Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Justė Arlauskaitė-Jazzu: niekada nebūsiu iš tų, kurie nekalba apie asmeninį gyvenimą

Justė Arlauskaitė-Jazzu
Gedmanto Kropio nuotrauka / Justė Arlauskaitė-Jazzu
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kai draugiškai plepėdama dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu (22) teatrališkai papučia lūpas, tampa labai panaši į aktorę Scarlett Johansson. Gal tik man? Ne! „Vis atsiranda man tai sakančių, – juokiasi. – Malonu. Labai norėčiau kada nors vaidinti kine – manau, kad ir galėčiau...“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Dabar Jazzu išgyvena tokį etapą, kai atrodo, jog nieko – na, gerai, beveik nieko – nėra neįmanomo. Ir tikina esanti labai laiminga.

Paradoksas: Londone įsikūrusi Jazzu dabar Lietuvoje yra kur kas žymesnė nei anuomet, kai dar gyveno gimtajame Vilniuje. Kita vertus, natūralu: karjera eina pirmyn (vien ko verta MTV EMA geriausio Baltijos šalių atlikėjo statulėlė, kurią Jazzu su Leonu Somovu gavo prieš pusmetį), londonietiška daugiakultūrė aplinka dainininkę veikia puikiai, gerbėjų daugėja, o užmojų masteliai tik auga. „Negrįšiu“, – sako ji nuoširdžiai, nė nemėgindama meluoti. Kodėl negyventi ten, meno pasaulio centre, kur tinkamiausia vieta kurti ir skleisti savo muziką?

Pavadinta „neformate“, ji nebando ginčytis. Kad ir kokia „neformatė“ būtų, užėjusios į pirmą pasitaikiusią Vilniaus senamiesčio kavinę išgirstame sklindant jos balsą. „Nemėgstu savęs klausytis“, – nepiktai niurna įsitaisiusi kėdėje, bet nepuola reikalauti kitos kompaktinės plokštelės. Patikti kitiems Justei Arlauskaitei–Jazzu yra neišvengiamybė.

Ar Lietuvoje tu jautiesi žvaigždė?

Ne, bet dėmesio tikrai nepritrūkstu. Žmonės eina į mano koncertus, perka albumus, ir man tai atrodo visiškas „kosmosas“ – nesuprantu, kodėl jie taip daro (juokiasi). Pasaulyje yra du miestai, kur labai gera koncertuoti, – Vilnius ir Londonas, publika juose vienodai reaguoja: visi klykia, ploja, „tūsinasi“... Džiaugiuosi, kad dainuoju ne keturioms sienoms, o pasauliui. Grįžusi į Lietuvą, vis kam nors duodu interviu. Sykį pastebėjau, kad kartojuosi, ir pasidarė pikta ant savęs – negi aš neturiu, ką pasakyti? Galvoju: gal reikia būti atviresnei?

Šiais laikais tokia mintis – labai originali!

O taip! Nesuprantu atlikėjų, kurie viešai sako: „Aš kalbu tik apie muziką.“ Man atrodo, taip elgiamasi tik Lietuvoje... Jei esi atlikėjas ir turi gerbėjų, jiems įdomu, kaip tu gyveni. Man ir pačiai įdomu, kaip gyvena mano divos. Todėl tikrai nebūsiu viena iš tų, kurios, ak, pamanykite, apie asmeninį gyvenimą nešneka!.. Aš apie jį šneku. Aišku, kojinių prieš visą Lietuvą neskalbiu, bet man patinka dalytis istorijomis.

Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus, kalbėdamas apie Lietuvos atlikėjų sceninį įvaizdį, tarp vertų dėmesio visada pamini ir tave – neva tau labai tinka išpuoselėtos poniutės įvaizdis.

Mane labai įkvėpė mylima dainininkė Róisin Murphy – ji tokia gražutė! Iš lietuvių dizainerių artimiausia Daiva Urbonavičiūtė: ji daro didelę įtaką mano stiliui, bet gerbiu ir Pogrebnojaus nuomonę. Kasdien bėgdama į gatvę, aišku, nesegioju rožių į plaukus, bet Londone mėgstu apsirengti „crazy“. Draugas mane vadina „gėlių vaiku“ arba „močiutės rūbais“. Man patinka retro drabužiai: tai atsispindi ir gyvenime, ir scenoje. Scenoje turiu būti tikra madona, pati gražiausia ir nuostabiausia... Daug drabužių įsigyju mėgstamuose Londono „butikuose“, bet kai tik pasitaiko didesnis koncertas, lekiu pas Daivą.

Ar Londone dažnai pasimėgauji mūsiškiams labai patinkančia ir dažnai kartojama stereotipine fraze, jog lietuvės gražesnės už brites?

Taip... Britai turi keistų ir veido, ir kultūros bruožų. Žinoma, tai labai subjektyvu, be to, man visokie žmonės gražūs. Bet stereotipuose yra tiesos: kur benuvažiuosi, lietuvė yra „vau“, ir visi dėl jos iš proto kraustosi... Gražios moterys esame, tai ką dabar daryt? Aš nesusireikšminu išgirsto komplimento: savaime suprantama, kad man jų pasakoma, juk nesu negraži... Kita vertus, į Londoną visas pasaulis suvažiavęs, ir moterų ten tiek daug, kad plėšykis, kaip nori, vis tiek gražiausia nebūsi. Todėl svarbiausia – gerai jaustis pačiai.

Kokių komplimentų ir poelgių sulauki iš gerbėjų?

Reakcija būna įvairi, kartais – stebinanti. Pavyzdžiui, vienas normaliai sekė, kitas be perstojo nešė gėlių...

Kuris variantas tau labiau patinka?

Gal gėlės man priimtinesnės (juokiasi). Internetu per dieną gaunu maždaug dvidešimt laiškų iš nepažįstamų žmonių, dažniausiai – vyrų. Retai leidžiuosi į kalbas, bet pasitaiko, kad kas nors sudomina. Štai vakar per „feisbuką“ susirašinėjome su vienu vaikinu, užsimaniau valgyti, tai nejučia pati pasiūliau: „Ką veiki? Gal eime pavalgyt?“ Susitikome, ir tiek: įdomus žmogus, nebe paauglys, maniakiškai žiūrintis į viską aplinkui... Normaliai bendrauti su žmonėmis man patinka, bet kai pasipila meilės laiškai, kai ima reikalauti telefono numerio ar skaipo adreso, atsitraukiu. Jei visiems juos dalyčiau, nebeturėčiau laiko nei albumui, nei kūrybai...

Mokslus Londone jau baigei?

Taip, gavau bakalaurą. Nieko ypatinga man ta mokykla nedavė, bet daug davė gyvenimas Londone, pažintys su muzikantais. Daugiau mokytis neketinu: kad tobulėtum, nebūtina visą gyvenimą studijuoti.

Žmonės eina į mano koncertus, perka albumus, ir man tai atrodo visiškas „kosmosas“ – nesuprantu, kodėl jie taip daro.

Kur dabar gyveni?

Su draugu neseniai persikraustėme į Šiaurės rytų Londoną. Truputį pavojingas rajonas, bet gal viskas bus gerai... Ten gyvensime per vasarą, o rudenį su drauge fotografe ir jos draugu muzikantu nuomosimės didesnį būstą.

Londone „nusėdai“ ilgam ir į Lietuvą jau negrįši?

Manau, kad taip – jau ketvirti metai ten. Pernai dar svarsčiau apie Vilnių, Amsterdamą ar Paryžių. Bet pastebėjau, kad Londone man pradėjo sektis, sulaukiau įvairių pasiūlymų, kurių masteliai – kur kas didesni nei lietuviški. Tai – galimybių miestas, ir ten tiesiog reikia būti.

Bet yra, kas tave ten erzina?

Labai daug kas: britų mentalitetas, nenuoširdūs pasisveikinimai, kvailos šypsenos. Aš dėl lietuviško tiesmuko savo mentaliteto ten turėjau nemažai problemų... Sakydavau: kodėl turiu šypsotis, jei žmogus man nepatinka? Man nereikia kaukėtų žmonių, neįsileidžiu jų į savo širdį ir mintis. Pakanka tikrų ir nuoširdžių: su jais bendrauju ir vadinu draugais. Tačiau britų tarp jų nėra. Gal tiesiog dar nesutikau brito, kuris man būtų labai patikęs?

Koncertuoji su Leonu Somovu, su kuriuo dar prieš kelerius metus buvote pora. Tai bendram darbui netrukdo?

Ne. Mes labai gerai sutariame.

Nes judu labai išmintingi ir racionalūs?

Gal tiesiog – „frykai“ (juokiasi)? Daug kas to nesupranta... O aš kaip tik nesuprantu tų, kurie kelerius metus draugauja, atiduoda visą širdį, paskui išsiskiria ir išsilaksto į skirtingas puses. Kodėl?.. Mudu su Leonu dvejus metus kartu tobulėjome, brendome, kūrėme. Daug visko išgyventa, daug kas artima. Tai kaip galima numesti žmogų lyg panaudotą skudurą? Mano mama vis stebėdavosi, kaip čia taip: vienoje grupėje – ir Adomas, su kuriuo kažkada draugavau, ir Leonas, o dabar – ir Mariukas...

Tiesiog – tavo buvusiųjų grupė...

Būtent (juokiasi). Bet Lietuva – maža šalis, tad nieko nuostabaus, kad tenka dirbti su buvusiaisiais. Visi mes suaugę, supratingi žmonės, Leonas jau ir vaiką turi. Mums sekasi dirbti kartu, tai kam to atsisakyti dėl kažkokių asmeniškumų?

O tu Mariaus buvusiąsias irgi taip sėkmingai toleruoji?

Man visiškai „dzin“. Štai ir dabar: skambina Mariukas, sako: „Man be tavęs liūdna, nuvažiuosiu pas drauges.“ Nežinau, gal esu kvaila, bet sakau jam: „Tik būk geras, lik pas jas nakvoti, nes man labai baisu, kai tu vienas naktį važinėji...“ Kita imtų rėkti, pas kokias ten bobas vyrukas važinėja, o aš linkiu pasilinksminti ir gerai išsimiegoti!

Ką supratai po keleto rimtų draugysčių su vaikinais? Kad meilė visada išblėsta?

Ne, ne visada. Vasarą jau bus treji metai, kai mes su Mariuku kartu, ir galiu pasakyti – niekada nesijaučiau geriau. Iš pradžių, kai tik pradėjome draugauti, vyko paaugliškas „nuspangimas“, kutenimasis iki begalybės, naktimis nemiegojau... O dabar miegu labai ramiai. Apsišlifavome, bet jausmas išliko tas pats: po trejų metų drugeliai vis dar skraido. Neįsivaizduoju savęs su kitu žmogumi.

Norėtum tekėti? Gimdyti vaikus?

Noriu, bet gal iš pradžių padarysiu karjerą. Jei atsirastų vaikas, mes tikrai jo neatsisakytumėme: juk vaikas nemaišo, tik viską sudėlioja į savo vietas. O vestuvės? Neskubiname drastiškų sprendimų: oi, treji metai, tai dabar jau kažką reikia daryti, tuoktis ar skirtis... Esame normali šiuolaikiška pora.

Ir be kruopelės pavydo? O atrodai tokia karšta ir emocinga...

Aš ir esu emocinga, bet tai nereiškia, kad turiu pjauti visus iš eilės (juokiasi). Man geriau visus mylėti. Bet nėra taip, kad Mariuko visai nepavydžiu. Jis gražus vyras, matau, kaip moterys į jį žiūri, džiaugiuosi, kad jis mano ir niekieno kito, bet slapčia yra toks jausmelis: ei, nagi nagi, kas čia dabar, gyvatės jūs... Pati žinau, ką reiškia „gyvatauti“, ir suprantu, kad vyrai nėra akli. Jeigu jis pažiūrės į kokią gražią moterį, taigi nedėsiu jam trigubų akinių nuo saulės, kad nieko nematytų! Bet minimalus pavydas visada turi būti.

Tačiau kažkodėl manau, kad jam dažniau tenka saugoti tave nei tau – jį?

Aš pati apsisaugau, kai reikia, ir jis tai žino. Matau, kai patinku vyrui, ir tokių vyrų yra labai daug. Apie save net esu girdėjusi frazę, jog išvis nemoku neflirtuoti – nuolat flirtuoju (juokiasi). Bet to nesureikšminu: aš turiu savo žmogų, ir jei kam nors nusišypsau, tai nereiškia, kad jį myliu mažiau.

Laikui bėgant, atsirado daugiau tolerancijos?

Taip. Nebėra taip, jog Arlauskaitei būtinai reikia susipykti, kad meilė išliktų. Dabar jau žinau, kad gali būti gera ir tada, kai labai ramu. Daug ko iš Mariuko išmokau. Jis – stiprus, tvirtai ant žemės stovintis žmogus. O aš labai aukštai skraidau, ir jis mane nuleidžia žemyn. Tai pirmas žmogus, su kuriuo būdama tikrai jaučiuosi savimi.

O jis iš tavęs ko nors išmoko?

Gaminti valgį! Man kulinarija – antroji sfera po muzikos. Mėgstu tailandiečių, kinų, italų virtuvę, kepu pyragus, marinuoju agurkus, verdu uogienes – žodžiu, viską darau. O Mariukas yra puikus mano padėjėjas.

Jūsų poroje daugiau uždirbantis žmogus esi tu ar jis?

Jis. Mariukas labai geras būgnininkas, su džiazo muzikantais išmaišė pusę pasaulio ir Londone daug koncertų turi. Kartais jis daugiau uždirba, kartais – aš. Bet abu labai džiaugiamės, kad iš muzikos galime gyventi.

Kam leidžiate tai, ką uždirbate?

Londone nepigi nuoma, labai brangus transportas. Važinėju viskuo: metro, autobusais, taksi, tik pati nevairuoju, nes turiu refleksą – jei mane kas nors išgąsdina, viską metu iš rankų ir klykiu... Dar – kavinės, sceninės suknelės, skraidymai į Lietuvą ir atgal, o ir pailsėti norisi... Mes tokie žmonės: kai pinigų yra, neskaičiuojame. Galime nesigrauždami per dieną išleisti viską, ką turime. Bet savęs už tai nekaltinu: aš dar jauna, bus tų pinigų – ir dar daugiau, nei yra dabar.

Kur judu ilsitės?

Geriausia poilsio vieta – mano šeimos sodyba netoli Varėnos. Ten – miškas, ežeras, pirtis, hamakas. Guliu ant lieptelio, skaitau knygas ir man nieko daugiau nereikia.

Kaip į tavo veiklą reaguoja tėvai? Ploja rankomis?

Panašiai (šypsosi). Visa mano giminė muzikuojanti, bet kitiems tai tik hobis, o aš nuėjau profesionalų keliu. Kai man buvo trylika ir prasidėjo pirmieji koncertai, mokslų praleidimai, jie nerimavo, bet kai įstojau į Tallat–Kelpšos mokyklą, viskas tapo aišku. Dabar tėvai „žiauriai“ mane palaiko ir yra didžiausi gerbėjai. Kartu einame į klubus, rengiame vakarėlius. Mano šeima – labai šiuolaikiška.

Labai jau viskas tobula tavo gyvenime...

Pastaruoju metu tikrai viskas labai gerai (pabeldžia į stalą). Pasitaiko smulkių nemalonumų, bet jie baigiasi ir vėl jaučiuosi laiminga. Iš tiesų esu labai laiminga.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką