Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 25d. 17:02

Jurgita Minderytė: pašėlusiai džiazuojanti

Jurgita Minderytė
Gedmanto Kropio/„Laima“ nuotr. / Jurgita Minderytė

Jos gyvenimas panašus į filmą su trilerio elementais, tarp kurių įsimaišę ir romantikos prieskonių. Verslininkės gyslelę turinti smėlio menininkė Jurgita Minderytė užsispyrusi verčia savo gyvenimo etapų puslapius: vieną jų prieš kelis mėnesius pažymėjo trečio vaiko gimimas, puoselėja naujus projektus ir viltis.

Apie ką svajojote šešiolikos? 

Tada buvau veikli ir turtinga (pati užsidirbdavau ir net tėvams padėdavau). Tik kad amžius durnas: sėdi ir galvoji, ką su ta krūva pinigų veikti. Juo labiau kad nei tada, nei dabar pinigai nebuvo mano tikslas. Buvo įdomu kas kita: nuo mažens piešiau, kurdavau grafikos darbus, dalyvaudavau parodose. Turėjau mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, bet eidama į egzaminą pasukau prie Vilnios ir pasitariau su savimi, kad ne – mokysiuosi paprastoje mokykloje, o paskui, jei norėsiu, stosiu į Dailės akademiją. Įdomu, kad po daug metų taip ir padariau.

Bet ten nesimokiau, nes neturėjau kada. Be to, ir tikslas buvo įstoti – ne mokytis. O tada, vaikystėje, dėstytojai skambino tėvams, kur dingo Minderytė, kurios tokie geri darbai. Ilgai stengiausi nuo meno atsiriboti – juk tėvai buvo menininkai, o aš nenorėjau sekti jų pėdomis. Bet prigimtis ėmė viršų: slapčia šį bei tą kurdavau, tik niekam nerodydavau. Negalėjau pakęsti net minties, kad kažkas gali mane proteguoti, – tai prieštaravo mano principams. Viską turėjau pasiekti pati. Tik pati. Ir daryti tai, ką pati noriu.

Kartą, kai pinigai baigėsi ir liko tik 9 litai, už juos po litą nusipirkau 9 rožes, iš pažįstamų vienoje valgykloje pasiskolinau krepšelį, pasipuošiau ir mikliai jas pardaviau po 10 litų už kiekvieną. Sugaišau 10 minučių.

Labai jau principinga mergina.

Po šiai dienai esu tokia. Nemažą įtaką man padarė močiutė – vat ji tai buvo galinga moteris! Vieną dieną tiesiog paėmė mane iš tėvų, pasakiusi, kad pati augins. Taip ir buvo. Iki šiol pamenu, kad kieme ją vadino „gestapu“. Kai eidavome gatve, santechnikai jai lenkdavosi į kojas. Prisimindavo, kaip ji juos šokdindavo... Visą gyvenimą ji užėmė reikšmingus postus ir buvo įpratusi, kad jos žodis – paskutinis. Dabar juokinga, bet kai aš ateinu į statybas (statomės namą), man visi statybininkai pagarbą atiduoda, nes žino: išsireikalausiu viską, kas priklauso! 

Išmokote užsidirbti tada, kai bendraamžiai dar lįsdavo į tėvų kišenes. Buvo sunku? Juk tie, didieji, pinigai atėjo pardavinėjant rožes iš krepšelių Palangos barų lankytojams. Iki šiol neįsivaizduoju, kodėl jas perka.

Buvau to versliuko pradininkė. Ir man buvo penkiolika... Susitardavau su mokytojais, kad galėčiau mokslo metus užbaigti anksčiau, ir gegužės mėnesį jau leisdavau Palangoje. Jūros, aišku, dirbdama nematydavau, bet nieko tokio. Iš pradžių su draugu pardavinėjome gintarus. Kartą, kai pinigai baigėsi ir liko tik 9 litai, už juos po litą nusipirkau 9 rožes, iš pažįstamų vienoje valgykloje pasiskolinau krepšelį, pasipuošiau ir mikliai jas pardaviau po 10 litų už kiekvieną. Sugaišau 10 minučių.

Kai jau buvo gimęs mano pirmagimis Radvilas, verslas greitai išsirutuliojo: jau turėjau keturis darbuotojus, jau ir atskiruose šiltnamiuose buvo man auginamos gėlės... Tik štai vieną dieną prisistatė „berniukai“ – mokėk jiems mokesčius! Paskui pridūrė: „Gal dalijamės Palangą: vienoje pusėje prekiausi tu, kitoje – mūsiškiai.“ Pasėdėjau, pagalvojau, kad prieš vėją nepapūsiu, tiek to – dalijamės tas kavines, kuriose gėles pardavinėsime.

Pasidalijom. Na, aš dirbu, kaip dirbau. Sekasi puikiai. O jiems – ne. Nes išeina į gatves plikai skusta galva bernas su žaliomis kelnėmis, vyšninės spalvos marškinėliais, pajūrio šlepetėmis, pasiima gėlių krepšį kaip Kalašnikovo automatą ir be žodžių niūriai stovi kam nors už nugaros. Žmonės net išsigąsta. Po savaitės vėl mane išsikviečia – sako, keičiamės pusėmis. Dabar tu prekiauk „blogoje“. Apsikeitėm. Prekiauju. Vėl viskas puikiai. O jiems nesiseka. Pardavimas – didelis menas. Intuityviai jaučiau, KAIP reikia tai daryti, juk nebuvau baigusi jokių mokslų, tik vėliau mokiausi verslo vadybos ir administravimo. 

Anksti tapote mama. Norėjosi ištekėti?

Ne. Atsirado lėliukas... Prirėmė mane prie sienos. Ai, tiesiog norėjau, kad visi atsikabintų. Kai Radvilui sukako treji, išsiskyriau su jo tėčiu, išvažiavau į Vilnių. Nebenorėjau rizikuoti: buvo etapas, kai namie gyvenau su apsauga. Viename kambaryje – vaikas, auklė, aš ir du apsaugos darbuotojai. O gėlių pardavėjai po gėlėmis pistoletus nešiojosi... 

Visą Dovilės Štuikienės interviu su Jurgita Minderyte galite rasti gruodžio mėnesio žurnale „Laima“.
 

„Laima“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką