Daugelio muzikinių realybės šou dalyvių net vardų nebeprisimename, o tu štai koncertuoji, televizijos ekranuose šmėžuoji, antrąjį albumą leidi. Tai jau šis tas, reikia pripažinti?
Man tai jau daug (juokiasi). Visi klausinėja, kam reikėjo albumo – juk šiais laikais niekas iš jų neuždirba. Bet esu senamadiškas: man reikia turėti savo darbo rezultatą. Pirmojo albumo leidyba rūpinosi Samas (Saulius Urbonavičius, prodiusavęs realybės šou „Dangus 2“, kurio nugalėtoju tapo Justas – red. past.), aš jo net neįvertinau – padavė į rankas, ir tiek... O dabar jau supratau: velnias, daug jėgų tenka įdėti!
Nugalėjęs „Danguje“, laimėjai milijoną litų – tiesa, ne grynųjų, o reklaminį TV3 paketą. Galbūt tų pinigų dar užteko antrajam albumui išleisti?
Ką tu! Laimėti pinigai seniai baigėsi: išleidau pirmąjį albumą, televizija jį pareklamavo, o minutė reklamos televizijoje brangi... Milijonas išgaravo per keletą savaičių.
„Dangaus“ šlovė – taip pat?
„Dangui“ aš iki šiol dėkingas – tai buvo nuostabiausias laikas. Bet šou laimėti nepakanka: puikiai supratau, kad laimėtojo statusas yra niekas, jei pats paskui nesistengi. Man neblogai sekasi: turiu koncertų, dainuoju miuzikle „Žuviaganys“, projekte „Red Hot Chili Peppers“. Baigiau pramoginio scenos meno mokslus Vilniaus kolegijoje. Kai nusinešiau diplomą į darbo biržą, pasiūlė dar ką nors pastudijuoti, taigi įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą ir dabar neakivaizdžiai studijuoju muzikos pedagogiką. Užtruksiu pusantrų metų.
Paskui tapsi muzikos mokytoju?
Labai norėčiau tapti muzikos mokytoju! Druskininkuose, iš kur aš kilęs, dirbti muzikos mokytoju būtų pasaka: keletas pamokų, keletas privačių mokinių, pora trejetas koncertų... Visai smagu.
Bet kai užsisvajojame apie pelningas specialybes ir didelius pinigus, muzikos mokytojas nėra pirmasis variantas, kuris ateina į galvą...
Tiek to (juokiasi). Pinigų kažkodėl visiškai nevertinu – jau supratau, kad juose laimės nerasiu. Gyvenu gana studentiškai, nuomojuosi butą Užupyje su trimis draugais. Dabar man svarbiausia – eiti pirmyn, o papildomas diplomas tam tikrai nepakenks.
Labai norėčiau tapti muzikos mokytoju! Druskininkuose, iš kur aš kilęs, dirbti muzikos mokytoju būtų pasaka: keletas pamokų, keletas privačių mokinių, pora trejetas koncertų... Visai smagu.
Gali gyventi iš koncertų?
Degu dainavimu: geriau bulvių pavalgysiu, bet darysiu tai, kas man patinka. Tačiau šiuo metu iš koncertų sunku gyventi. Daug jų turiu, bet nemažai – už „ačiū“: draugai paprašo padainuoti, negi atsisakysi... O „honorarinių“ koncertų per mėnesį tebūna vidutiniškai du. Papildomai uždirbu dainuodamas su savo muzikos mokytoja: turime gerų užsienietiškų „gabalų“ programą, duodame ciongo...
Jautiesi esąs žinomas žmogus?
Galvoju: o kas yra „žinomas“? Taip, mane parodo per televiziją ir atpažįsta gatvėje, ir tai nėra blogai. Bet labiau norėčiau ne būti žinomas, o dainuoti, reikšti save per muziką.
To norintys žmonės kuria strategijas: eina pas žinomus prodiuserius, kelia skandalus, laužo nagus...
Kiekvienas renkasi savo kelią. Aš nenoriu nei draskytis, nei veidrodžių daužyti: tenoriu tapti geru dainininku.
Kaip dabar į tave žiūri merginos? Tirpsta, kai dainuoji: „Aš galiu viską dėl tavęs“? Jauti, kad tapai geidžiamesnis?
Ir anksčiau dėmesio stoka nesiskundžiau (šypsosi). Tiesa, jo būna visokio. Sykį Marijampolėje po koncerto mane tiesiog prie sienos prirėmė brandi moteris. Ji buvo graži, bet kadangi aš prie tokio dėmesio nepratęs, pasijutau nekaip. „Duok telefono numerį“, – griežtai pareikalavo. Daviau. Aišku, ne savo... Tokio dėmesio man nereikia, ačiū! Tvirtai tikiu: jei esi scenoje, privalai galvoti, kaip elgiesi. Paslysti, nusivalkioti ir nusipiginti labai lengva.
Tai, supratau, nešoki ant stalų?..
Laikausi taisyklės: ten, kur dainuoju, nesąmonių nekrečiu. Atlikėjas, po koncerto čia pat pasigeriantis ir nukrintantis, manęs nežavi. Aš atvažiuoju dirbti, padainuoju ir išvažiuoju. Pagundų pasilikti tikrai būna, bet kol kas man pavyksta pasakyti „ne“. Turiu savo draugų ir esu linkęs laisvalaikį leisti su jais.
O rimtų draugysčių su merginomis buvo daug?
Dvi. Pastaroji baigėsi neseniai... Abi merginos visiškai manimi nesižavėjo, kol susipažinome artimiau. Su jomis patyriau daug gražių akimirkų, bet dabar jaučiuosi apsvilęs, tad trečiąkart į tą upę nerti tikrai neskubėsiu.
Koks tu būni, kai įsimyli?
Labai romantiškas. Bet turiu vieną minusą: kai draugauju su mergina, man jos reikia visos ir visada. O ji netrukus ima vaduotis iš mano glėbio ir aiškinti: „Tu suprask, man norisi jaunystės, laisvės...“ Sutinku, žmogus turi būti laisvas. Bet, matyt, pats esu konservatyvus. Ir impulsyvus bei pavydus. Mano jausmai trunka ilgai: aš gana pastovus ir vienmylys. Keista, bet ne visos tai vertina...
O kurgi tavo meniškosios savybės? Juk menininkai ir rimti santykiai – nelabai suderinama...
O aš manau, kad suderinama! Idealas šioje srityje – mano mokytojas Vytautas Juozapaitis: jis ir dainuoja puikiai, ir jo santykiai su žmona, atrodo, nuostabūs. Kai matau tokį pavyzdį, tikiu, kad tai įmanoma.
Mano jausmai trunka ilgai: aš gana pastovus ir vienmylys. Keista, bet ne visos tai vertina...
Tavo tėvų santykiai tokie nebuvo?
Ne, tėvai seniai išsiskyrė. Gal dėl to pats noriu sukurti idealią šeimą. Tą tobulumo siekį paveldėjau iš mamos: norėčiau, kad mano žmona būtų panaši į ją – ištikima, meili, rūpestinga. Moteris turi spirti vyrą į gyvenimą.
Meiliai spirti?..
Pastumti, kai reikia. Rūpintis juo. Priversti tikėti savimi, kai jis nebetiki. Tikiuosi, kai man bus blogai, mano moteris paplos per petį: „Justai, viskas bus gerai, laikykis.“ Visai kaip mano mama...
Ir išplaus kojines, paruoš valgį?
Būtų malonu... Be to, norėčiau, kad ji turėtų darbą. Nieko gero iš tų namų šeimininkių...
„Rūpintis savo vyru“ – reiškia jį išlaikyti ar išvirti arbatos, kai kosti?
Santykiai turi būti lygiaverčiai. Tada jie būna normalūs.
O ką tu gali pasiūlyti tai tobulai būsimajai?
Save. Maža? O man atrodo – daug. Iš tavo išraiškos suprantu, kad aš dar ilgai būsiu vienas, oi, ilgai...
Gal atvirkščiai: sužinojusios, kad dabar tu vienišas, visos supuls...
Nesupuls... Užtenka man tų meilių. Dabar reikia atsigauti, dainuoti ir užsimiršti. Labiausiai padeda draugai. Visi jie – Druskininkuose, tad ir aš, kai tik galiu, savaitgaliais ten lekiu. Nelimpa man Vilnius, nors gyvenu jau penkti metai: čia reikia skubėti, negalima sustoti, antraip tave pastums. O Druskininkai – lyg užuovėja: ten grįžtu ir atrodo, kad visos bėdos pasiliko Vilniuje... Galvoju vieną dieną grįžti į Druskininkus gyventi.
Ir mokyti vaikus muzikos?
Taip. Kodėl gi ne?
