Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip aš uždirbau savo pirmąjį milijoną

Agnė Zuokienė ir Artūras Zuokas
Tomo Kapočiaus nuotr. / Agnė Zuokienė ir Artūras Zuokas
Šaltinis: „Privatu“
0
A A

Mes mėgstame skaičiuoti svetimus pinigus, tačiau kaip juos uždirbome, dažniausiai nutylime, ypač jei sąskaitoje – ne vienas milijonas. Kai kuriose šalyse klausimas „kiek uždirbi?“ laikomas blogo tono ženklu. Tačiau mes nepasikuklinome ir išsiaiškinome, kokiais būdais galima uždirbti pirmąjį milijoną.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Gedimino Žilinsko nuotr./Antanas Bosas
Gedimino Žilinsko nuotr./Antanas Bosas

Antanas Bosas (54)
Iš dobilų sėklų – solidi suma

Verslininkas Antanas Bosas savo pirmąjį milijoną uždirbo būdamas 35 metų. „Jau buvau subrendęs žmogus, todėl net minčių nekilo tų pinigų iššvaistyti prabangiems automobiliams ar nekilnojamajam turtui. Savo pirmąjį ir vienintelį namą pasistačiau tik prieš aštuonerius metus. Viską, ką uždirbdavau, investuodavau į verslą“, – sako Antanas.
A. Bosas tvirtina, kad nė vienas rimtas verslininkas neužsibrėš sau tikslo uždirbti milijoną. „Svarbiausia – realizuoti save ir priimti tinkamus sprendimus, o tie sprendimai ir bus įvertinti pinigais. Toje suirutėje, kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės, nebuvo apibrėžtų valstybės sienų, susikrauti milijonus buvo labai lengva. Daug žmonių taip ir darė: kas metalu prekiavo, kas mediena, kas drabužius eksportavo... O aš, kaip kolūkietis, milijoną užsidirbau prekiaudamas dobilų sėklomis: pirkdavau jas tarybiniuose ūkiuose, o užsienyje parduodavau gerokai brangiau“, – atvirai sako Antanas.
Verslininkas įsitikinęs: „Dirva labai plati, todėl kiekvienas, turintis noro ir gebėjimų, lengvai gali užsidirbti milijoną. Bet iškart įspėju, kad to nepavyks padaryti tiems, kurie, padirbę aštuonias valandas biure, grįžta namo, guli ant sofos ir, gurkšnodami alutį, žiūri rungtynes. Norint užsidirbti, reikia sunkiai dirbti.“

Viganto Ovadnevo nuotr./Ugnius Kiguolis
Viganto Ovadnevo nuotr./Ugnius Kiguolis

Ugnius Kiguolis (31)
Buvo laikai, kai maitinausi tik bulvėmis

„Nors magistrantūrą studijavau dieniniame skyriuje, sugebėjau dirbti dar dviejuose darbuose: vienoje įmonėje – vadybininku, kitoje – vadovu. Beje, tuo pačiu metu kūriau savo verslą, – pasakoja Ugnius Kiguolis. – Buvo be galo sunku, nes tuo metu, paėmęs paskolą iš banko, nusipirkau butą. Prisimenu, vieną žiemą mes su žmona net neturėjome už ką nusipirkti valgyti. Laimė, mano tėvai mums atvežė maišą bulvių, tad tik jomis ir maitinomės.“
Ugnius tikina tuo metu dirbo neskaičiuodamas laiko, be jokių išeiginių ir atostogų. „Pamenu, kažkas man įkalė į galvą, kad jei žmogus iki 25 metų neuždirba milijono, tuomet niekada tai neįvyks. Kai man buvo 25–eri su puse, ši suma atsidūrė mano sąskaitoje. Taigi – beveik spėjau!“ – juokiasi vyras.
Ugnius nori įspėti, kad pirmasis milijonas – tai ir be galo didelė atsakomybė, nes uždirbti yra lengviau, nei neišleisti milijono. „Tie, kurie uždirba tūkstantį, galvoja, kaip pragyventi. Uždirbantys milijoną suka galvą, kaip tuos pinigus paversti milijardu. Be to, didėjant uždarbiui, didėja ir poreikiai. Taigi nesunku tą milijoną iššvaistyti“, – sako milijonierius.

Viganto Ovadnevo nuotr./Andrius Šedžius
Viganto Ovadnevo nuotr./Andrius Šedžius

Andrius Šedžius (34)
Taip norėjosi tuos pinigus švaistyti...

„Kadaise uždirbti pirmąjį milijoną nebuvo sudėtinga – reikėjo tik jaunatviško apsukrumo. Kadangi paklausa buvo didelė, o pasiūla – menka, pakako sužinoti, iš kur gauti prekių, kurias žmonės išpirktų“, – sako Andrius Šedžius.
Dar paauglystėje Andrius suuodė, kad neblogai turėtų uždirbti pardavinėdamas džinsus. Jis pasamdė darbuotojus, kurie džinsus siūdavo, garindavo, sukaldavo kniedes, supakuodavo į maišelius ir parduodavo turguje. „Tai buvo mano pirmi uždirbti pinigai, atvėrę man galimybę dalyvauti tolesnėje ūkinėje veikloje“, – sako Seimo narys.
Tuo metu Andrius užsiėmė naudotų automobilių gabenimu ir prekyba. Sukaupęs reikiamą kapitalą, vaikinas ėmėsi sunkvežimių: „Pargabenau vieną, jį perdariau, pardaviau ir už gautus pinigus galėjau įsigyti dar tris. Pamenu, 1997–aisiais per metus į Lietuvą pargabenau 800 tokių transporto priemonių. Kadangi pardavęs vieną sunkvežimį susižerdavau 5 000 JAV dolerių, nesunku paskaičiuoti, kokios sumos papildydavo mano kišenę. Tąsyk man buvo tik 21 metai.“
Seimo narys prisipažįsta, kad dėl jaunatviško maksimalizmo pridarė daug kvailysčių. „Tarkime, nuvykęs į Vokietiją, užsukau į automobilių saloną ir įsigijau naujutėlaitį „Mercedes–Benz 600“. Tai buvo rimtas akibrokštas to meto nusikaltėlių pasaulio autoritetams, nes jie net nesvajojo turėti tokių automobilių. Tai buvo itin neprotingai išleisti 400 000 litų, mat tais laikais geras dviejų kambarių butas Šiauliuose kainavo 12 500 litų. Tąsyk nusipirkau namą, įkūriau įmonę, prisipirkau pastatų. Taip norėjosi tuos pinigus švaistyti...“ – prisimena Andrius.

Artūras Zuokas (42)
Bijojau pamesti savo milijoną

„Kai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete, iškart pradėjau dirbti, – pasakojimą pradeda Artūras Zuokas. – Buvau siunčiamas į taip vadinamus karštuosius kraštus: Azerbaidžaną, Abchaziją, Baku. Darbas, kurį pasirinkau, man buvo labai įdomus iššūkis. Pinigai niekada nebuvo mano tikslas, tačiau, nepaisant to, aš gaudavau labai solidžius honorarus – nuo 2 000 iki 4 000 JAV dolerių per mėnesį. Skaičiuojant pagal tuo metu vyravusį valiutų kursą, į mano sąskaitą įplaukdavo iki 16 000 litų. O tais laikais ne litras, o pilnas bakas benzino kainavo tik 4 litus! Už darbą Irake, kai mano medžiagas naudojo užsienio kompanijos, man buvo skirtas 50 000 JAV dolerių honoraro fondas. Taigi pradinių investicijų aš turėjau pakankamai.“
Vos dvidešimtmetį perkopęs Artūras įsigijo kelis butus sostinės Trijų Kryžių papėdėje esančiame name. „Kiek vėliau surizikavau. Paėmiau iš banko paskolą ir supirkau visus tame name esančius butus, svajodamas ten įkurti nedidelį viešbutuką. Po kelerių metų, suradęs sau ir žmonai priimtinesnę vietą, visą namą pardaviau. Į rankas gavau 1,1 mln. JAV dolerių čekį. Tuomet man buvo 26–eri“, – prisimena Artūras.
Koks jausmas užvaldė rankose laikant tokį solidų čekį? „Aš labai bijojau jį pamesti, – juokiasi Artūras. – Skubėjau kuo greičiau į banką, kad pinigai saugiai atsidurtų mano sąskaitoje.“
 

„Privatu“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką