„Muzika buvo pirmoji mano gyvenimo svajonė. Jeigu kas vaikystėje man būtų pasakęs, kad vieną dieną nebegrosiu smuiku, būčiau smičiumi uždaužęs tą prognozuotoją“, – šiandien juokiasi Jonas. Tėvai, mama ir šviesaus atminimo tėvukas, buvo muzikantai, nors ir neprofesionalūs. Todėl savęs kitokio, kaip tik muzikanto, ir pats neįsivaizdavo.
Baigė Juozo Naujalio muzikos mokyklą, įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, vėliau atėjo eilė Muzikos akademijai. Grojo ir Valstybiniame ir Nacionaliniame simfoniniuose orkestruose, turėjo net nuosavą styginių kvartetą. O vieną dieną nubudo ir nusprendė būti policininku.
„Atsirado tam tikrų nesutarimų, atsibodo, kad net muzikos pasaulyje svarbu „savi“ žmonės. Nusprendžiau, kad laikas keisti gyvenimą ir jeigu jau kaip muzikantas negaliu pakovoti, tada tvarką darysiu per kitur“, – prisimena.
Vėliau policijos šefas, įvertinęs Jono gabaritus, pasiūlė dirbti „kriminalkoj“. „Kol grojau smuiku, jokių raumenų po smokingu nebuvo... Vienintelė sporto šaka, kurią galėjau sau leisti, – plaukimas, nes smuikininkui visada baisu rankas pasitempti. Tik paskui ėmiau daugiau sportuoti, štangą kilnoti. O dabar rankoms niekas nebaisu – ginklai, antrankiai...“ – sako Vilniaus kriminalinės policijos tyrėjas.
Ką šitie kertiniai gyvenimo etapai atnešė? „Muzika man davė kūrybiškumo dovaną, o darbas policijoje dovanojo stabilumą ir nerealiai gerus kolegas...“
Interviu – žurnale „Žmonės“
