padidino dešimteriopai nei per repeticiją. To putplasčio prikrito į akis, priėjęs Andrius atkapstė baltą masę, nes turėjo pakelti, bet nerado manęs. Kita trenkta idėja buvo šokti energingą kvikstepą sujungtomis galvomis, kaip vyšniukai. Lakstėme po statybinių medžiagų parduotuves, ieškojome visokių metalų, kad tą įgyvendintume. Paskui susiginčijome, kaip laikomas ginklas. Andrius man rodo: „Va, taip gražiau.“ Aiškinau, kad taip tik sumuštinis nešamas. Važiavome į šaudyklą, truputį apkurtome, nes ne laiku nusiėmėme ausines... Tikrai yra ką prisiminti.

Svoris šokant nukrito savaime? Dabar, ko gero, sveriate ne daugiau nei 1988-aisiais, kai dalyvavote istoriniame grožio konkurse „Gražioji vilnietė“?..

Tikriausiai grįžau prie tų laikų svorio. Niekada nesilaikiau dietų, aktyvus gyvenimo būdas lėmė savo. Pernelyg nekreipiau dėmesio į kūno pokyčius, per daug į juos nesigilindama nusipirkau mažesnių drabužių, bet nuo kojų ėmė kristi batai, tapo nepatogu šokti. Andrius stebėjosi: „Blogus batus pasiuvo?“ Kai apsiaviau ne pirmus metus turimus vakarinius batelius, o jie ėmė einant klarksėti, supratau, kad priežastis – ne batų siuvėjai... Užlipau ant svarstyklių. Paaiškėjo: nebėra gal penkiolikos kilogramų.

Namiškiai daug padėjo rengiantis pasirodymams, bet patys namai be žmonos ir mamos per tuos mėnesius nesubyrėjo?

Viskas normaliai. Jei Ričardas būtų mažiau fotografavęs savo paukščius ir gamtą, būtume matęsi daugiau. Šuo pažįsta, visi pamaitinti, vadinasi – viskas buvo tvarkoje. Su buitimi tvarkausi labai greitai, tad tai man streso nesukėlė. O jei kartą per savaitę rečiau grindis prašlaviau, nemanau, kad kas nors nukentėjo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką