Jurgita, artėja gražiausias TV3 projektas „Išsipildymo akcija 2009“. Ką Tau reiškia šis gerumo telemaratonas?
Pirmiausia man tai prisiminimas. Prisiminimas, kad esame ne tik mes, bet ir kiti. Tie, kuriems ne viskas pasisekė, tie, kurie per gražiausias metų šventes negali grįžti ten, kur galime mes, – namo...
 |
| Jono Staselio nuotr./Jurgita Jurkutė 2007-aisiais |
Kodėl sutikai prisidėti prie šios akcijos?
Bent jau man tokiais atvejais net nekyla minčių, kodėl taip, o ne kitaip. Aš pritariu šioms akcijoms, nors būtų taip gerai, jei jų nereikėtų. Deja, yra, kaip yra, ir šiuo atveju tenka rūpintis pasekmėmis. O priežastys... Jos ir toliau egzistuoja.
Jau nufilmuotas didysis akcijos koncertas, kuris bus rodomas per šv. Kalėdas. Koncerte Tu vaidinai piratę. Ar nebuvo sunku įsijausti į šį vaidmenį?
Baisus klausimas (juokiasi). Būna daug paprasčiau, kai nieko neišmanai, ir darai taip, kaip tau atrodo. Kai su tuo susiduri, šiuo atveju kalbu apie savo studijas, tuomet būna labai sunku. Kyla nemažai klausimų: koks tavo personažas, kaip, kodėl, kur? O televizijos projektas – tai ne teatras. Ten viskas turi būti greitai, čia ir dabar, nereikia per daug įsijausti (šypteli). Turbūt mane šiuo atveju supras tik tie, kurie suvokia, apie ką aš kalbu (juokiasi).
Pastebėjau, kad per „Išsipildymo akcijos 2009“ filmavimą labai kantriai ir geranoriškai fotografavaisi su būriu vaikų. Myli vaikus?
Taip, aš myliu vaikus ir labai jais žaviuosi, nes vaikai moka džiaugtis viskuo, net menkiausiu dalyku. Jie moka stebėti pasaulį ir juo stebėtis, ką mes, suaugusieji, dažnai tiesiog pamirštame arba vadiname vaikų žaidimais.
Pabaigos link artėja televizijos projektas „Šok su manimi“, kuriame debiutavai kaip laidos vedėja. Kaip reziumuotumei savo darbą?
Buvo visko. Tai buvo net savotiška mokykla, juk viskas vyko tiesioginiame eteryje! Turi suktis čia ir dabar. Nepasakysi: „Atsiprašau, gal galima antrą dublį?“
Kokius gražiausius momentus prisimeni iš filmavimų ir kokių akimirkų galėjo nebūti?
Tokių akimirkų, kurių galėjo nebūti, nebuvo, nes viskas vykdavo tiesiogiai (šypteli). O patys gražiausi momentai visada buvo improvizacijos. Niekada nepamiršiu, kaip aš su Vytautu (Vytautu Šapranausku – aut. past.), laukdami reklamos pertraukos pabaigos, sėdėjome, plepėjome, buvo labai šalta, tad laidos režisierius man davė savo megztinį. Staiga mums su Vytautu šovė mintis imti ir pašmaikštauti. Vis įdomiau, nei iki skausmo pažįstamas „sveiki sugrįžę po reklamos“. Iki tiesioginio eterio liko kelios sekundės. Aš sėdžiu su vakarine suknele ir vyrišku, man gerokai per dideliu megztiniu. Salėje sumaištis, pusė žmonių atsistoja, prodiuserė mosuoja kaip tik gali, Žilvinas Grigaitis, sėdėjęs pirmoje eilėje, šaukia: „Jurgita, nusimesk megztinį!“ Žinoma, aš, kaip ir Vytautas, nieko „negirdžiu“. Na, o kaip viskas baigėsi, žiūrovai turbūt patys puikiai žino. Spauda su pasimėgavimu rašė, kaip Jurgita galėjo pamiršti! O žmonės kalbėjo: „Dieve Dieve, kaip ta mergaite su treningu išėjo?..“ Manau, protingas žiūrovas suprato, kad tai buvo mažas etiudas. Po šios improvizacijos buvo daug smagaus juoko, kai kas net iki ašarų juokėsi! Prodiuserė guodėsi, kad mes jai patrumpinome gyvenimą (juokiasi).
