Apie išvykas savaitgaliui ar nakvynę ne namuose kalbos net nėra – tėvai grasina mane išmesti į gatvę, jei nesilaikysiu namų taisyklių. Mama visą gyvenimą buvo labai valdinga, o aš, atvirkščiai, esu paklusnus ir taikus žmogus. Bijau, kad šitaip gyvendama galiu tik pasvajoti apie savo šeimos sukūrimą, nes du vaikinai, su kuriais buvau tėvus supažindinusi, jiems nepatiko, o ir vyrukams tapdavo nebeįdomu su manimi susitikinėti tik griežtai numatytu laiku. Esu beviltiškoje padėtyje ir nežinau, ką daryti“. Loreta.
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt
 |
| Psichologė Marija Vaštakė |
Laba diena, Loreta. Padėtis tikrai nėra beviltiška, tik kyla klausimas, kiek Jūs norite tą padėtį keisti ir kiek atsakomybės esate pasiruošusi pati prisiimti už tai, kaip Jūs gyvenate. Šiuo metu nepaisant to, kad nesate laisva, ko gero, jaučiatės saugiai. Gyvenimas su tėvais yra įprastas, žinomas, prognozuojamas. Darbo paieškos, naujo buto paieškos, santykių kūrimas – tai pokyčiai, kurie įneša nerimo, atsakomybės prisiėmimo už savo kuriamą gyvenimą. Suprantama, kad jaučiatės nesmagiai, kuomet tėvai kontroliuoja Jūsų gyvenimą, tačiau Jūs turite galimybę rinktis – gyventi pagal tėvų taisykles arba išeiti ir kurti savo gyvenimą. Jei neišeina žengti žingsnio į savarankiškumą, paklauskite savęs, kas Jums trukdo ar gąsdina? Pokyčius reikia pradėti nuo savęs, nesitikint, kad kiti pasikeis tam, kad Jums būtų gyventi patogiau.
 |
| Viktorijos Kuhlins nuotr./Ingrida Kazlauskaitė |
Dainininkės INGRIDOS KAZLAUSKAITĖS komentaras
„Būdama 21-erių aš išvažiavau gyventi į Prancūziją, pati buvau už viską atsakinga – komunalinius patarnavimus, būstą, mokslus. Įgijau daug savarankiškumo. Juk net gamtoje paukščiai savo paukščiukus išmeta tam, kad jie išmoktų skristi. Taip yra ir žmonių pasaulyje. Ir kuo anksčiau, tuo paprasčiau – gelbsti jaunatviška energija, motyvacija, jaunesniam žmogui lengviau adaptuotis, jis paprasčiau žiūri į iškylančius rūpesčius bei problemas. Kuo daugiau žmogui metų, tuo jam sudėtingiau priimti sprendimus ir jiems pasiryžti. Bet kiekvienas jausis labai gerai, kai žengs tą atitrūkimo nuo tėvų žingsnį.
Visada galima rasti labai daug priežasčių, dėl ko verta likti su tėvais. Kai grįštu savaitgalį namo, suprantu, kaip patogu, kai atsibundi ryte, mama kotletus kepa, prisiskini dubenį braškių ir neskauda galvos nei dėl elektros kainos, nei dėl maisto.
Suprantu, kad pinigų trūkumas gali būti viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko nesirįžtama išeiti iš tėvų namų. Su šia problema susiduriame visi. Aš lygiai taip pat dirbu keliuose darbuose, kad galėčiau susimokėti už butą, maistą, laisvalaikį, investuoti į savo kūrybą, dainas, kostiumus. Būdavo, kad dirbdavau naktimis. Iš tiesų buvo nelengva, nes mėgstu viską pasiekti pati. Visada galima susirasti dar vieną pajamų šaltinį, kuris leistų eiti savarankiškumo, nepriklausomybės link. Jei neužtenka pinigų, gal tiesiog reikia daryti daugiau apsukų? Aš pati sau sakau: „Jei kažko nori, dirbk daugiau, sukis greičiau, pataupyk, kažko atsisakyk“.
Pradžioje, tik atsikrausčius į Vilnių, gyvenau su keletu draugių – mes nuomavomės vieną butą, tik gyvenome skirtinguose kambariuose, pasidalindavome komunalinius mokesčius, bendrai pirkdavome visas buities prekes. Tai irgi vienas iš būdų pataupyti.
Suprantu, kad su tėvais gyvenanti mergina negali pas save nė draugo atsivesti. Nes vis tiek tėvų namuose turi paklusti jų taisyklėms, nes jos yra nusistovėjusios nuo seno. Svarbiausia – pagarba tėvams, jų ramybei, jų poilsiui. Jei esi nuo kažko priklausomas, vadinasi, negali tobulėti, jauti diskomfortą, tai apie kokį gyvenimo džiaugsmą tuomet galima kalbėti?
Juk net gamtoje paukščiai savo paukščiukus išmeta tam, kad jie išmoktų skristi.
Mano pačios ryšys su mama tikrai stiprus. Negaliu pasakyti, kad ji labai lengvai mane paleido. Tėvai visą laiką nori vaiką apsaugoti ir kai vyksta atsiskyrimas, normalu, jog tėvams atrodo, kad jei jų nebus šalia, kas nors negero nutiks jų vaikui. Žinoma, mamai reikėjo laiko tam, kad susigyventų su ta mintimi, jog aš gyvensiu atskirai. Mes turėjome daug kalbėti. Tačiau atėjo laikas. Grįžus iš Prancūzijos man Kaunas tapo per mažas, Vilniuje sulaukdavau daugiau pasiūlymų. Aš labai norėjau į Vilnių. Tėvams reikia susitaikyti su ta mintimi, kad vaikas negali formuoti savo asmeninio gyvenimo būdamas šalia tėvų. Žinoma, mano mamai nebuvo lengva. Bet toks gyvenimas – reikia paleisti savo vaikus ir vaikams reikia suprasti, kada laikas nulipti nuo tėvų sprando.
Reikia nebijoti rizikuoti, visada sakiau – kas bijo rizikuoti, tas negeria šampano. Ir kol kas tai pasitvirtina. Suprantu, kad atsiskyrimas nuo tėvų buvo vienas iš geriausių mano žengtų žingsnių svarankiškumo link. Ir santykiai su tėvais po atsiskyrimo tikrai pagerėjo, nes turi daugiau laiko, erdvės, apie juos daugiau galvoji, dėl jų labiau stengiesi, nes bandai tą atstumo atkarpėlę kompensuoti kažkokiais gražias poelgiais, darbais“, – sako gruodį trisdešimtąjį jubiliejų švęsianti dainininkė.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
