„Turiu visą sunkios paauglės paketą. Kurį laiką nelankiau mokyklos. O kam? Juk tuo metu maniau, kad visi aplink kvaili, tik aš viena protinga. Dabar juokinga. Nieko ten tokio svarbaus ir nepraleidau, matyt, jei dabar pati esu dėstytoja. Net nebandau slėpti ar pagražinti savęs – taip, buvo ir alaus, ir cigarečių. Bet turbūt tik Anglijos karalienė nešika“, – apie savo paauglystę pasakoja grupės „Empti“ vokalistė Giedrė Kilčiauskienė.
Žmonės.lt redakcijai atsiųstoje nuotraukoje 16-metė Giedrė groja gitara. Be mokyklos ir draugų, muzika jai, kaip pati sako, buvo pirmoje vietoje. „Lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą. Jau būdama šešiolikos dainavau pirmojoje roko grupėje „Muse-sick“, po metų – jau „Dogbones“. Tai vėl kitas etapas, kiti draugai, kitokios patirtys. Žodžiu, negaliu atsidžiaugti, kad neužsisėdėjau blokinių namų kiemuose“, – Žmonės.lt pasakoja G.Kilčiauskienė.
Dainininkės teigimu, paauglystėje „velnių priėdusi“ ji buvo pakankamai – tam įtakos turėjo draugai: „Gyvenau Vilniuje, Justiniškių mikrorajone, kuris tuo metu tik kūrėsi. Kaip ir visiems paaugliams, svarbiausia buvo save identifikuoti. Draugai buvo labai svarbūs. Galėjau rinktis – susidėti su urlaganais ir sėdėti prie kioskelio gliaudydama saulėgrąžas, arba su metalistais. Nežinau, kas lėmė tokį apsisprendimą, bet mano draugai buvo metalistai, pankai ir šiaip visi kiti, kas turėjo galvą ant pečių, o ne tris juosteles ant treningų ir vieną ant smegenų. Kas žino, gal dabar dainuočiau visai kitokią muziką, jei ne roko muzika ir pokalbiai apie ją su draugais.“
G.Kilčiauskienė kalba atvirtai ir nesistengia pagražinti praeities: ji nebuvo pavyzdinga mokinė, dėl to net teko pakeisti mokyklą. „Buvau iš tų mokinių, apie kuriuos sakoma: gabi, bet pritingi. Per visokius savo vaikštinėjimus ir savęs ieškojimus teko pakeisti mokyklą dešimtoje klasėje. Tiesiog „nusimokiau“, nes nesimokiau. Iš Mykolo Biržiškos gimnazijos (tuometinės 57-vidurinės) perėjau į Sausio 13-osios mokyklą Lazdynuose. Man buvo 16 metų, kaip ir šioje nuotraukoje“, – prisimena ji.
Pritapti naujoje mokykloje dainininkei buvo sunku, bet pavyko: „Kaip aš visko nekenčiau toje mokykloje pirmą mėnesį! Ateinu į klasę, o ten vieni liolikai (tuometiniu mano supratimu), net marozo nė vieno nėra, nekalbant jau apie neformalus. Ačiū Dievui, pamaniau tuomet, pamačiusi Eveliną ( E.Kauklienė – dabar yra žinoma šokėja), kuri buvo bent jau reiverė. O po mėnesio viskas apvirto aukštyn kojom. Pasirodo, tie mano klasiokai liolikai yra labai faini ir protingi, ir su jais galima kalbėtis ir netgi labai susidraugauti! Va, galiu pasididžiuoti, kad mano klasiokas Paulius Skruibis yra psichologas ir „Jaunimo linijos“ direktorius.“
G.Kilčiauskienės paauglystė prabėgo gyvenant tik su mama. Atlikėja džiaugiasi, kad jas vienijo pasitikėjimas, kuris, nepaisant Giedrės polinkio maištauti, lėmė gerus tarpusavio santykius. „Ji man iki šiol yra autoritetas. Dabar viskas paprasčiau – yra mobilusis telefonas. Tuomet – raštelis ant šaldytuvo: „Mama, aš mieste. Grįšiu vakare.“ Palaukit! Ką reiškia „vakare“?! Bet visada grįždavau. Na gerai, gal porą kartų mano vakaras buvo kiek ilgesnis. Mama pasitikėjo manimi. Per daug aš jos, tikiuosi, ir nenuvyliau. Turbūt žinojo daug, ką aš maniau galinti nuo jos nuslėpti, tačiau mokėjo protingai mane kontroliuoti man to net neįtariant“, – šypsosi dainininkė.
Dabar, pati augindama paauglę dukrą, G.Kilčiauskienė dažnai paskambina savo mamai ir vis atsiprašo jos, jei ką ne taip buvo pati padariusi: „Va, turiu progą dar ir viešai atsiprašyti už kiekvieną jos žilą plauką ir padėkoti už dabartinį savo gyvenimą. Protingas kontrolės (be isterijų ir pykčių) rezultatas – stiprūs ryšiai su mama bei mano laimingas gyvenimas.“
„Gerai, kad paauglystė yra išaugama. Svarbiausia, kad šios „ligos“ pasekmės būtų kuo mažiau skausmingos. Linkiu tėvams kantrybės, o paaugliams draugų ir mėgstamos veiklos“, – pasakojimą baigia ji.
