Paskutiniu metu vyras pradėjo išgėrinėti, aptingo, dažnai mėgsta pašvęsti, gali dienų dienas praspoksoti televizorių ir nieko neveikti. Aš toliau mokausi, ir apskritai mano poreikiai kiek kitokie, tačiau myliu šį žmogų. Jaučiu, kad jei toliau taip gyvensiu, degraduosiu, tapsiu kaip ir jis. Jau ir laikas vaikams, bet mane ima baimė, koks vaikas bus, kaip viskas bus toliau… Kaip man elgtis, ar galiu ką pakeisti? Laima.
Sveika Laima. Manau, labai gerai, kad tau neramu ir ima baimė pagalvojus apie ateitį. Užmigti ir užsiliūliuoti tavo situacijoje tikrai yra pavojinga. Kartais pats gyvenimas viską sudėlioja į vietas, kai be ypatingų pastangų natūraliai pajuntame, kad keliai išsiskiria, o gal atvirkščiai – suartėja, visgi kartais reikalingos ir paties žmogaus pastangos. Manau, svarbiausia, neskubėk gimdyti vaikų, nes apsispręsti bus dar sunkiau ir skaudžiau. Kad ir kaip būtų nepaprasta, stenkis gyventi savo gyvenimą: jokiu būdu neatsisakyk savo senų pomėgių, veiklos, mokymosi, draugų, bendrauk su žmonėmis, kurie tobulėja, gilinasi, kažko siekia gyvenime. Pabandyk įtraukti į kitokių žmonių ratą ir savo vyrą.
Nors sena ir neretai teisinga liaudies išmintis byloja, kad obuolys nuo obels toli nerieda, būna ir išimčių. Tavo vyras greičiausiai jaučiasi daug jaukiau tarp tų žmonių, tarp kurių jis užaugo, susiformavo, ten jis jaučiasi „savas“, priimamas. Tiesą sakant, vargu ar tavo vyras labai pasikeis, bet tu gali parodyti jam alternatyvą: pakviesti jį į teatrą, koncertą, pasiūlyti kartu nueiti į įdomią paskaitą ir pan. Kartais juk atsitinka stebuklų, žmogų gali kažkas sukrėsti, padaryti didelį įspūdį, kartais ateina naujos įžvalgos. Jokiu būdu neleisk, kad vyro gyvenimas taptų tavo gyvenimu. Į savo baimę siūlau nežiūrėti kaip į priešą. Manau, ji yra greičiau tavo sargas, jei situacija nesikeis, ji tikrai stiprės ir neleis tau prarasti budrumo.
