-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Jurgita Tvarijonaitė. Klausyk, ką šita žavi mama sako! (papildyta rugpjūčio 12 d.)

Kaitrią popietę ji siunčia linkėjimų nuo jūros. Paskui renka uogas mamos sode. Kai pagaliau kelioms dienoms grįžta į sostinę, pirmiausia lekia į šalia jos esančią sodybą. Atrodytų, tik ir ieško priežasčių, kad kaip nors aplenktų miestą... Jurgita Tvarijonaitė (34) juokdamasi prisipažįsta: taip ir yra – ji atrado gyvenimo gamtoje malonumą. Ir dėl to „kaltas“ jos Tomas Juozapas (1 m. 9 mėn.).
Jurgita Tvarijonaitė
Jurgita Tvarijonaitė / Žurnalo "Žmonės" viršelis

Jurga, kas tai – nauja mada – gyventi viena koja mieste, kita – kur nors gamtoje?

Anksčiau buvo prestižo reikalas bėgti į miestą, bet žmonės mašinų smarvės, skubėjimo, triukšmo jau, matyt, atsikando. Baisiausia mieste – įtampa. Nemanau, kad dėl mados šauksmo jie perka sodybas ir nori gyventi nuošaliai, priemiestyje. Namuką prie ežero turime ir mes. Jau kyla vizija, kad vieną dieną kelsimės gyventi į mišką. Kai turi mažą vaiką, norisi gryno oro.
Ir patys gamtoje geriau jaučiamės. Nors Vilniuje gyvename beveik kaime, turime mažą kiemuką, bet tai ne tas pats, kas tikrame kaime ar pajūryje.

Tiesa, kad butas prie jūros – draugo dovana sūnaus gimimo proga?

Tai ne dovana, o bendras mūsų šeimos pirkinys. Jį nusprendėme įsigyti gimus Tomukui. Norėjome, kad su vaiku nuvažiavus prie jūros nereikėtų apsistoti viešbučiuose.
Dabar puse kojos ten ir gyvenu. Gali būti, kad ateityje prie Baltijos praleisime pusmetį – nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Aišku, su pertraukėlėmis.

Ir viskas – dėl vaiko?

Ir aš nesu sėsli. Migruodama iš vienų namų į kitus atsigaunu, pailsiu. Nes tokių kelionių kaip anksčiau, kol neturėjau atžalos, dirbau modeliu, dar negaliu sau leisti. Dėl sūnaus tapau sėslesnė, nuolatos būnu namuose. Todėl pakeisti aplinką gerai ir vaikui, ir mums. Nuo rudens Tomuką gal vežiosiu į kokią nors mažųjų mokyklėlę. Reikia jam pabūti tarp bendraamžių. Nenoriu, kad augdamas tarp suaugusiųjų būtų kaip mažas senis.
Juokiuosi, kad mūsų nuostata iki trejų metų vaiko neleisti į darželį – ir man pačiai palanki: kaip priedanga, kodėl nedirbu. Nes kai jis pradės keliauti į darželį ar mokyklą, tikrai nesėdėsiu namie kepdama kotletus ir laukdama, kada kas nors grįš jų valgyti. Faktas, jog atgaivinsiu kokią nors savo veiklą. Laiko klausimas, kada tam būsiu pasiruošusi.
Turiu visokių planų. Tačiau kol kas jie susiję su sūnumi. Tarkim, turime minčių pagyventi Londone.

Turite namus ir ten?

Nesakysiu (kvatoja). Kai Tomukas Juozapas pradės gerai kalbėti, ketiname nors pusmetį ten pagyventi, jį leisti į šalia esančią mokyklėlę. Norėtume, kad vaikas nuo mažens mokėtų angliškai, kad jo tartis būtų švari, be akcento. Ir dabar jam įjungiu angliškai įgarsintų animacinių filmukų. Nesibaidau ir rusų kalbos.
Siekiame, kad, ką įmanoma, sūnus gautų natūraliai, iš aplinkos – kad paskui nereikėtų sėdėti prie knygų. Kad nebūtų kančia kaip man mokykloje prancūzų kalbos pamokos. Prisimenu, kaldavau ir galvodavau: kam man tai, kur aš prancūzą sutiksiu? Būčiau žinojusi, kad laikai pasikeis, važinėsiu į Paryžių, dirbsiu Italijoje, būčiau žiūrėjusi kitaip... Tačiau tuomet negalėjau to nei įsivaizduoti, nei pasvajoti...
O dabar pasikeitė ir laikai, ir vaikai. Maži pipiriukai užsienio kalbą jau moka.

Dėl sūnaus tapau sėslesnė, nuolatos būnu namuose. Todėl pakeisti aplinką gerai ir vaikui, ir mums.

Labai daug vilčių dedi į savo vienturtį. Gal laikas pagalvoti apie antrą atžalą?

Manai, neužtenka vienos? Nebent Dievas duotų netyčiuką (juokiasi). Man visiškai nesuprantamas tradicinis požiūris, kad šeimoje reikia porikės. Aš labiau norėčiau dviejų berniukų. Netgi esu įsitikinusi, kad turėsiu du sūnus. Net nežinau, kodėl. Gal, kad Tomą auginu lengvai. Atrodo, jog ir antras toks pat fainas būtų. Aš pati gal daugiau vyriško charakterio?
Jei taip atsitiktų, būčiau pagerbta tarp vyrų. Kol neatsirastų marčių, šeimoje būčiau vienintelė moteris, vienintelė gėlė (kvatoja).

Dukros nenori gal bijodama užsiauginti konkurentę?

Negi mama ir dukra gali konkuruoti? Tai neįmanoma! Tiesiog man labai patinka vyrų kompanija. Aš tarp brolių užaugusi. Gal neturiu patirties su mergaitėmis. Jos tokios švelnios, saldžios... Beje, pageidaujamos lyties kūdikį galima „užsisakyti“! Ir tai – ne mitas. Mano kaimynė skaičiavo skaičiavo, ir tikrai jai gimė mergaitė. Jei turėčiau tokį planą chuliganą, žinočiau, kur kreiptis (juokiasi).

Norėtum išskaičiuoto kūdikio?

Ne, manau, kas lemta, tas ir turi gimti. Svarbiausia – kad atžala augtų sveika.

Kiek galima apie vaikus kalbėti?! Draugės, kurios jų neturi, tikriausiai atbyrėjo?

Visuomet labiau bendrauji su tais žmonėmis, su kuriais kas nors sieja. Draugės be vaikų natūraliai nutolo. Kol pati jų neturėjau, mane erzindavo, kai bičiulės susitikti ateidavo su atžalomis: atrodydavo, kad dėl mažylių zyzimo negali net normaliai pasikalbėti. O dabar susirenkame vedinos vaikais ir plepame daugiausia apie juos, namus.
Visiškai suprantu darbdavius, kurie nenori į darbą priimti jaunų mamų. Būdama namie su vaiku iš tiesų bunki. Iš šono pažiūriu, koks dabar mano leksikonas: „Tomukai, eisime „a–a“, o paskui galėsime daryti „tišku tišku“... „Lialia“, „kuku“, „tiutiu“ – pajunti, kad suvaikėjai, net galvoti mažylio žodynu pradedi...

Betgi nesi su juo uždaryta tarp keturių sienų. Ir į grožio saloną, ir į sporto klubą randi laiko užsukti?

Progų save palepinti šiandien turiu net daugiau. Tačiau su metais darausi racionalesnė. Dabar einu apsipirkti kaip vyras – tik tų daiktų, kurių tikrai reikia. Net sąrašą sudarau, kad ko nors nepamirščiau. Anksčiau į parduotuves traukdavau su mintimi, kad man ko nors reikia, o grįždavau visko prisipirkusi, išskyrus būtiną daiktą. Tikrai buvau išlaidi. Taip nebėra. Net Edgaras stebisi, gal taupau? Ne – tiesiog dabar man gaila bet ką pirkti. Nebenoriu apsikrauti nereikalingais drabužiais, šimtais buteliukų kvepalų, losjonų.

Figūra tau leistų rengtis bet kuo, o pasikeitęs statusas, tai, kad esi mama, varžo?

Pasikeitė stilius. Anksčiau galėdavau drąsiai vilktis trumpus, pilvą apnuoginančius marškinėlius. Dėl figūros ir dabar galėčiau, bet psichologiškai – nebe. Man atrodo, kad taip apsirengus su vaiku pasirodyti viešumoje – nerimta. Mažylis kiek įpareigoja. Spintoje atsirado ilgų suknelių, sijonų. Pasenau (juokiasi). Tačiau tokių mamiškų romantiškų drabužių man norisi!
Kai ryte gatvėje pamatau mergaitę trumpu sijonu, su aukštakulniais ir vakariniu makiažu, suprantu, kad ji ką tik atvažiavo iš provincijos. Sakau, nes pati turiu tokios patirties. Kol suvoki, kad esi išskirtinė ne todėl, jog esi graži ir įspūdinga, o dėl to, jog juokingai atrodai, turi praeiti šiek tiek laiko. Dabar suprantu, kodėl man žalioje jaunystėje pypsėdavo pro šalį važiuojantys vyriškiai... Reikėjo gal poros metų, kad tai suvokčiau ir iš minios išsiskirčiau ne trumpu sijonuku.

Tiesa, kad moteris su mažyliu traukia vyrų akį?

Taip taip! Labai lengva užmegzti kontaktą. Pastebėjau, kad kai esi su vaiku, daug paprasčiau bendrauti su žmonėmis. Juk ir vyrui reikia drąsos užkalbinti paplūdimyje gulinčią merginą... Dabar iš jų, prie jūros vaikštinėjančių taip pat su atžalomis, išgirstu visokių: „Klausyk, ką šita žavi mama sako.“ Galvoju, o Dieve, ką tai reiškia? Aš jau atpratusi nuo tokių dalykų! Net nežinau, kaip elgtis... Nebemoku flirtuoti (juokiasi).

Man visiškai nesuprantamas tradicinis požiūris, kad šeimoje reikia porikės. Aš labiau norėčiau dviejų berniukų. Netgi esu įsitikinusi, kad turėsiu du sūnus.

Pajutai, kad ir būdama mama esi patraukli, įdomi?

Laikai dabar visai kitokie. Kažkada išsiskyrusi moteris buvo pažymėtoji, vos ne raupsuotoji. Netekėjusi mergina su vaiku – irgi ne žmogus atrodė. Tačiau veronikų laikai praėjo. Atsirado daugiau tolerancijos. Laisvės – gal kartais net per daug. Visi puolė keisti partnerių, nes visuomenė to nebesmerkia. Anksčiau buvo svarbu, ką pagalvos kaimynai, giminės. O dabar visiems tas pats. Žiauru, kad tiek pat porų, kiek susituokia, ir išsiskiria. Jei nori to drugelių plazdėjimo viduje, kuris, beje, kenkia širdžiai, turi partnerį mainyti kas porą trejetą metų. Man tai niekada nebuvo priimtina. Gal užaugau geru laiku, o gal priklauso nuo žmogaus įsitikinimų.

Tu gerokai labiau atsipalaidavusi nei, tarkim, prieš metus! Su vaiku statydama smėlio pilis gal ir apie modelio darbą dar pagalvoji?

Niekur neskubu. Visus televizijų pasiūlymus atmečiau. Pradėti dirbti gal dar nenorėčiau. Nebent pasitaikytų kas nors labai įdomaus. Anksčiau bet koks darbas man pirmiausia būdavo pinigai. Taip mane išmokė elgtis modelių agentūroje. Buvo svarbu užsidirbti, būti nepriklausomai. Dabar tai nebesvarbu – eičiau ne dėl pinigų, o dėl įdomumo. Pasiilgstu darbo kaip malonumo.
Jei persikelsime į Londoną, gal ir atgaivinsiu modelling. Nes Milano rinkoje reikalingos labai jaunos merginos. Kai prieš gimdymą ten dirbau, jau buvau veteranių veteranė (juokiasi)...

Gal net pozuoti erotinėje fotosesijoje sutiktum?

Atsiradus vaikui sakydavau, kad esu mama, man tai neberūpi... Šiandien – nežinau, o kaip atrodys rytoj – irgi neįsivaizduoju (juokiasi). Visų pirma priklausytų nuo pasiūlytų sąlygų, nuo apsinuoginimo „kiekio“, ar būtų atsižvelgiama į mano norus. Aišku, ir nuo to, koks leidinys tas nuotraukas publikuotų. Neseniai varčiau lietuvišką „Playboy“. Anksčiau maniau, kad ten – vien gašlybės. Tačiau erotikos man net pritrūko! Leidinys pasirodė solidus, ir gal net per daug. 

Gavusi pasiūlymą fotografuotis vyrų žurnalui, klaustum sužadėtinio leidimo?

Tokio žodžio pas mus nėra. Tarkim, dabar jis išplaukia su jachta į kruizą po geriausius Viduržemio jūros kurortus. Be manęs! Kaip pavydžiu! Širdį spaudžia, kad ten nebūsiu. Tačiau kaip galėčiau vaiką palikti porai savaičių, jei jis dar nėra be mamos buvęs nė dienos? Edgaras ten vyksta darbo tikslais. Tačiau ir pailsės, o kai ateis rudenį suplanuotų šeimyninių atostogų laikas, sakys, gal nukeliam kelionę pavasariui (juokiasi). Jau dabar jam primenu, jog man yra prižadėjęs, kad kur nors vyksime visi trys.
Taigi, jokių leidimų mes vienas kitam nedalijame. Dabar jis man pasakė, kad turi skrydžio bilietus. Ir viskas. Kai dirbau, jo tik paklausdavau, ar galės mane pavežti į oro uostą. Esame suaugę žmonės. Manau, kad leidimai griautų santykius. Negalima savintis žmogaus, riboti jo laisvės. Aišku, gerai, kai yra su kuo pasitarti, paklausti nuomonės, bet tik ne prašyti leidimo.
Manau, kad dėl to, jog vienas kitam suteikiame laisvės, mūsų santykiai tokie netrumpi: liepos pradžioje suėjo septyniolika metų, kai esame kartu. Juokiamės: negi, kad oficialiai įteisintume santykius, lauksime porcelianinės savo draugystės sukakties – dvidešimties metų?.. 
 

Tikrai, kiek dar teks laukti jūsų vestuvių?!

Ta tema mudu rimtai nekalbame. Neseniai staiga mirė mano brolio žmona. Esu tikintis žmogus. Per jos laidotuves susimąsčiau, kad gyvenu didelėje nuodėmėje. Gimdyti vaikus nesusituokus nebuvo mano planuose. Ne toks buvo mano gyvenimo scenarijus. Tačiau negi turėjau nutraukti nėštumą ar tuoktis besilaukianti, kad viskas būtų iš eilės? Gyvenimas daug ką pakoreguoja savaip. Bet Edgarui pasakiau, kad bijau šiandien mirti, nes turiu tą nuodėmę. Gal reikėtų gyventi tvarkingai – ištekėti? Tačiau jis nori įspūdingos šventės, ne tik įregistruoti santuoką. Abu pajuokaujame ir laukiame kažkokio ypatingo momento. Mes ir dabar jaučiamės tikra šeima. Juk jos pagrindas – vaikai.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius