Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 26d. 17:04

Jurga Jurkevičienė: plaukai – jūsų identitetas. Mano sveikų plaukų paslaptis – translytė Lea

Jurga Jurkevičienė Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Jurga Jurkevičienė
Kiek kartų gyvenime buvau nusikirpusi plaukus? Du. Vieną – kai man buvo 16-a, šukuosena vadinosi prancūziškai – sason, antrą – jau Italijoje, kai mano galvos ėmėsi garsus Romos kirpyklos stilistas Ermanno Falcone, suformavęs itin sudėtingą tridimensinį kirpimą. Man tiko, bet psichologiškai jaučiausi blogai. Gal skamba juokingai, bet nuogas kaklas mane privertė jaustis taip, tarsi į gatvę išėjau nuoga.

Nieko neturiu prieš moteris, kurios gyvena ir džiaugiasi trumpai kirptais plaukais.

Tąkart buvau paauglė, kai į Lietuvą atkeliavo mada iš Prancūzijos. Mano mamos mokinė – garsaus Vilniaus kirpėjų salono dabartiniame Lietuvos viešbutyje kirpėja vardu Danguolė man ir mano draugei sukūrė prancūziškas šukuosenas. Dailiai išformuota galva tarsi purus šalmas, apatinė plaukų dalis – į viršų, kaip tapo po kirpimo manoji, vadinama sason, arba – priešingai, į vidų, kaip mano draugės – garson.

Abi šukuosenos daugiau mažiau tiems laikams buvo berniukiškos, tai atspindi ir jų pavadinimas. Šukuosenos buvo neįprastos mūsų Druskininkų I-ajai vidurinei mokyklai, ypač tarp mokyklos pažibų – pirmūnių, tokių, kokios abi buvome mes. Sason ir garson šukuosenos tiems laikams buvo drąsios, mums abiems labai tiko, todėl tuoj pat nukeliavome į garsią fotoatelje ir įamžinome naująjį įvaizdį.

Mūsų mokykloje nebuvo tokių, kas nepastebėjo, jog abi pakeitėme įvaizdį. Niekas mūsų už drąsą nepasmerkė, bet žiūrėjo keistai. Manau, panašią istoriją galėtų papasakoti ne viena mano bendraamžė ir ne tik – lietuvė. Bet... ją pasakoju dėl kitų priežasčių.

Mano draugė, kuriai tiek pat metų, kiek man, nuo paauglystės laikų gyvena su trumpų plaukų šukuosena, nežinau, ar jos šukuosena tebesivadina garson. Aš, tuo tarpu, grįžau prie tradicinių ilgų plaukų, iš kurių galiu kurti šukuosenas pagal mano nuotaiką ir progą. Kartais imu ir susidėlioju kuodą „anni settanta“ (liet. septintas dešimtmetis), kai vykstu į Milano mados vakarėlį pas dizainerį.

Esu tradicinio stiliaus gerbėja, kasdien jaučiuosi gerai su ilgais ant nugaros krintančiais plaukais. Toks mano pasirinkimas.

Būtent mūsų su drauge pasirinkimai puikiai parodo, kokios esame skirtingos, kad, kaip ir kiekviena moteris, save jaučiame kitaip. Save – o tai reiškia, savo plaukus, nes būtent jie yra svarbiausioje, labiausiai matomoje mūsų kūno dalyje. Kaip medžio šakos, arčiausiai dangaus. Ir tai yra mūsų identiteto atspindys.

Esu tikra, moteris, kuri nesirūpina arba šlykštisi savo plaukais, nėra harmonijoje pati su savimi. Ji jaučiasi blogai, galbūt ją kankina liga, nepasitikėjimas, pasibjaurėjimas pačia savimi. Nes gražūs sveiki plaukai yra vidinės stiprybės, jėgos, tvirtybės ženklas.

Esu tikra, moteris, kuri nesirūpina arba šlykštisi savo plaukais, nėra harmonijoje pati su savimi

Todėl netgi ne tai svarbiausia, kaip mes atrodome kitiems, bet kaip jaučiame juos patys. Man smagu, kai ant nugaros pūpso ilgų plaukų sruogos, kartais išlygintos paistra (liet. plaukų lygintuvu), kartais – susuktos į garbanas. Privalau jausti jų svorį ne tik dienos šviesoje, gatvėje, bet ir naktį, ant pagalvės lovoje.

