Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 26d. 15:08

Jurga Jurkevičienė: Prabangos ženklas – blogų kvapų neskleidžiantis šaldytuvas

Jurga Jurkevičienė Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Jurga Jurkevičienė

Pandemija mus išmokė daug gerų dalykų. Svarbiausia – disciplinos, dienos planavimo, pagarbos šeimoje. Tačiau vieną karantino reiškinį prisiminus tiesiog pakerta kojas.

Kartą per savaitę tarsi kokiems sovietmečio prekeiviams, vykstantiems į Lenkiją ar Rumuniją apsipirkti, reikėdavo tempti iš prekybos centro pilnus krepšius produktų. Rikiuoti juos į šaldytuvą, planuoti patiekalus visai savaitei, kontroliuoti, kad kažkuris produktas pasilikęs pripildyto šaldytuvo apačioje nesugestų.

Įpratusiems kasdien nusipirkti, kiek suvalgo šeima, ši permaina sudarė daug nepatogumų. Be kita ko, Italijoje maistas – ne tik itin kokybiškas, bet ir turi savo kainą.

Tad išmetinėti – neįprasta.

Vienas didžiausių prabangos ir komforto reiškinių Italijoje, mano galva, galimybė namuose turėti pustuštį šaldytuvą. Švarų, be drėgmės, todėl skleidžiantį malonų, ne antipatišką kvapą.

Vienas didžiausių prabangos ir komforto reiškinių Italijoje, mano galva, galimybė namuose turėti pustuštį šaldytuvą.

Mėgstu kino filmus apie kilmingas Italijos šeimas – Ruspoli, Torlonia, Rovere, Boromei, Odescalchi, Agnelli. Iš jų nuolat mokausi, jos karantino metu palaikė mano įkvėpimą tikėti, kad netrukus gyvenimas sugrįš į įprastas vėžes. Svarbu, kad šeima neišduotų gerų itališkų stalo įpročių.

TV serialų juostose kamera dažnai fiksuoja detales virtuvėje. Man patinka stebėti, kaip prabangių vilų virtuvėje galandami peiliai, ruošiama paukštiena ir žvėriena, pjaustomos daržovės padažui, minkoma tešla ravioliams, sukamas kremas desertui. Tačiau patraukliausiais veiksmas aristokratiškoje šeimoje vyksta jau prie stalo.

Man, panašiai, kaip amerikiečių rašytojui Ernestui Hemingway, atrodo, jog „kol mes sėdime prie stalo, prabėga visas mūsų gyvenimas“.

Todėl labai svarbu, kaip šeima kartu susėda pusryčių, kaip ruošiasi vakarienei svetainėje, aperityvui prabangios vilos sode. Kokios manieros, gestai, kalba. Italija man paaiškino, kad būtent stalas atidengia daugybę šeimos paslapčių.

Todėl man be galo įdomu, kokios gėlės puokštėje sutinka Milano aristokratų šeimą per pusryčius, pietus, vakarienę. Kokie indai, taurės, įrankiai ant stalo. Panašiose šeimoje mažordomas į šeimininkus kreipiasi contessa (liet. kunigaikštienė) ir conte (liet. kunigaikštis), marchese (liet.markizas) ir marchesina (liet. markizaitė). O Romoje – (liet. princas) arba principessa (liet. princesė) ir kitais svarbiais titulais. Nors veiksmas vyksta ne praėjusiame šimtmetyje, o mūsų dienomis. Italija savo aristokratiškus titulus saugo ir puoselėja.

Šeimos nariams, o ne svečiams paruoštas stalas, porceliano lėkštės su monogramomis, arbatos servizai, auksu dekoruoto krištolo taurės calici (liet. stiklinės) mineraliniam vandeniui, trapūs ilgomis kojomis bicchieri (liet. taurės) šampanui. Man labai įdomu, kokio atspalvio baltasis, rožinis ar raudonasis vynas pilamas į peršviečiamą ąsotėlį Milane, ir kaip jis atrodo Romos palazzo (liet. rūmų) interjere Romoje. Prie kokių patiekalų jį derina mažordomas, paliepus savo poniai Milane, ir kiek pilamas vynas į taurę vyresnio amžiaus marchesa (liet. markizė) Romoje. Pro mano akis neprasprūsta nė viena detalė.

Pro mano akis neprasprūsta nė viena detalė.

Man įdomu žinoti, kad Šiaurės Italijos aristokratiškos Boromei ir Agnelli šeimos serviruoja visiškai kitus, nei Romos kilmingųjų patiekalus. Tarkime, jei veiksmas vyksta Milane, iš virtuvės iškeliauja patiekalas elegantiškame porceliano sriubos inde, o kamerdineris baltomis pirštinėmis jį grakščiai patiekia į lėkštes jau ant stalo. Ragaujamas svarbiausias Lombardijos patiekalas – risotto alla milanese (liet. rizotas milanietiškai) arba baltasis risotto al parmigiano (liet. baltas rizotas su parmezanu). Šeimos nariai, be abejonės, giria patiekalą squisito (liet. išskirtinio skonio, nuostabus), nes kitaip negalėtų vienas kitam parodyti, kad tik aukštos klasės šefas jų šeimos virtuvėje galėjo pagaminti tokį tobulą kūrinį. Nors rizotą tuo metu valgo visas eilinis Milanas.

Jei seriale veiksmas vyksta Milano bare damoms būtinai prie apelsinų spremuta (liet. išspaustos apelsinų sultys) siūloma citrinų ciambellone (liet. riestainio formos) keksas, o štai Romoje įpročiai visai kiti. Ruspoli giminės viloje balta livrėja vilkintis padavėjas žnyplėmis dėlioja į lėkštes susuktus raudonuosius spagetti su pomidorų tyre, o cappuccino per pusryčius damos derina su trapiais kremu pagardintais rageliais.

Cappuccino per pusryčius damos derina su trapiais kremu pagardintais rageliais.

Ir vieni, ir kiti aristokratai ir vyrai, ir moterys po vakarienės ragauja tamsiai rusvos spalvos gėrimą iš krištolo taurių. Tai gero tono ženklas. Ir aš sau dažnai užduodu klausimą – kas tai per gėrimas. Atsargus lėtas aristokratiškas gurkšnojimas. Atsipalaidavimo valanda vyksta antikvariato baldų interjere tarp veidrodžių auksiniais rėmais, šeimos nariams vilkint tikrai ne namine apranga.

Atvirkščiai, itin prabangiai ir grakščiai įsipatoginus minkštasuoliuose, užmetus koją ant kojos, apautos itališko arte delle mani (liet. rankų darbo aukštosios mados) batais, bateliais. Lydint rafinuotiems pokalbiams, kurių pagrindas – kandus flirtas, klasikinės muzikos fone, cigaro dūmų debesyje. Tiesa, svarbu tai, kad tik iš išorės šis gyvenimas – karališkas ir patogus. Iš tiesų, stalo fone verda intrigos, griūva bankai, kuriasi nauji verslai, išstumdami senus, naujos mados parduotuvės ir ateljė, mezgasi meilės istorijos.

Tad žvelgiant į serialo interjeruose dominuojantį stalą aišku, jog jis neskirtas vien pasisotinimui.

Svarbiausias kiekvienos moters aristokratų šeimoje uždavinys su mažordomu aptarti, ką šeima pageidauja matyti dienos metu ant stalo ir kas bus patiekalų valgytojai. Ne, jokių svečių nebus, tik šeimos nariai. Tuomet virtuvei duodama komanda, kokia privalo atsirasti žuvis, kumpiai, mėsa, daržovės. Visa tai – tiesiai iš asmeninių prekeivių rankų. Produktai jokiu būdu ne iš prekybos centro.

Visa tai – tiesiai iš asmeninių prekeivių rankų.

Nei mažordomų, nei kamerdinerių namuose neturime, bet visą ilgą pandemijos periodą tiesėme kasdien baltas staltieses ant stalo ir stengėmės užtikrinti Ruspoli ir Agnelli šeimų staltiesės ritmo tvarką.

Trikdė tik vienas dalykas – perpildytas šaldytuvas.

Nieko nėra baisiau, kaip atvykus į svečius ir šeimininkei pravėrus šaldytuvo dureles užuosti ilgai laikomų produktų kvapus ir žinoti, kad tuos produktus reikės valgyti. Mūsų produktai, tiesa, niekada nespėdavo sugesti. Jų kontrolės išmokome Italijoje prieš gerą dešimtmetį. Jos laikomės ir sugrįžę į Lietuvą. Šio principo laikydamiesi visų mūsų namų šaldytuvus laikome tuščius.

Mūsų namų šaldytuvus laikome tuščius.

Panašios stalo tradicijos Italijoje – ne tik garsių giminių rūmuose ir vilose. Kiekvienoje šeimoje yra ypatinga pagarba maistui, šaldytuvui. Prabanga slypi ne vien krištolo taurėse, brangaus mineralinio vandens etiketėse, kuriuo užgeriamas vynas. Prabanga tai – galimybė valgyti tai, kas pagaminta čia ir dabar. Iš šviežutėlės mėsos, žuvies, daržovių. Ką tik nulipdyti ravioliai, ką tik išsuktas rizotas, ką tik nupilta pasta. Ką tik iš šviežių abrikosų išsukti ledai, gramdyta melograno granita (liet. ledo drožlių gėrimas su granatais).

Nieko vakarykščio. Nieko iš šaldytuvo. Todėl šaldytuvas – visada tuščias.

Tačiau iš mano virtuvės spintelės netyčia iškritęs laminuoto plastiko krepšys man sukėlė prisiminimą apie pandemiją. Krepšių rankenos turėjo būti iš itin tvirtos tasmos, panašios į tų mėlynomis ir raudonomis juostomis suliniuotų sovietmečio maišų, taip menkai elegantiškų, su kuriais keliauja prekeiviai.

Karantino metu šie krepšiai tapo nepakeičiami, juk visus produktus reikėdavo parvilkti į namus ant rankų. Sunku būdavo tempti mineralinį vandenį stiklo induose. Be visų kitų produktų dar galima įsivaizduoti stalą Italijoje, bet be aukštos kokybės mineralinio vandens – niekaip.

Niekas nenorėjo mokėti baudų už taisyklių nepaisymą karabinierių patruliams, todėl automobilių neliesdavo. Kantriai atstovėję dusdami po mascherine (liet. kaukėmis) eilėje kantriai tempėme produktus, vandens pakuotes namo.

Iš batų spintos į tolimesnę lentyną išsikraustė elegantiškesnis apavas, svarbiausi tapo patogūs sportbačiai. Man visai neįprastas garderobo stilius, kurį rinkdavausi tik keliaudama į sporto klubą (it. palestra). Sustabdyta galimybė – uscire (liet. išeiti pasižmonėti) nuslopino azartą džiaugtis gyvenimu, kuris Italijoje anksčiau buvo toks natūralus. Pasikeitęs gyvenimo būdas sugriovė tvarką ne tik šaldytuve, bet ir spintoje. O tai reiškia – ir galvoje.

Dar taip neseniai visi tie nepatogumai trikdė gyvenimą. Jokių savaitgalio išvykų į mados gatves, kavines, restoranus. Jokių naujų drabužių, shoppingo poreikiai – sustabdyti. Vienintelis džiaugsmas – su šeima susėsti prie balta staltiese padengto stalo, įsijungti muziką, pasigaminti išskirtinį patiekalą. Taigi, stalo, kaip nė viena kita Italijos šeima, neišdavėme. Jis tarsi mums atsidėkojo už pagarbą. Stalas padėjo išgyventi.

Bet vieną dieną įtampa ėmė ir baigėsi. Sugrįžo įprastas ritmas, bet kartu ir beprotiškas birželio pabaigos karštis. Rašomojo stalo apačioje – praėjusių metų kalėdinė premija – Romos Trastevere restorane vakarienė dviem. Pandemijos metu viskas užsimiršo. Kokia laimė vėl pasipuošti, išeiti į restoraną, ragauti, bendrauti, žavėtis, plepėti iki vidurnakčio ir nematyti nakties.

Bet svarbiausia – negalvoti, kaip savaitei pripildyti savo namų šaldytuvą. Arba galvoti, bet labai trumpai, nes vėl valgiaraštis skiriamas tik šiai vienai vienintelei dienai.

Vos atvykusi į Italiją kartą su mūsų diplomatiniu korpusu buvau Toskanoje pakviesta į vieną brangų restoraną. Pirmiausia ši vieta mane nustebino modernia, tačiau itin intymia aplinka – jame buvo keistai maža vietos. Dar po kelių minučių – nosį suerzino nauji aromatai. Žinojau, kad tai vienas geriausių Italijos žuvies restoranų, bet jokio kepamos žuvies kvapo, kurį puikiai atsimindavau iš sovietinių virtuvių kaip patį nemaloniausią, nejaučiau. Tas miniatiūrinio restoranėlio kvapas man dvelkė kažkuo itin prabangiu.

Tik vėliau sužinojau, kad to restorano virtuvėje nėra šaldytuvų.

Tiek salėje, tiek ir virtuvėje sklandė malonūs, nors stiprūs aromatai, su tam tikru itališku prieskoniu – sapore (liet. skonis ir kvapas). Bet tuo pat metu ir šviežiu, kaip kvepia, tarkime, jūros dumbliai, su rūkyklų laivų uoste prieskoniu. Kažkas panašaus į Nidos marių pakrantės aromatą.

Restorane kvepėjo gaivinančiai, aristokratiškai. Neįtikėtina nauja žuvies virtuvė – užuodžiau jūros gėrybių, rozmarinų ir bazilikų kvapus, sumišusius su pikantiškuoju pipiru, kaip vėliau sužinojau aštriuoju Kalabrijos peperoncino.

Netrukus pasirodė, jog mes su Lietuvos diplomatiniu korpusu kaitrią birželio pabaigos dieną ragausime žuvis, kurios į virtuvę šį rytą atkeliavo tiesiog iš uosto. Mums pademonstravo įvairiausių dydžių ir spalvų žuvis, jūros ežius, mažutes blizgančias silkę primenančias žuvytes, kurių pavadinimą tik gerokai vėliau sužinojau – ančiuviai.

Hm, nusistebėjome tąkart. Žuvies restoranas be šaldytuvo. Kaip tai įmanoma?

Žuvies restoranas be šaldytuvo. Kaip tai įmanoma?

Vėliau du broliai restorano – cuoco (liet. virėjai) Marco ir jo brolis Claudio paaiškino, kad būtent jų restorane nėra valgiaraščio, nes žuvis nelaikoma šaldytuve. Klientui rekomenduojama tai, kas pagauta tą patį rytą. Terminis apdorojimas taip pat reikalauja vos kelių minučių. Tyras alyvuogių aliejus, žolelės, skirtos pagardinimui, jokio kepimo nė negalėtų būti. Todėl ir kvapų restorane nėra. Svarbiausia – tinkamai išvalyta dar žalia žuvis. O vėliau, patiekiant, jau lengvai termiškai apdorota, išrenkant kaulus kliento akivaizdoje. Štai ir visa paslaptis.

Tada nei mūsų diplomatai, nei mes nesupratome, jog restoranas be valgiaraščio yra ne eilinė užeiga, bet didžiausios prabangos išraiška. Tai apstulbino mūsų valstybės ambasadorių. Vienas mūsiškės kompanijos žmogus negalėjo suprasti, kaip valgyti tokią beveik žalią žuvį, tad pasiprašė majonezo. Netrukus vienas šefų mūsų akivaizdoje išsuko kiaušinio trynį šaukštu kartu su žaliu kaip smaragdas aliejumi ir citrinos sultimis. Pabarstė druska ir – štai jums majonezas, ponai.

Paskutinę birželio savaitę viena didžiausių komforto būsenos išraiškų – savaitgalis savo namų terasoje prie Tirėnų jūros. Tereikia tiek nedaug, kad viskas sugrįžtų į valstybę, kuri gyvenimą žaibiškai moka paversti divertimento (liet. malonumo, pasilinksminimo, aistros išraiška).

Mažutis šaldytuvas pajūrio namuose – tuščias, jame tik – ledukai šaldiklyje. „Fiuggi“ mineralinio vandens butelis durelėse. Spintelėje – aukščiausios kokybės tyras „Frantoio Montecchia“ alyvuogių aliejus. Mintyse – vakarienės meniu.

Kelionė į turgų išsirinkti vakarienei žuvį kur kas malonesnė už nerimą, kaip pripildyti savaitei plastiko maišus. Juos slepiame į tolimiausią spintos kampą kaip bjaurius prisiminimus.

Tikimės, kad jų niekada daugiau neprireiks.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

26:29
01:19
00:31

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką