Kalbama, kad gruodžio 4-ąją „Lofte“ įvyksiantis „inCulto“ koncertas taps paskutiniu viešu grupės pasirodymu. Žinia apie jūsų išsiskyrimą buvo labai netikėta...
O mes apie tai tarpusavyje kalbėjome jau nuo vasaros. Manau, „inCulto“ nelabai tinka dabartinėje situacijoje, daugelį planų ir sumanymų sunku įgyvendinti. Yra daug dalykų, kurie pradėjo kliūti: pradedant tuo, kad trūksta muzikos verslo infrastruktūros, profesionalų, baigiant nedėkinga mokesčių sistema ir prasta ekonomine šalies padėtimi. Geriau dirbti, nei dirbome, negalime, o prasčiau ar taip pat – nėra prasmės. Esame tarsi didelis laivas, kuris sukiojasi mažoje upėje ar sekliuose vandenyse ir nežino, kaip ištrūkti. Save lyginame su viniline plokštele, kuri nors ir yra geras daiktas, šiais laikais – nelabai praktiškas.
Bet juk praėję metai grupei „inCulto“ buvo gana sėkmingi...
Sakyčiau, net labai sėkmingi. Daug dirbome, žmonėms patiko tai, ką darėme, netgi pavyko šiek tiek užsidirbti. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl šių metų, tačiau su grupe pasiekėme tašką, kai nebežinome, ką dar galėtume pasiekti.
Bet kodėl nebuvo galima tiesiog kurį laiką pailsėti ir po mėnesio kito su trenksmu sugrįžti?
Nėra geriau už tvirtai padėtą tašką tuomet, kai grupė išgyvena pakilimą. Gerai, kad tašką dedame ir naujų galimybių ieškoti išeiname, kai nė vienam iš mūsų muzika dar nėra įgrisusi, o ir nesame vienas kitam nusibodę, tuo labiau – susipykę.
„inCulto“ gimė iš noro nedirbti nuo aštuonių valandų ryto iki penkių vakaro. Daug metų tai sėkmingai darėme, bet atėjo laikas, kai ir muzika tapo tokiu pačiu darbu: aibė organizacinių reikalų, daug nervų, streso. Neįtikėtina, tačiau pastaruoju metu dirbu septynias dienas per savaitę, pradedu nuo pirmadienio dešimtos ryto. Muzika manęs nė kiek nevargina, tačiau šalia jos atsirandantys administraciniai reikalai varo į neviltį. Išaušta diena, kai supranti, kad visame tame – per daug neracionalumo, o tai, kas tau buvo šventa, po truputį tampa „pornografija“.
„inCulto“ gimė iš noro nedirbti nuo aštuonių valandų ryto iki penkių vakaro. Daug metų tai sėkmingai darėme, bet atėjo laikas, kai ir muzika tapo tokiu pačiu darbu: aibė organizacinių reikalų, daug nervų, streso.
Ir kas toliau?
Nesuku dėl to galvos...
Gyvensi iš žmonos kišenės?
Būtent! Arba iš po lovos išsitrauksiu milijonines santaupas, apie kurias žmonės taip mėgsta kalbėti. O jei rimtai, minčių sukasi pačių įvairiausių, bet kol kas svarbiausia su „inCulto“ baigti tai, kas suplanuota. Sausį su šeima išvažiuojame trims mėnesiams į Kolumbiją, o tada ir pažiūrėsime, ką toliau veikti.
Žinau tik viena: prie projektų ateityje dirbsiu kur kas atsargiau. Paleidęs į pasaulį, nepulsiu į projektą stačia galva, laikui atėjus, leisiu ir jam, ir sau pailsėti. Muzika visada bus mėgstamiausia veikla, bet kas žino: gal suvilios dar kas nors, kas bus visiškai nesusiję su ja.
Koks jausmas užplūdo, kai žinia apie išsiskyrimą pasiekė spaudą, – juk būtent tada pasidaro aišku, kad kelio atgal nebėra?
Jei atvirai, pasidarė šiek tiek liūdna. Gal todėl, jog supranti, kad baigėsi dar vienas gyvenimo etapas. Po truputį pajutau nostalgiją – juk kai susikūrė „inCulto“, man buvo dvidešimt treji, buvau jaunas vaikinukas, per tuos aštuonerius metus, oi, kiek daug visko nutiko. Liūdna, bet tai tikrai nėra pasaulio pabaiga. Gaila ir dėl to, kad per pastaruosius metus įsitikinau, jog grupė tikrai yra gera.
O ką mano grupės nariai – juk buvai jiems lyg darbdavys, kuris vieną dieną atėjo ir pasakė: „Užsidarome...“?
Visi supratome, koks svarbus mums yra menas, muzika. Per visą „inCulto“ istoriją buvo priimta daugybė neracionalių sprendimų – grojome bet kur, dalyvavome bet kokiose laidose, visokiais būdais bandėme išsaugoti populiarumą, bet viskas buvo taip idiotiška. Nebenoriu to daryti!
Groti ir nuolat sukti galvą, kaip užsidirbti kapeiką, – tai joks gyvenimas. Niekada negyvenome prabangiai, tačiau pinigų užsidirbdavome, ir vis tiek manau, kad svarbiausia daryti tai, kas suteikia gyvenimui prasmę. O prasmės, jog nuolat turi strateguoti, ieškoti būdų, kaip padaryti, kad daina būtų klausoma, albumas – perkamas, aš nebematau. Vaikiško entuziazmo nėra, o ir poreikiai – visai kitokie.
Daug kas pasakys, kad kovoti su iššūkiais – ne pats tinkamiausias laikas.
Dirbu su organizacija „Gelbėkit vaikus“, nuolat sulaukiu kvietimų dalyvauti labdaringoje veikloje, tikrai visiems padedu, kiek galiu, kartais – net daugiau. Bet grupė negali būti labdara. Čia kaip su meile – grupė negali egzistuoti iš gailesčio. Tai – jokia motyvacija, o ir socializmo grupės veikloje negali būti. Nesame neįgalūs žmonės, kurie nesusirastų veiklos.
O kokia šiuo klausimu buvo tavo žmonos Ericos nuomonė?
Ji taip pat truputį nuliūdo, svarstė, kad gal vertėtų luktelėti, neskubėti. Tačiau apie mano sprendimą sužinojęs Viktoras („Skamp“ narys Viktoras Diawara – red. past.) pasakė, kad, jo galva, jis yra geras.
Erica matė, kad man pradeda čiuožti stogas, suprato, kad galbūt vis dėlto neverta tiek draskytis. Man tikrai ne gėda prisipažinti: pasidarė sunku, nebegaliu įminti mįslės, kaip turėtume elgtis toliau, todėl ir išsiskiriame.
Manau, mums pasisekė: išleidome gerą albumą, mūsų veikla pastaraisiais metais klostėsi puikiai, išeiname visiems palikę gerą įspūdį. Dar prieš metus naršydamas po internetą nebūčiau radęs tiek gerų žinių apie „inCulto“, o dabar galiu didžiuotis, kad buvau šio projekto dalis. Nieko geresnio pridurti negaliu.
Kita vertus, paklauskite po pusmečio, kaip man sekasi (juokiasi)...