 |
| TV3 nuotr./Jurgita Jurkutė |
Iš karto po Naujųjų metų su Vytautu Šapranausku vesi „Chorų karus“. Kaip manai, ar toks pasiūlymas yra Tavo darbo įvertinimas?
Be abejonės, smagu, kai darbdavys pasako, kad gerai dirbi, nori, jog taip būtų ir toliau. Kita vertus, buvo dvejonių, turėjau kitų planų. Gyvenime nutinkantys vieni ar kiti dalykai mane savaime nukreipia tinkamu keliu, kuriuo man lieka tik eiti.
Kai dar nebuvai „Šok su manimi“ projekto vedėja, tik gražiausiais žodžiais atsiliepei apie V. Šapranauską. Ar per šiuos mėnesius nuomonė apie kolegą nepakito?
Taip, prisimenu, ką kalbėjau, ir drebėjau, kad tik neprisišnekėčiau (juokiasi). Laimė, viskas yra labai gerai. Neklydau taip sakydama apie Vytautą. Kai prieš pirmąją laidą repetavome, mokėmės šokti, jam sakiau: „Nepyk, jei kas bus ne taip.“ O Vytautas pasisuko ir sakė: „Žiūrėk, kad tik aš ko nors ne taip nepadaryčiau.“ Tada supratau – viskas bus gerai!
Ar Tau negaila „parduotų“ šeštadienių? Pastaruosius mėnesius negalėjai niekur nei išvykti, nei pabėgti. Netrukus taip pat bus ir po Naujųjų metų vedant „Chorų karus“.
Pasakysiu pavyzdį: man gaila tų akimirkų, kurios praleidžiamos tuščiai, nieko neveikiant, kiurksant prie televizoriaus ar kompiuterio. Pradedu panikuoti, kai atsiranda laisvo laiko, nes aš paprasčiausiai nebežinau, ką su juo daryti. Man atrodo, kuo užimtesnis esi, tuo daugiau suspėji padaryti, ir atvirkščiai.
Šiuo metu laikai egzaminus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip sekasi?
Taip, ne tik ten, bet ir Vilniaus universitete. Kaip ir sakiau, kuo užimtesnis esi, tuo daugiau spėji. Tik mama labai jaudinasi, ar randu laiko pavalgyti, ar nesergu, ar nepervargstu. Bet taip turbūt kalba visos mamos... Skamba juokingai, tačiau gera tai girdėti, nes supranti, kad kažkas tavimi rūpinsis amžinai. O tai nepaprastai gražu.
Neseniai Tave „Šok su manimi“ užkulisiuose filmavimo užsienio žurnalistai, berods, iš Brazilijos. Gal gali papasakoti, apie ką kalbėjotės?
Tiesiog vieną dieną sulaukiau skambučio ir buvau informuota, kad į Lietuvą atvyksta komanda iš Brazilijos, kuri kūrė filmą apie 12 pasaulio šalių. Per šias šalis žurnalistai norėjo parodyti dvylikos skirtingo amžiaus moterų paveikslus. Viena iš jų buvau aš.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotr./Jurgita Jurkutė su Ryčiu Širvaičiu |
Prieš kelias savaites ant Tavo piršto sutvisko naujas žiedas. Gal netrukus skambės vestuvių varpai? Juk visa Lietuva laukia!
Na, į šį klausimą atsakysiu labai paprastai: per pastarąsias kelias savaites nei pirkau, nei gavau kokių žiedų.
