Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 22d. 11:44

Justinas Lapatinskas atvirai – apie skyrybas su būsima žmona, depresiją ir kovą su alkoholiu

Tai, ką 2019-aisiais metais išgyveno atlikėjas Justinas Lapatinskas, kardinaliai pakeitė jo gyvenimą. Jis jau pusmetį nevartoja alkoholio ir susigrąžino motyvaciją bei tikėjimą savimi, ko dar prieš metus nebuvo nė lašo. Tai, kokius amerikietiškus kalnelius teko patirti, atlaikyti būtų sunku bet kam, tačiau Justinas įsitikinęs, kad viešoje erdvėje būtina dalytis ne tik fasadine gyvenimo puse. 15min atvirai – apie liūną, depresiją, psichologo pagalbą ir iššūkius santuokoje.

Kai vaikystėje išsiskyrė atlikėjo tėvai, jį auginti ėmėsi Druskininkuose gyvenanti močiutė. Vis dėlto rūpintis anūku teko ir dėl jo skorpioniško charakterio, mat darželyje atsisakęs valgyti burokų sriubą, kuri jam priminė kraują, ir tiesiog kumšteliu trenkęs per stalą, jis buvo mandagiai išprašytas nebesugrįžti.

Pati močiutė buvo Sibiro tremtinė, tai jame įskiepijo ir labai stiprų patriotizmą. Taip pat kasdien stebino savo pasakojimais ir intelektualiomis įžvalgomis. Kaip juokiasi Justinas, jei jos būtų kasdien klausęs, dabar tikrai būtų prezidentas.

Močiutė buvo žmogus, kuriam Justinas dėkoja už labai įvairias pamokas. Pavyzdžiui, įdiegtą tikėjimą Dievu, tiesa, kalbėti drąsiai apie tai, kas jam svarbu, jis išmoko tik šiemet. Tada, kai jam teko išgyventi vieną sunkiausių gyvenime patirčių – jos netektį.

Per tuos kelerius metus, kol Justino nesimatė televizijoje, įvyko ir daugiau lūžių. Visgi jis pats juokiasi išgirdęs klausimą, kas lėmė jo pasitraukimą, nors neslepia, kad jau teko savo kailiu išmokti, ką reiškia būti ne tokiam reikalingam. Šiek tiek skauda, nemalonu, bet įveikiama.

Asmeninio albumo nuotr./Justinas Lapatinskas
Asmeninio albumo nuotr./Justinas Lapatinskas

Labai žmogiškai pačiam teko išgyventi ir tai, ką reiškia auginti vaikus, būti tėvystės atostogose, susigyventi su mintimi, kad tavo žmona už tave uždirba gerokai daugiau pinigų.

Teko ir įveikti depresiją, teko psichologo kėdėje pirmą kartą pasakyti, kad visus sunkumus skandini alkoholyje.

Jei ne vaikai, šeima, tai gal išvis nebūčiau pakilęs.

– Ar šitas lūžis buvo vienas stipresnių tavo gyvenime?

– Taip. Tai, ką išgyvenau, buvo beprotiškai sunku. Močiutės netektis, kelio trauma, dėl kurios ilgą laiką buvau priverstas likti namie ir atšaukti daug koncertų, depresija. Jei ne vaikai, šeima, tai gal išvis nebūčiau pakilęs – jie mane pastatė ant kojų ir vėl įkvėpė, kodėl noriu gyventi.

Vis dėlto lūžis atsitiko prie močiutės karsto. Pažadėjau, kad viskas bus kitaip, kad pasikeisiu, pažadėjau sau vertinti dieną, tačiau nuėjus 15 metrų iki gedulingų pietų viskas pasibaigė mano nuolatiniu draugu alkoholiu. Praėjo dar pora mėnesių ir pasakiau, kad viskas.

– Kai ištinka sunkumai, tai jaučia visa šeima. Kaip jūs tai atlaikėt?

– Na, vis dar laikomės. Negalvokite – santuoka yra amžinas darbas, nuolatinis darbas vienam su kitu. Tai yra dviejų žmonių bandymas sukurti šeimą, kai abudu esat atėję iš visiškai kitokių patirčių, kitaip ugdyti, matę kitokią vaikystę ar jaunystę. Žmonės skiriasi ne dėl to, kad kažkas įvyktų drebinančio, jie tiesiog pavargsta vienas kitame ieškoti tikėjimo. Mes, galų gale, kalbamės. Sakau, kas man nepatinka, kas žmonai. Laikomės puikiai.

– Ar tiki, kad ši santuoka yra vienintelė?

– Tikiu. Dėl to davėme įžadus bažnyčioje. Tikrai tikiu, kad tai yra mano vienintelė santuoka. Dėl ko daugiau stengtis, kam dar mes ją bandome išsaugoti.

Tikrai tikiu, kad tai yra mano vienintelė santuoka.

– Jau buvo etapų, kai ją reikėjo saugoti?

– Aišku, kad buvo. Kai išgyvenau tiek daug problemų, ne visada artimiesiems lengva tave palaikyti arba jie nežino, kaip tai tinkamai padaryti. Mes, menininkai, jautresnės sielos, tai lengva išties nėra.

Vis dėlto keistis nusprendžiau ne dėl šeimos, o dėl savęs. Supratau, kad kitaip pasikeisti nepavyks.

Asmeninio albumo nuotr./Justinas Lapatinskas su dukra ir žmona Migle
Asmeninio albumo nuotr./Justinas Lapatinskas su dukra ir žmona Migle

– Primink man, kaip judu susipažinote?

Savo žmoną sutikau po koncerto. Tai buvo išvis pirmas kartas, kai ji apie mane sužinojo, bendras mūsų draugas grojo kartu su manimi.

– Ar iš karto žinojai, kad čia tavo meilė?

– Įsimylėjau ją laikui bėgant, bet visada žinojau, kad įsimylima ne dėl kažko, o nepaisant nieko, nes ji yra visiškai iš kitos sferos, visiškai kitoks žmogus, su kitokiu požiūriu į gyvenimą, materialų gyvenimą.

Kai pamačiau, kad viskas darosi rimta, pasakiau, kad viskas, nebenoriu tavęs matyti. Viską baigiau, nes pajutau, kad skęstu. Taip jau buvo nutikę ne kartą, tad buvau pažadėjęs sau, kad to daugiau nebus. Kaip ir „Eurovizijoje“ buvau pažadėjęs nedalyvauti, taip ir čia – sakiau, kad tikrai viskas (juokiasi).

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Miglė ir Justinas Lapatinskas
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Miglė ir Justinas Lapatinskas

Praėjo pusė metų, vėl grįžau prie rutinos, kai visas gyvenimas yra neįpareigojantis. Bet Kalėdų rytą, kai aš dar tuo metu gyvenau Užupyje (keturiese gyvenome vieno kambario bute, šildėmės kambarį židiniu), atsimenu, ryte atsikeliu, žvėriškai šalta, vartau žinutes ir tikrai galėjau liūdesio apimtas parašyti bet kam, bet labai norėjau tik jai. Supratau, kad taip nebegalima, kad trumpalaikiai santykiai neduoda jokios naudos.

Bijojau santykių, bijojau likti įskaudintas. Ne vieną kartą buvau paliktas

– O tai ko tu bijojai?

– Bijojau santykių, bijojau likti įskaudintas. Ne vieną kartą buvau paliktas. Aš labai vertinau savo jausmus, nes, jeigu jau mylėdavau, tai mylėdavau pilna širdimi.

Prieš santuoką buvo viena moteris, kuri dėl manęs nutraukė savo sužadėtuves. Po pusmečio pradėjome gyventi, bet, kaip ir daugelis šiuolaikinių moterų, ji suprato, kad su menininku lengva nebus, nes jis daug neuždirbs. Viską greitai trenkė, viską nutraukė, o mano širdis liko baisiai sudaužyta. Taip atsirado pyktis ant moterų, baimė įsimylėti.

Kai vėl pradėjome puoselėti santykius su Migle, viskas išsirutuliojo labai greitai. Netrukus pradėjome gyventi kartu, o kadangi esu iš šeimos, kur įdiegta, kad gyvenant po vienu stogu reikėtų oficialiau įtvirtinti santykius, tad kelionės Gruzijoje metu 8 km aukštyje jai pasipiršau.

Prasidėjo gyvenimas, ėmiausi rimtų darbų, atsirado ir vaikai. Labai bijojau pirmojo vaiko ir neslėpsiu, kad jo labiau norėjo žmona. Ir įsitikinau, kad vaikai rėkia ne dėl to, kad yra blogi, o todėl, kad tėvai stresuoja. Labai jaudinausi, labai.

– Ar bijojai ir paties fakto, kad viskas – tu tėtis?

– Kai pradėjau gyventi kartu su žmona, atsirado vaikai, gal ir šiokia tokia monotonija, dėl kurios manyje atsirado „trūkčiojimas“, o keistis vidinės motyvacijos nebuvo. Niekada nebuvo etapų, kad visiškai nutrūkčiau nuo pavadžio, kad mano gyvenimas taptų nuolatiniu vakarėliu, bet ir niekada nestabdžiau.

Praėję metai buvo vieni pirmųjų, kai aš stipriai suvokiau, kad viskas – mes esame šeima. Anksčiau abudu su žmona labai stipriai priklausėme nuo savo šeimų, praėjusiais metais pirmą kartą tik su savo šeima minėjome šventes. Išgyvenome labai sunkius metus, todėl norėjosi būti tik su šeima.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Justinas Lapatinskas su žmona Migle
Luko Balandžio / 15min nuotr./Justinas Lapatinskas su žmona Migle

– O ar kada buvo tavyje tas poreikis finansiškai aprūpinti šeimą?

– Pinigų niekada nevertinau, nevertinu ir dabar. Turiu poziciją, kad kuo daugiau pinigų, tuo kvailesnis. Net džiaugiuosi, kai nebūna pinigų, nes tuomet įsijungia fantazija. Su 3 litais pragyvendavau visą savaitę, butelius nešdavau priduoti. Ir man visiškai negėda, nes tokios situacijos labai sustiprina. Ir turėdamas tu niekada neužjausi to žmogaus, kuris jų neturi.

Pavyzdžiui, mačiau vieną vaizdą, kaip tėtis, kuris, matosi, kad pinigų neturi, pasiėmė alaus, o vaikas – kramtomą gumą. Pamatęs tai, tėvas alaus butelį padėjo atgal. Žiūriu aš į jį ir trūksta žodžių – visą gyvenimą prisiminsiu šį vaizdą (pauzė). Taigi žmogiškumas atsiranda ne iš to, kad mes turim daug nulių sąskaitoje.

– Bet ar pinigų neturėjimas nekerta per savivertę?

– Veskite stomatologę ir tada pamatysite, koks vidinis pyktis užvirs. Taip, jaučiau pyktį, kodėl aš turiu būti su vaikais, kai ji 8 valandą išvaro į darbą, grįžta tik vakare, vaikai visą dieną rėkia. Natūralu, kad buvo ir pykčio. Bet, kaip ir sakau, dažnai lietuviui reikia kovoti ne su pykčiu, o su alkoholiu.

„Elitaz“ nuotr./Justinas Lapatinskas ir Kristina Radžiukynaitė
„Elitaz“ nuotr./Justinas Lapatinskas ir Kristina Radžiukynaitė

– Ne kartą užsiminei apie kovą su alkoholiu. Kaip tu tai įveikei?

– Neslėpsiu, kad teko ir pas psichologę apsilankyti, papasakojau jai, kodėl ir kaip pradėjau gerti. Sakiau, kad močiutei mirus viskas prasidėjo, kad du vaikai, pinigų nėra. Paklausė manęs, pasakė ateiti dar kartą. Po jo sako: „Žinai, Justai, aš tave pirmąjį kartą labai nuvertinau. Tu esi toks pats alkoholikas kaip 80 proc. visos Lietuvos, tad išeik pro duris ir tvarkykis su savo bėdomis, nes tai, ką tu pasakoji, yra nemokėjimas spręstis su savo bėdomis ir laukimas, kada kažkas kitas už tave imsis veiksmų. Turi bėdų – eik, spręsk, blogai su žmona – skirkis, nėra pinigų – eik dirbti, nėra dainų – eik, kurk“. Ir tai mane visiškai supurtė.

– Taigi išties – kodėl nekuri?

– Tik pernai metais manyje užgimė labai stiprus noras kažką po savęs palikti pasaulyje. Taigi atsidariau stalčių, susiradau senus juodraščius, nupučiau dulkes, kai kur žodžius išbraukiau ir jau turiu apie 9 dainas, kūrinius, kuriais tikrai didžiuojuosi. Suvokiau, kad tas dvidešimt kažkelių metų berniukas tikrai turėjo kažką savyje. Tai nėra meilės hitai, o nuobodūs, liūdni gabalai su savo depresijomis, tokie, koks buvau tada.

Aš labai tikiu Dievu, bet ne bažnyčia.

– Depresija mūsų pokalbio metu irgi pasikartojo ne kartą.

– Žinai, kai mečiau alkoholį, dingo visi galvos skausmai, liūdesiai ir depresijos. Keliuosi, einu, dirbu ir ieškau savyje šviesos. Aš labai tikiu Dievu, bet ne bažnyčia. Aš visą gyvenimą buvau tikintis, bet anksčiau buvo labai gėda pripažinti. Meldžiuosi savo malda, savo Dievui, taip darau prieš kiekvieną koncertą. Mane močiutė to išmokė.

– O ko tu nori išmokyti savo vaikus?

– Man svarbiausia, kad nemeluotų (juokiasi). Blogiausia, kad išmokiau jas slėpti saldainius, tai jau dabar pamokos turi karčių vaisių. Net darželyje prisislėpusios. Ir tiesiog būti gerais žmonėmis. Tą man ir močiutė skiepijo, nes jų mažiau nei blogų. Labai tikiuosi, kad, kai jos užaugs, išmokysiu jas pripažinti savo klaidas, išmokysiu pasakyti „atsiprašau“. Žodį „ačiū“ jau labai gerai moka.

– O dabar gali pasakyti, kad esi laimingas?

– 150 procentų. Žinoma, turiu problemų, visas jas išgyvenu ir nė vienos nepalieku. Suvokdamas, kad aš pats esu savo gyvenimo vadovas, aš esu laimingas. Dabar man niekas negali pasakyti, kad esu kvailys, man niekas nieko negali pasakyti.

Pokalbį su Justinu Lapatinsku 15min studijoje išvysite vaizdo įraše:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką