Ringailė atėjo pas psichologę labai nenoromis. Buvo pavargusi. Vyras kelerius metus nuolat užmindavo kamštį, abu sūnūs metė universitetą ir trankėsi velniai žino kur, neketindami ieškotis darbo. Ji abiem nupirko po naują automobilį, sumokėjo draudimą, nors ir manė, kad „berniukai“ jau dideli ir galėtų savimi pasirūpinti. Stengėsi prablaškyti vyrą, kas savaitę ištempdama tai į operą, tai į teatrą, tai į kiną, nors pati labiausiai svajojo susirangyti lovoje su knyga. Dirbo daug – buvo pelningos įmonės direktorė, o vakare tvarkydavo namus ir gamindavo valgyti, nes jos „vyrai“ su tokiais darbais nesiterliodavo. Beje, jie nesiterliodavo ir su užsikimšusia kanalizacija, prakiurusiu čiaupu ar „užsikosėjusiu“ jos džipo varikliu. Ringailės šeima sirgo. Sirgo ir ji pati. Tik niekaip nenorėjo pripažinti, kad ir ji dėl to kalta. „Ką blogo aš darau? – stebėjosi. – Myliu juos, rūpinuosi jais, deja, nebeįstengiu padaryti daugiau, gal dėl to viskas taip ir išeina...“
Kai negali padaryti daugiau, gal verta daryti... mažiau?
Mūsų sąmonėje pasiaukojimas neatsiejamas nuo meilės, įsipareigojimo, gerumo. Tačiau dažnai aukojamės netgi tuomet, kai to jau seniai nebereikia!.. Keliamės pusvalandžiu anksčiau, kad galėtume nuvežti vaikus į mokyklą, nors jie jau dideli ir kuo puikiausiai patys ten nukeliautų; vyrui ant kepsnio užpilame daugiau padažo ir paliekame gardžiausią torto kąsnelį; pasibaigus puotai, plauname indus, nors blakstienas lipina miegas; ariame darbe už du, nes kolegė turi temperatūros ir kompiuterio ekrane mato lakstančius žalius žmogiukus...
O vakare, kai galiausiai įsirausiame į patalus, liaupsiname save: „Kokia aš gera, darbšti, nuoširdi ir pasiaukojanti! Visi turėtų mane vertinti ir mylėti! Būtų nuodėmė prarasti tokią brangenybę...“ Girti tenka pačioms, nes aplinkiniai nesistengia. Maža to – net nepastebi, kad už ką nors vertėtų pagirti! Tai, ką darome, pasidaro įprasta vyrui, vaikams, darbdaviams ir kolegoms. Kol galų gale pasiaukojimas supančioja mus pačias – juk negalime staiga imti ir sustoti pusiaukelėje. Negalime netikėtai trenkti kumščiu į stalą ir išrėkti: „Gana! Pavargau! Pavargau nuo jūsų, pavargau nuo savęs! Palikite mane ramybėje.“
Tik širdyje kaupiasi pyktis. Vis dažniau indus plauname ar pietus gaminame suraukusios antakius, vaikus į mokyklą vežame sukandusios dantis, gailėdamos tų kelių minučių saldaus miego. Ir pastebime: kuo labiau aukojamės, tuo mažiau aukojasi kiti – šalia esantys. Tarsi pasiaukojimas būtų tik mūsų privilegija ir pašaukimas. Ir jau darosi nebeaišku, ar pačios užsimovėme apynasrį, ar supančiojo kas nors kitas. Jaučiamės pavargusios. Nusivylusios. Sutrikusios. Gal darome per mažai?..
O gal darome per daug?.. Gal jau laikas sustoti – dabar, kol dar etiketė „besąlygiškai besiaukojanti“ galutinai neprilipo prie kaktos?..
Slypintys pavojai
Krikščionys pasakytų, kad norėti ko nors sau – aukščiausias egoizmo laipsnis. Tuoj pat metame norus į šiukšlyną, pamirštame save ir puolame gyventi dėl kitų. Tačiau pasaulyje nėra nei visiškai gerų, nei visiškai blogų dalykų. Pasiaukojimo spąstai užsitrenkia taip pat lengvai, kaip ir norų, ir dar nežinia, kurie iš jų pavojingesni.
Kokie pavojai slypi aukojantis?
Pirmiausia, žinoma, atpildo (ar bent jau beribio dėkingumo) laukimas. Reta kuri iš mūsų yra kupina tokio šventumo, kad aukotųsi nieko už tai nesitikėdama. Jei atiduodame vyrui gardesnį kąsnelį, tikimės, kad kitą kartą jis pasielgs taip pat. Veždamos vaikus į mokyklą svajojame, kad jie gerai mokysis ir bus pirmūnai. Padėdamos kolegei manome, kad kitą sykį ji pagelbės neprašoma – tiesiog susiprotės... Vakarais, klausydamosi vyro istorijų apie darbo peripetijas, tramdome žiovulį, kenčiame ir laukiame, kada gi jis mūsų pasiteiraus, kaip sekasi, kada išklausys, apkabins ir paguos. Rytą patiekdamos kavą jam į lovą tikimės, kad vakare mums ten pat atneš taurę karšto vyno. Galiausiai viliamės, kad kokia nors proga įteiks pusę sunkvežimio rožių, „nes tokios kaip tu, brangioji, pasaulyje nėra“. Bet neįteikia, neatneša, nepaklausia, nepadeda...
Ir tada į širdelę atsėlina pyktis ir nusivylimas. O kodėl aš? Už ką – man? Kodėl viską dėl visų darau, o visi dėl manęs – nieko?.. Pykstame ant vyro, kuris ir vėl įsitaiso ant sofos priešais televizorių ir nepadeda nei namų tvarkyti, nei bulvių skusti, ant vaikų, kurie neruošia pamokų, ant kolegės, kuri mūsų pagalbą priėmė tarsi savaime suprantamą dalyką ir net nepadėkojo. Na, gal ir padėkojo, bet argi čia padėka – atsainus „ačiū“, ir tiek.
Dar vienas pavojus: aukodamosi verčiame aukotis ir šalia esančius žmones. Kitaip galvojame, kad jie mūsų nemyli... Priimdami auką, jie jaučiasi įpareigoti aukotis patys, o tai labai primena pančius. Arba kalėjimą. Nes nelieka pasirinkimo laisvės – vyras gali padėti skusti bulves, nes to norime, o gali ir dėl to, kad jaučiasi skolingas, įpareigotas, spaudžiamas. Antrasis atvejis nei jam, nei mums neteiks pasitenkinimo.
Besiaukodamos duodame kitiems tai, kas, manome, yra reikalinga. Tačiau čia – tik mūsų nuomonė. Gal tokios aukos vyrui ir vaikams visai nesvarbios?.. Tačiau mes tiek susirūpinusios savimi, kad to net nepastebime. Gal vyrui iš tiesų patiktų ramus vakaras, kai nesisukiotume virtuvėje (neva aukodamosi dėl šeimos gamintume vakarienę iš trijų patiekalų), o jaukiai įsitaisiusios šalia skaitytume mėgstamą knygą? Gal vaikams jau seniai nebereikia, kad vežtume juos į mokyklą?.. Taip mes tenkiname savo poreikius, neatsižvelgdamos į šalia esančių reikmes.
Besiaukodamos pamirštame, kad bet kokie santykiai – mažiausiai dviejų žmonių reikalas ir jų abiejų tolygus indėlis. Pradėdamos vien duoti (na, kad ir skolon, – ne tai dabar svarbiausia), pamiršdamos imti, išbalansuojame santykių svarstykles: juk jei viską nuveikiame pačios, kas lieka kitam žmogui? Iš tikrųjų: gulėti ant sofos priešais „teliką“ ir filosofiškai spaudyti pultelio mygtukus. Juk visa iniciatyva, pagalba, atsidavimas priklauso mums. O jei esame tokios, kad net savo norų nereiškiame, tai artimieji neturi progos būti geri! Štai tau ir aukojimasis. Štai tau ir mainai...
Kyla visai natūralus klausimas: kas būtų, jei ir mes gyventume paisydamos tik savo norų, o ne kitų?.. Miegotume iki pirmos valandos, įniktume į meilės romanus, vakarus leistume sporto klube. Negamintume valgyti ir netvarkytume namų. Nesiklausytume vyro išpažinčių apie darbo problemas, o gardžiausią torto kąsnelį sukramsnotume pačios.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas sugriūtų. Gal ir tikrai sugriūtų, ypač jei nuo vieno kraštutinumo pultume prie kito. Juk tarp taškų A ir B (kur A – visiškas pasiaukojimas, o B – vien savo norų paisymas) yra didžiulė erdvė, kurioje dera ir gerumas kitiems, ir pagarba pačių troškimams.
Pasirinkimas daryti gera
Mums įdomu, kodėl vyras, kolegė, vaikai, kodėl visi žmonės, dėl kurių aukojamės, nejaučia dėkingumo? Nepuola atsilyginti tuo pačiu? Nedovanoja puokščių ir padėkos raštų? Atsakymas toks paprastas, kad net apmaudu: jie kitaip supranta mūsų elgesio motyvus. Tai, kas mums yra pasiaukojimas, jiems atrodo kaip gerumas. Kaip apsisprendimas daryti gera. Kaip noras daryti gera. O gerumas – ne mainai. Gerumas – dovana. Todėl jie nejaučia poreikio nupirkti šokoladą už tai, kad padėjome rengti ataskaitą, kad išklausėme, kai skaudėjo ar buvo sunku. Jie paprasčiausiai myli. Tik kai pasiaukojimas pasiekia pavojingą ribą, ima jaustis suvaržyti ir įpareigoti. Atimdamos pasirinkimo laisvę iš savęs, pamažu atimame ją ir iš kitų.
Pasiaukojimą dažnai vertiname kaip meilę, nors iš tiesų jis, anot psichoterapeuto M. Scotto Pecko, tėra siekis patenkinti savo poreikius. Ir dar gana nesąžiningai – nepasakome tiesiai, kad ko nors trokštame, o stengiamės įvairiais netiesioginiais būdais tai gauti. Pykstame ant „kaltininko“, kad jis nesuprato mūsų norų ir nepatenkino jų. Juk kur kas lengviau pasakyti vyrui: „Svajoju, kad kada nors atneštum į lovą taurę karšto vyno…“ nei kas rytą virti jam kavą ir tepti sumuštinius tikintis, kad jis pagaliau susiprotės. Ir kur kas paprasčiau tiesiog pradėti pačiai kalbėti apie save, užuot laukus, kol paklaus: „Kaip tau, brangioji, sekasi?..“ Net didžiausia meilė nepaverčia žmonių mintis skaitančiais magais.
Kai įsivaizduojame ką nors darančios dėl kitų, tarsi paneigiame savo atsakomybę – už mūsų pasirinkimą tampa atsakingi kiti: vyras, kolegė, vaikai. Jie pasidaro „kalti“ dėl mūsų pasiaukojimo, o pasiaukojimas mums suteikia teisę pykti ant jų... Painu? Taip, tikrai. Žmogaus psichika labai išradinga. Tėvai, sakantys vaikams: „Turite būti dėkingi už viską, ką mes dėl jūsų padarėme“, iš tiesų stokoja meilės jiems. Juk mylime todėl, kad pačios norime mylėti, o ne todėl, kad to neva reikia kitam žmogui. Pasirenkame būti su kuo nors ir šalia ko nors dėl to, kad trokštame šito. Ir vėliau labai nesąžininga dėl savo pasirinkimo kaltinti kitus. Jei apsisprendžiame turėti vaikų, tai todėl, kad jų norime, laukiame; jei esame mylinčios mamos, tai todėl, kad norime tokios būti, o ne kad įpareigoja pats vaikų egzistavimas.
Tiesa, meilė ir tikrasis gerumas skatina keistis, bet tai veikiau yra savęs realizavimas, tobulinimas nei aukojimasis. Pasiaukojimas primena paskolą, kurią atsiimame, nepamiršdamos nemažų procentų. Todėl prieš aukodamosi gerai pagalvokime, ypač jei tas žmogus mums brangus.
Įdomu, kaip baigėsi Ringailės istorija?.. Ji ilgai pyko, nes nesuprato, kur klysta. Kai galiausiai suvokė, kaip elgėsi su savo šeima, pamažu pradėjo keistis. Nustojo sekioti paskui kiekvieną darydama tvarką, nebeslėpdavo nepasitenkinimo, kai abu suaugę sūnūs nepadengdavo dalies šeimos išlaidų. Atsisakė mokėti už jų automobilių draudimą. Ringailė labai rizikavo. Ji rizikavo, kad bus palaikyta nerūpestinga mama, nemylinčia žmona, apskritai – blogu žmogumi. Iš pradžių ir vyras, ir sūnūs į tokį jos elgesio keitimąsi reagavo piktai – jie buvo įpratę gyventi kitaip. Tačiau netrukus vienas iš sūnų apsisprendė tęsti studijas, kitas pradėjo savo verslą. Vyrui net neprireikė gydytis – gėrimo priepuoliai baigėsi, kai jį nustojo slėgti žmonos „gerumas“ ir jis pats galėjo rinktis, ką veikti ir ko imtis. Ringailei labiau sekėsi darbe. Ji atrado poilsio malonumą ir kur kas dažniau šypsojosi. Paradoksalu, tačiau iš jos ėmė sklisti tikras, nuoširdus ir šiltas gerumas, o ne suirzimas ir nepasitenkinimas, taip dažnai lydintys pasiaukojimą. Juk besiaukojantis yra ne aplinkinių, o savo paties elgesio auka – ir Ringailė pagaliau tai suprato.
