Tokie jų prisipažinimai – atsargūs. Lyg abu nenorėtų sumenkinti to, ką matė nuvykę į skurdo, nepriteklių kamuojamą Azijos šalį. Jurgita, Marijus, taip pat TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė, aktorė Virginija Kochanskytė ir UNICEF organizacijos Lietuvos skyriaus vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė tapo bendro UNICEF ir TV3 projekto „Už kiekvieną vaiką“ dalyviais.
„Ar mes galime jiems padėti?“ – svarsto Lietuvos garsenybės, kurių akimis televizijos žiūrovams bus mėginama papasakoti tragiška Kambodžos Karalystės istorija.
„Aš mėginau nusimesti emocijas: nusiramink, Marka, tai – gyvenimas... Bet tai, ką ten matėme, negali neveikti. Nesu jokia Motina Teresė, atvirkščiai, dažnai jaučiuosi lyg chirurgas – galvoju, ar realiai padėsi tam žmogui, ar ne, tačiau Kambodžoje priėmiau Joelo iš UNICEF išsakytą mintį: turi viduje nuspręsti, ar tai, ką darai, yra teisinga, ar ne. Jei dėl to, ką darome, bus išgelbėta bent viena gyvybė, juk bus teisinga. Argi ne?“ – svarsto Marijonas.
Jurgita priduria: „Stengiausi tvirtai laikytis. Būtų buvę tiesiog gėda ašaroti – tie žmonės atrodo tvirti ir visą laiką šypsosi.“
Jai pačiai toji kelionė nebuvo iš lengviausių – į Kambodžą aktorė išskrido tuojau pat po tėvelio laidotuvių: „Džiaugiuosi, kad aplink mane buvo kelionės draugai. Jie ir tai, ką mačiau, man labai padėjo.“
Dabar, kai įspūdžiai susigulėjo, jiedu jau gali juokauti. „Aha, tu ten vien picas valgei, o mes vos tarantulų neparagavome“, – iš Jurgitos šaiposi Marijonas. „Buvo baisu išvis ką nors valgyti...“ – tarsteli ji. Paskui abu svarsto: Kambodžoje galima rasti visko. Vytautas Šapranauskas, pavyzdžiui, vienoje saloje rado septynių žvaigždučių viešbutį. O štai UNICEF norėjo parodyti vargą. „Kontrastų šalis...“ – sako Jurgita. Marijonas filosofuoja: „Kai gerai pagalvoji, ten tas vargas – normalus, tiems žmonėms įprastas. Vakar apie tai su savo tėvais kalbėjausi. Mama, aišku, ėmė dejuoti: oi, kokie tie žmonės nelaimingi! Tėtis greitai viską sudėliojo į vietas: o tu pameni, kaip mes gyvenome prie komunistų? Nė žinojome, kaip žmonės Amerikoje ar Anglijoje gyvena, auginome vaikus ir buvome laimingi. Yra tiesos, ką tėtis kalba, tačiau visai nepriimtina, kad ten miršta trečdalis vaikų.“ „Ir nuo tokių ligų, nuo kurių pas mus pasveikstama... Vaikai miršta, nes trūksta antibiotikų. Argi tai ne baisu?“ – lyg norėdama atsikratyti matytų vaizdų, purto galvą Jurgita.
Jiedu kalba apie moliną rudą vandenį, kuris teka visose Kambodžos upėse, apie seklius šulinius, kurių vandens gerti niekas neturėtų, bet geria. „Nuo to rudo vandens pavargsti... Jo daug aplink, lyg ir norėtum įsibristi, bet negali prisiversti. O vaikai turškiasi. Argi jis geras, toks kakavos spalvos, bet semia jį ir geria...“ – negali suprasti Marijonas, o Jurgita prisimena vėjyje besiplaikstančias išskalbtas paklodes šalia viešbučio. Visos jos – rusvos spalvos.
Kiekvienas lietuvių pasirodymas provincijos kaimuose – didžiulis įvykis. Patekti ten nėra taip paprasta: keliai prasti, važiuodavo visureigiais. „Mes tai atvažiavome, o kaip jiems ištrūkti iš tokio kaimo? Autobusai nevažiuoja, automobilių jie neturi, bėda, kai reikia pasiekti ligoninę. Net ir tuomet, kai neturtėliai gauna nemokamą gydymą“, – patyrė Jurgita. Apsilankiusi šiaudiniuose, ant pastolių suręstuose nameliuose, ji prisiklausė siaubingų vargo istorijų. Apie tai, kad viena mergaitė nueina į mokyklą ir miega, nes yra visiškai nusilpusi. Apie tai, kad kitą mamos už paskutinius dolerius nuvežtą į ligoninę girtuoklis tėvas jau antrą dieną parsivežė namo. Apie tai, kad Kambodžos vaikų plaukų niekas nedažo, bet jų galiukai tampa ugnies spalvos, nes išsekusiems kūneliams trūksta vitaminų ir mineralų.
Vis dėlto vietos gyventojai šypsosi. Nesvarbu, kad liūčių išvargintoje žemėje niekas neauga. „O gal ir tradicijų nėra? – svarsto Marijonas. – Visą laiką lyginu su Lietuva. Juk dar visai neseniai ir lietuviams ūkininkams į galvą neatėjo, kad galima savo laukuose auginti ką nors įdomesnio nei bulves. Ten auga ryžiai. Šimtus metų auga. Viename kaime mačiau po namo poliais bėgiojančias kiaules. Kriuksi sau, gražios tokios, juodos. Klausiu: ką su jomis darote? Parduodam ir perkam ryžius! Toks užburtas ratas... Ir ką su ta kiaule papjovęs darysi? Šaldytuvų nėra, druskos neturi, šeima visos nesuvalgys. Man pasakojo, kad kartą metuose, per derliaus nuėmimo šventę, visas kaimas pjauna buivolą. Štai tada ir pavalgo visi.“
Ligoninėse lietuviai pastebėjo vaikiškus plakatus, kuriuose išrašyta mitybos abėcėlė: ką dar, be ryžių, galima valgyti? Varlė nupiešta, gyvatė, žuvys – jose gausu naudingų medžiagų. „Šeimoje, kur svečiavomės, mama buvo parsinešusi keletą krabų, gamino juos su ryžiais“, – prisimena Jurgita.
Dovanų atvykėliai nedalijo. Marius sako, kad tokia yra UNICEF organizacijos politika. Tiesa, vienai itin vargingai gyvenančiai šeimai atvežė maisto. „Pameni, kaip jie džiaugėsi?“ – Jurgitai akyse tebestovi išlydinti moteris, kurios veide sumišę visi jausmai – džiaugsmas, dėkingumas, netgi kažkoks nesmagumas. Marijonas prisimena kitką: „Kaip galėjau užduoti tokį kvailą klausimą, visiškai kvailą? Ar jūs laiminga? Na, taip, sunku, bet mes visi taip gyvename... Štai koks buvo jos atsakymas. Ir tada supranti, kad jie prie visko įpranta. Susitaiko netgi su mirtimis...“
„Aš nemanau, kad galima prie to įprasti, – ginčijasi Jurgita. – Ir nemanau, kad širdyje jie neišgyvena dėl kiekvieno išėjusio vaiko. Gali būti, kad nedaro iš to tragedijos, susitaiko, nes taip moko religija, bet išgyvena. Man pasakojo, kad kai kurios moterys gaudo bet kokią informaciją, kur galima gauti vitaminų, kur nemokamai dalija geležies tabletes. Tačiau tokių nedaug, kitos geriau renkasi šamaną, kuris vaikui ant kaklo užriša juostelę, nei ieško medikų pagalbos. Ligoninėje matėme daug vaikų, kuriems ne po vieną ir ne po dvi juosteles ant kaklo užrišta, matyt, kai tėvai visai nieko nebegali padaryti, atveža juos ligoninėn.“ „Na, taip, matėme vaizdą, sunku net įsivaizduoti. Važiuoja motoroleris gatve, prie vairo tėtis, gale – mama, o per vidurį vaikas, kuriam prie rankos pritaisyta lašelinė“, – priduria Marijonas.
„Sutik, Mariau, šeima tame krašte labai svarbi, kad ir kaip skurdžiai jie gyventų, – Jurgitai pro akis nepraslydo Kambodžos gyventojų tarpusavio santykiai. – Jie ten visi susikibę – vaikai, tėvai, seneliai. Broliai, seserys vieni kitus prižiūri, globoja. Ir tėvai vaikus myli, kiek gali. Gražu, šilta...“
„Žmonės ten tikrai labai mieli, šilti ir nepaprastai jukūs, ypač moterys, – pritaria Marius. – Suprantu, kad lietuvius žiauriai sunku įtikinti, jog verta pasirūpinti svetimais vaikais, juk ir Lietuvoje yra kuo rūpintis. Bet jei esama žmonių, kurie nori padaryti ką nors gero pasauliui, kodėl jiems to neleidus?
Savo pinigus gali atiduoti šuniukų prieglaudai, vaikų onkologijos skyriui, Somaliui arba Kambodžos vaikams, jei tau pasirodys, kad verta. Vis tiek tai bus geras darbas.“
„Niekada negali žinoti, kada pačiam pririeks pagalbos ir kas tau išties ranką, – akimirką susimąsto Jurgita ir iš atminties ištraukia dar vieną kelionės prisiminimą. – Per paskutinę vakarienę mūsų vairuotojas prisipylė stiklinę sulčių ir laužyta anglų kalba padėkojo: „Ačiū už tai, kad norite padėti mūsų šaliai!“ Jis taip šiltai tai pasakė...“
Pasakojama, kad Jurgita nuoširdumo irgi neliko skolinga. Kambodžoje išgyventos emocijos susipynė su neseniai patirta tėvelio netektimi jos pakeltame toste. „Buvau afekto būsenos, – kalbą nusuka Jurgita. – To, ką pasakiau, daugiau niekada nepakartosiu, tegu tas tostas lieka Kambodžoje.“