Nedrįsčiau smerkti kitokio požiūrio. Yra itin stilingų dailiosios lyties atstovių, kurioms apskritai plaukai trukdo, jos puikiai jaučiasi nusiskutusios galvą plikai. Nesijaučia negražios, atstumiančios, nemoteriškos, negundančios. Aš turbūt jausčiausi. Svarbu, jog vidaus balsas neprieštarautų išvaizdai, nesukeltų psichologinio diskomforto vien todėl, kad kažkas sukūrė kažkokius stereotipus.

Vienas dalykas, dėl kurio einu į tam tikrus kompromisus – partnerio požiūris, nes ir aš nesu abejinga jo šukuosenos stiliui. Mano gyvenimo draugas manęs netoleravo tik vieną kartą – kai mano garbanos tapo geltonomis. Koks paradoksas, juk viena garsiausių amerikiečių kino juostų vadinasi „Gentlmen prefer blondes“ (liet. Vyrai renkasi blondines). Nėra pasaulyje dailesnės blondinės už Marilyn Monroe, pagrindinio vaidmens atlikėjos, kurią renkasi vyrai, nustumdami į antrąjį planą konkurentę juodaplaukę Jane Russell.

Mano geltonos garbanos man pačiai atrodė nepaprastai gražiai, savo sesers vestuvių nuotraukoje esu su geltonomis garbanomis. Vis dėlto netrukus grįžau prie mano ankstesnio įvaizdžio – tapau tamsiaplauke.

Italijos kirpyklose stilių diktuoja kirpėjas – stilistas. Jis – negailestingas diktatorius, gerai perpratęs moterų psichologiją. Svarbiausia, kad vidinis balsas neprieštarautų tam, kurį tau siūlo tavo kirpėjas, bet mano gyvenimo taisyklė – niekada nebijoti pabandyti. Kai grįžau su nauja trumpų plaukų šukuosena į namus iš Romos kirpėjo Ermanno Falcone salono, mano šeima pažvelgė į mane smalsiai, tarsi į naują žmogų. Jiems labai patiko, bet netrukus nejaukiai jaučiausi aš.

Italijos kirpyklose stilių diktuoja kirpėjas – stilistas. Jis – negailestingas diktatorius, gerai perpratęs moterų psichologiją

Besimokydama mokykloje vis dėlto kėliau mokytojų pasipiktinimą. Ne, ne dėl SASON šukuosenos. Mano plaukai, mano galva, derėjo tik prie itin trumpo uniformos sijono. Mokytojams, ne, ne vyrams, moterims, mokytojoms, mini uniforma badė akis, nes mano šlaunys atrodė pernelyg... Na, net nerandu žodžio joms apibūdinti.

Aš pati, žiūrėdama į veidrodį ir vertindama savo sijono ilgį mąsčiau apie taisyklingas proporcijas, kojų formą, estetiką. Jei sijoną pailginsiu, jis „nukirs“ šlaunis pernelyg žemai ir kojos atrodys kreivos. Taip galvojau aš, būsima drabužių dizainerė. Nebijojau mokytojų pykčio, bausmės. Nes neįžvelgiau kitų matomo vulgarumo, nesijaučiau porno žvaigždė, sutverta vilioti. Todėl nenusileidau stereotipams, nors ne kartą teko nubraukti ašarą. Mano resistenza (liet. atkaklų pasipriešinimą) laikiau mano pačios identiteto ir mano tobulėjimo, progreso dalimi.

Italijoje "Rai I" kanalu transliuojamo mano mėgstamo serialo pagal Emilio Zola romaną „Paradiso delle signore“ (liet. „Moterų Rojus“ ) drama man primena mano paauglystę. Garsi viena pirmųjų Milano mados parduotuvių sustoja ant bankroto ribos, nes už durų vyksta boikotas. Parduotuvėje, kuri klestėjo finansiškai dievinama pasiturinčių Milano klienčių, vadinamų donna di classe (liet. elegantiška aristokratiška moteris) stovi tuščia, nuobodžiauja gražuolės pardavėjos – Veneros. Kas atsitiko?

Reklaminiame parduotuvės stende akis bado kitokia moteris. Ji – jauna baltaplaukė, panaši į Marilyn Monrore, grakšti poza pirmajame nuotraukos plane, už nugaros – smokingais vilkintys elegantiški vyrai. Tai kur tragedija, kad miesto puritonės už durų staugia iš pasiutimo, žegnojasi ir neleidžia savo dukroms įžengti į parduotuvės vidų?

Milane – 1962-ieji. Reklaminiame plakate moteris vilki suknele, kuri, o dangau, atidengia kelius. Štai ir visas nusikaltimas.

„Paradiso delle signore“ stilistė Garbriela skandalingąją suknelę parsivežė iš Londono. Bet tuometinis Milanas dar tokio moterų išlaisvėjimo nebuvo regėjęs. Tuometinis Milanas, lyginant su Londonu, mentaliteto prasme dar – tik didelis kaimas: jei moteris vilki sijoną, nedengiantį kelių, ji yra „poco di buono“ (liet. blogos reputacijos), kitaip tariant, pasirodo gatvėje, kad gundytų vyrus.

Kur čia problema? Ar skandalo priežastis yra moteris, kuriai labai tinka trumpesnė suknelė, kuri nori atrodyti šiuolaikiškai, elegantiškai, ar rėkiančios dievobaimingos puritonės, kurios įžvelgia vulgarumą, gundymą, pornografiją? Juk protestuoja ne vyrai, kuriuos galima būtų apkaltinti sekso geismais, ne, piktinasi moterys. Kas jos, kokios, kurios?

Į šį klausimą profesionaliai atsako seksologas Zigmundas Freudas – vulgarumą ir pornografiją reklamos plakate įžvelgia moterys, kurios pačios yra labiau už kitas perversiškos. Tik jų iškrypimai – giliai paslėpti. Tamsoje, už užuolaidos, kur niekas nemato.

Vulgarumą ir pornografiją reklamos plakate įžvelgia moterys, kurios pačios yra labiau už kitas perversiškos. Tik jų iškrypimai – giliai paslėpti. Tamsoje, už užuolaidos, kur niekas nemato

Sijono ilgis tai – tik viena mažų visuomenės skandalą sukeliančių problemų. Emilis Zola – prancūzų rašytojas, todėl iš šalies puikiai mato tuometinio dar tik žengiančio pirmuosius žingsnius progreso link Milano problemas. Ne, ne tik sijonas priverčia žegnotis. Moteris, įsimylėjusi santuokoje kitą vyrą, priversta emigruoti iš Italijos į Paryžių, nes ne vien Londonas, bet ir Paryžius už tuometinį Milaną kur kas laisvesnis, pažengęs pirmyn.

Ar žinote, kad norint išsituokti Italijoje būtina laukti tris metus? Todėl šeima, vengdama skandalo visuomenėje, labiausiai traumuojančio, be kita ko, atžalas, privalo gyventi kartu net atšalus jausmas. Tik dėl to, jog taip liepia įstatymas.

Laimei, nuo septintojo dešimtmečio Italija smarkiai pasikeitė. Ji – viena pirmaujančių kovoje už asociacijos „Agedo“, kuri gina vaikus, trokštančius gyventi harmoningai, pripažįstant kitokį lytiškumą arba pasikeičiant lytį, veiklą. Ir jų tėvus, nes būtent šie patiria ne tik moralinę traumą dėl visuomenės požiūrio. Juk pripažinimas, jog tavo vaikas netelpa į standartų rėmus kainuoja didžiulę nervinę įtampą. O lyties keitimo atveju – ir išlaidas, nes juk operacija brangiai kainuoja.

Vis dėlto, visos problemos yra išsprendžiamos taikiai, kai įstatymas gina kitokį požiūrį į lytis. Laimei, Milanas, kaip ir didesnė Italijos dalis, pirmauja psichologijos srityje, o tai reiškia, jog netoleruoja požiūrio, kad kitoks – netradicinis žmogus yra tik jo paties užgaidas, iškrypimas, nusikaltimas. O juk nusikaltimas visada reikalauja bausmės. Už ką?

Atvykę į "Agedo" asociacijos būstinę žmonės – vaikai ir tėvai - palaipsniui susigyvena su problema, paliauja priešintis. Profesionalų spacialistų padedami nustoja slėptis, gėdytis, juk trauma ir šiaip sunki – juk nė vienas žmogus netrokšta gultis po peiliu dėl savo arogancijos arba noro atrodyti išskirtiniu.

Tėvų ir vaikų santykiai Italijoje yra progreso pavyzdys visam pasauliui. „Mūsų vaikai nėra marsiečiai, nei nusikaltėliai“, – teigia asociacijos duris peržengusių atžalų, prisipažinusių esančiais lesbietėmis ir gėjais, tėvai. Kodėl jie turėtų būti smerkiami visuomenės, jei pati visuomenė yra tamsi? Asociacija padeda ir vaikams išsivaduoti iš identiteto problemos, suteikia galimybę netraktuoti išskirtinumo kaip traumos, nes kiekvienas individas turi teisę ateiti į šį pasaulį ir gyventi harmonijoje su savo paties kūnu.

Progreso problemą sprendžia kiekviena šalis, ne tik Italija, bet ir Lietuva. Dar visai neseniai pamenu, kaip mano gimtuosiuose Druskininkuose buvo nuspręsta sankryžoje prie įvažiavimo į miestą kirsti šimtametes egles ir statyti degalinę. Mano atminty išliko protesto demonstracija, sukrėtusi ir supriešinusi visą miestą: milžinišką kryžių tempiantis Druskininkų patriotas, tarsi Kristus kryžiaus keliu žengiantis nukryžiavimo link. Už jo – prisiekusiųjų minia.

Šiandien šis prisiminimas kelia šypseną. Kiek ašarų, emocijų, aistrų. Beprasmiškų ginčų. Šiandien pasaulis atsivėrė, žmonės išsivadavo iš sovietinio bloko, keliauja, mato pasaulį, turi galimybę rinktis ir spręsti patys. Ne taip, kaip mūsų mokyklos laikais, kai, tarkime, istorijos pamokose, kuriose buvome mokomi atskirti marksistus nuo kapitalistų, paskutiniuosius reikėdavo pasmerkti. Šie vadovėlių puslapiuose buvo vaizduojami sėdintys ant dolerių maišų ir išnaudojantys vargšus juodaodžius berniukus. Kas mes dabar – marksistai ar kapitalistai? Ne, marksistai – tikrai ne. Tai gal kapitalistai? Bet kam tai šiandien įdomu?

Savo gyvenimo dramą Italijos skaitytojoms pasakoja gražiausių plaukų savininkė translytė brazilė Lea T. Ji – mano grožio idealas, jos dieviški krūtinę dengiantys plaukai pasaulyje nepalieka abejingų. Garsaus brazilų futbolininko centro puolėjo Toninho Cerezo dukra, laimei, užaugo laisvoje šeimoje, gimusi kaip berniukas vardu Leandro.

Prancūzų žurnalo „Vogue“ nuotr./Lea T
Prancūzų žurnalo „Vogue“ nuotr./Lea T

Apie savo patirtas emocijas ir išgyvenimus dėl lyties pakeitimo pasakojanti moteris šiandien jau 40-metė. Ji laiminga, nes tėvas niekada nesmerkė Leandro už troškimą tapti Lea. Likimo dovana gražuolė translytė Lea T vadina susitikimą su Italijos grožio industrijos specialistu dizaineriu Riccardo Tisci, kuris būtent ją, moterį, pasikeitusią lytį pasirinko gerai pasaulyje žinomo „Pantene“ reklamos kampanijos veidu. Jau treji metai kaip Lea T reklamuoja plaukų sveikumą užtikrinančius šio ženklo produktus.

Kodėl Riccardo Tisci pasirinko būtent modelį – transyltę, o ne kitą dailių plaukų savininkę, juk kosmetikos kompanijos fotosesijoms paprastai samdo tradicinės seksualinės orientacijos ilgaplaukes gražuoles?

Riccardo Tisci užaugo Šiaurės Italijoje, bet pats buvo priverstas emigruoti į Londoną. Didžiausias nusikaltimas, stilisto akimis, yra prievarta tradicinėje šeimoje, tėvo panieka motinai, savo partnerei, vaikų gimdytojai, moteriai. Prievarta gali padaryti kur kas daugiau žalos vaikui, nei augimas pas jį įsivaikinusius du vyrus, dvi moteris, translytes.

Didžiausias nusikaltimas, stilisto akimis, yra prievarta tradicinėje šeimoje, tėvo panieka motinai, savo partnerei, vaikų gimdytojai, moteriai

Tik laisvas pasaulis, o tokiu Riccardo Tischi vadina Londoną, kuriame pasiekė karjeros, lygybė tarp žmonių ir tolerancija griauna beprasmiškus stereotipus, trukdančius gyventi. Translytės Lea T įvaizdis, pasak dizainerio, padės visuomenei suprasti, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, turintis teisę augti ir gyventi laisvai. Spręsti pats, kuo jam būti, užuot išgyventi psichologinį spaudimą, prievartą.

Tai ji, prievarta, privalo būti pasmerkta ir anksčiau ar vėliau susilaukti bausmės.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

SEB verslo augimo programa

01:03:12
01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

25:23
11:25
02:51

Esports namai

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką