TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kai kiaušinis moko vištą

Į mažųjų gudručių patarimus reikia reaguoti ramiai.
Photos com nuotr. / Į mažųjų gudručių patarimus reikia reaguoti ramiai.
Šaltinis: „Savaitė“
0
A A

Jei tik mūsų tėvai būtų bandę mokyti savo tėvus, kaip reikia gyventi, jiems kaipmat būtų paaiškinta, kad kiaušinis vištos nemoko. Šiuolaikiniai vaikai, deja, nuolat lenda su savo patarimais. Kaip elgtis? Parodyti gudručiui jo vietą ar įsiklausyti į patarimus?

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Prieš kelis amžius šeimose egzistavo aiški hierarchija: mažesnieji nesąlygiškai klausė vyresniųjų (net jei „mažesniajam“ jau trisdešimt ar daugiau metų ir jis pats turi vaikų). Ir jei tėvai, pavyzdžiui, leisdavo aštuoniolikmetį sūnų uždarbiauti, visus uždirbtus pinigus jis privalėdavo siųsti namo. Ir tik pabandyk neklausyti — tuoj pat gausi samčiu į kaktą! O štai XX a. viskas pasikeitė. Mes tapome demokratiški ir lojalūs, visaip skatiname vaikus turėti asmeninę nuomonę, o kartu — ir mokyti suaugusiuosius, kaip reikia gyventi. Ar tai teisinga?

Vaiko lūpomis

Psichologai įsitikinę: į mažųjų gudručių patarimus reikia reaguoti ramiai, pritarti jų norui išreikšti savo nuomonę. Visų pirma, ne visuomet vaikų pamokymai būna kvaili. Kartais jų lūpomis tikrai byloja tiesa. Pavyzdžiui, dabartinė karta kur kas geriau išmano techniką — nuo skrudintuvės iki kompiuterio — negu jų tėvai ar juolab seneliai. Antra, turėdamas savo nuomonę, vaikas greičiau taps nepriklausomas ir savarankiškas. Dar Erikas Eriksonas, žinomas amerikiečių psichologas, sakė, kad 6-12 metų vaikas jau ima suvokti save arba kaip kompetentingą, arba kaip nevisavertę asmenybę. Pasitikėjimas savo jėgomis vėliau padeda greičiau įgyti naujų žinių ir įgūdžių. O jei tėvai kals į galvą tokias mintis, kaip „Tu dar per mažas turėti nuomonę ir mokyti kitus!“, vaikas išaugs naivus ir drovus.

Todėl, jei dukra tvirtina, kad geriau už mamą žino, kaip virti barščius, nesiginčykite. Tegu gamina! Vėliau, pietų metu, visa šeima įvertins jos talentą. Paauglys sūnus pareiškia, kad sugebėtų geriau tvarkyti šeimos biudžetą negu suaugusieji? Leiskite jam sudaryti savaitės pirkinių sąrašą. O gal jam pavyks sutaupyti?

Tačiau reikia aiškiai nubrėžti ribas, kurių nevalia peržengti. Galima padėti močiutei įjungti indaplovę, bet nevalia šaipytis iš senelio, kad jis niekaip neišmoksta siųsti trumpųjų žinučių. Galima papriekaištauti tėvams, kad jau taip seniai visa šeima buvo kine, bet nederėtų aiškinti senoliams, kad jie visiškai neturi skonio ir nieko nesupranta apie šiuolaikinę madą bei muziką. Galima kažką patarti draugams arba broliui, bet versti elgtis pagal primestą nuomonę — ne. Tai jau nebus teisė turėti savo nuomonę, bet paprasčiausia kultūros stoka, balansuojanti ties akiplėšiškumo riba.

Įkyrūs patarėjai

Reikia aiškiai nubrėžti ribas, kurių nevalia peržengti. Galima padėti močiutei įjungti indaplovę, bet nevalia šaipytis iš senelio, kad jis niekaip neišmoksta siųsti trumpųjų žinučių.

Pasitaiko, kad tėvai nenubrėžia jokių ribų, leidžia savo vaikui reikšti nuomonę visokiausiomis temomis ir dar — nerenkant žodžių. Toks auklėjimas, specialistų manymu, labai pavojingas, pirmiausia pačiam vaikui. Iš pradžių jis įsivaizduos esąs šeimos, o vėliau — ir visos visuomenės numylėtinis, turintis prigimtinę teisę visiems ir visada primesti savo nuomonę. Logiškas rezultatas — vienatvė. Tokie „guru“ paprastai turi labai mažai draugų (arba neturi visai), jiems „nesiseka“ bendrauti su bendraklasiais ir bendrakursiais. Kai jie suauga, jų „nesupranta“ kolegos, „neįvertina“ viršininkai, jiems tenka „pikti, nejautrūs“ sutuoktiniai ir „nedėkingi“ vaikai…

Tokį „visažinį“ ypač sunku sutramdyti, jei jis priklauso vienam iš toliau išvardytų patarėjų tipų.

„Valdingieji“. Vaikai su padidintu dominavimo instinktu. Apskritai toks instinktas būdingas visiems, skiriasi tik išsivystymo laipsnis. Vienas gali vadovauti armijai, kitas — organizuoti cecho darbą, o trečias patrauks paskui save ne daugiau kaip porą žmonių. „Valdingojo“ problema ta, kad jis siekia dominuoti labiau negu sugeba. Jis „rikiuoja“ visus iš eilės: bendraamžius, giminaičius, tėvus.

Ką daryti? Paaiškinkite vaikui, kad negalima visų versti šokti pagal savo dūdelę. Tai tik atstums aplinkinius. Jei jis bus protingas, išsilavinęs, geranoriškas, žmonės patys kreipsis pagalbos ar išsirinks jį lyderiu.

„Entuziastai“. Visa siela atsidavę kokiai nors idėjai („serga“ už mylimą komandą, renka pašto ženklus, siuvinėja kryželiu, „svaigsta“ nuo roko), visomis priemonėmis stengiasi patraukti į savo pusę ir aplinkinius, pirmiausia — tėvus bei bendraamžius.

Ką daryti? Net jei pats esate abejingas savo vaiko pomėgiui, bent jau žodžiais palaikykite jį. Kuo nors labai domėtis juk nėra blogai — tai padeda plėsti akiratį, galbūt pasirinkti profesiją ir pan. Kita vertus, būtina paaiškinti, kad kiti žmonės gali turėti (ir turi!) savų pomėgių ir interesų, o įkyri agitacija tik vargina ir erzina.

„Karštuoliai“. Jie panašūs į „valdinguosius“: tokie pat reiklūs ir atkakliai siekiantys savo, bet dar ir kerštingi bei agresyvūs. Jei aplinkiniai nesutinka su jų pozicija ir atsisako paklusti, tokie vaikai įsimena „skriaudą“ ir vėliau vienaip ar kitaip keršija.

Ką daryti? Jei nenori užsiauginti namų tirono, tėvai turi nedvejodami užkirsti kelią vaiko bandymams įvesti savą tvarką. Jokiu būdu nesutikite su nepagrįstais reikalavimais, antraip būsite šantažuojami visada! Vaikas atsisakė išplauti indus, nes jūs nesutikote elgtis taip, kaip jis norėjo? Kitą kartą prie pietų stalo pakiškite jam nešvarią lėkštę. Juk pats atsisakė plauti!

Nemokykite manęs gyventi

Ginčyti suaugusiųjų nuomonę, kartu bandant „prastumti“ savąją, mėgsta visi vaikai, ypač jei jiems…

7-9 metai. Šio amžiaus vaikas kategoriškai nesutinka su tėvų nurodymais: „Kodėl aš turiu eiti gulti devintą valandą? Juk aš jau ne maža!“, „O aš žiūrėsiu šį serialą, visos mūsų klasės mergaitės žiūri!“. Jeigu nesileisite į jokias kalbas (juk iš tiesų, gal galėtų eiti miego ir valanda vėliau?), vaikas gal ir nustos ginčytis, bet slapčia ims elgtis savaip.

Ką daryti? Atidžiai išklausykite vaiką ir pamėginkite rasti visiems priimtiną kompromisą.

Leiskite jaunajam maištininkui išsirėkti. Tegu išsako savo norus, pamėgina pagrįsti pretenzijas. Tačiau šantažui nepasiduokite.

12-16 metų. Paaugliai tėvus dažnai tiesiog terorizuoja. Jų kredo: „Nemokykite manęs gyventi, verčiau duokite pinigų. O kaip gyventi, aš jus pamokysiu pats“. Jie nuolat kritikuoja: „Tik idiotai nešioja tokias kepures“, „Nėra pinigų (naujam grotuvui), nereikėjo vaikų gimdyti“ ir t. t. Paaugliai kategoriški, agresyvūs ir įžūlūs.

Ką daryti? Tokio amžiaus vaikai labiausiai trokšta būti išgirsti ir pripažinti. Leiskite jaunajam maištininkui išsirėkti. Tegu išsako savo norus, pamėgina pagrįsti pretenzijas. Tačiau šantažui nepasiduokite: „Pasirodo, jūs pagal įstatymą privalote mane maitinti ir rengti!“. Ramiai atsakykite: „Iš tiesų. Bet įstatyme neparašyta, kad privalome pirkti tau madingus drabužius ir visokius skanėstus. Taigi šiandien vakarienei grikių košė, o rytoj nupirksime klasikinio modelio kelnes“. Pamatysite, įkarštis kaipmat atvės…

O lyderis tai netikras!

Dažnai manoma, kad savo nuomonę garsiausiai reiškia lyderiauti linkę vaikai. Psichologai išsiaiškino, kad tikrieji lyderiai, pasirodo, dažniau klausosi kitų, o ne primetinėja aplinkiniams savo nuomonę.

Eksperimentai parodė, kad dauguma pripažintų lyderių linkę į demokratiškumą. Jiems svarbu ne tik paskleisti savo nuomonę, bet ir išgirsti, ką mano kiti. O jau tada jie priima sprendimą. Psichologų manymu, toks elgesio modelis byloja apie vidinę jėgą ir pasitikėjimą savimi. Juk pripažinti savo klaidas, ypač viešai, sugeba toli gražu ne kiekvienas.

Užtat tariamieji lyderiai negirdi nieko, tik save. Jie visus „smaugia“ savąja nuomone, kitiems neleisdami nė burnos praverti. Priežastis — nepasitikėjimas savo jėgomis ir baimė, kad konkurentas pasirodys esąs protingesnis.

Psichologų manymu, būtent tėvai įdiegia vaikams tiek lyderių, tiek tariamųjų lyderių savybes. Taigi skatinkite ne tik vaiko norą reikšti nuomonę, bet ugdykite ir sugebėjimą išklausyti kitą. Išmokus kompromiso meno, suaugusiųjų pasaulyje jam bus daug lengviau rasti bendrą kalbą su aplinkiniais.

„Savaitė“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką