Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 28d. 08:57

Kaip profesionali aktorė tapo dar ir geidžiama fotografe: „Sena klišė, kad turi būti arba tas, arba tas“

Eglė Rimšelė, Sandra Daukšaitė, Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė
Kajaus Rimšelio, Eglės Rimšelės nuotr. / Eglė Rimšelė, Sandra Daukšaitė, Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė

„Tai tu dabar aktorė ar fotografė?“, – tokio klausimo po to, kai paliko teatrą ir pasuko profesionalios fotografijos link, sulaukė Eglė Rimšelė (32). „O kodėl negaliu būti ir tuo, ir tuo?“ – pagalvojo ir dabar yra žinoma kaip „Fotografuojanti aktorė“, prieš kurios fotoobjektyvą stoja ir ne vienas gerai žinomas jos profesijos atstovas. Eglės istorija – apie tai, kad niekada negali būti tikras, kur nuves gyvenimas, o galimybės, padarysiančios tave laimingu, gali būti visai šalia, tik nebūtinai iškart jas pastebėsi.

„Būsiu aktorė ir ne kitaip“

Kai nuo mažumės kryptingai ir atkakliai sieki vieno tikslo, kartais atrodo, kitaip būti ir negali. Eglė Rimšelė jau seniai žinojo, kad taps aktore – vaidindavo dar vaikystėje, darželyje, su tuo susijusiose veiklose noriai dalyvaudavo ir mokykloje, pati rašydavo tekstus.

Kažkur šalia vaidybos buvo ir fotografija, tiesa, Eglės gyvenime atsiradusi vėliau nei aktorystė – fotografuoti pradėjo būdama gal 13-os. Tuomet gavo pirmąjį telefoną, turintį šią funkciją, o kadangi nepatiko jame esantys darbalaukio fonai, pati ėmė juos kurti pagal savo skonį.

Kajaus Rimšelio nuotr./Eglė Rimšelė
Kajaus Rimšelio nuotr./Eglė Rimšelė

Po kurio laiko tėvai Eglei padovanojo ir fotoaparatą. Vis dėlto tada ji dar neįsivaizdavo, kad kada nors bus ne tik aktorė, bet ir profesionali fotografė – dalyvaudavo įvairiuose fotografijos konkursuose, tačiau ateities su šia profesija nesiejo.

„Paauglystėje planavau būti aktorė, o fotografija buvo tik kaip hobis. Savo malonumui fotografuodavau pusseseres, sesę ir drauges. Eidavome su fotoaparatu į pievas, prie apgriuvusių pastatų, o grįžus savamoksliškai retušuodavau nuotraukas ir keldavau jas į internetinį puslapį, kuriame galima pasidalinti savo kūryba“, – prisiminė E.Rimšelė.

Baigusi mokyklą Eglė, kaip ir planavo, įstojo mokytis vaidybos į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. O fotografija jai bestudijuojant ir toliau liko tiesiog hobiu, aistra.

„Pavyzdžiui, nepatikdavo baleto paskaitos, tai iš jų pabėgdavau ir tuo metu eidavau fotografuoti kursiokų. Bet vėl tik dėl malonumo. Arba pasistatydavau kambary knygas, pasidėdavau ant jų fotoaparatą, nusistatydavau laikmatį ir nusifotografuodavau – kaip dabar selfis, taip tais laikais tokia kūrybinė išraiška buvo“, – 15min pasakojo Eglė.

Jei jums užkliuvo pabėgimo iš paskaitų momentas, neprimenantis pavyzdingos studentės, tai pašnekovė prisipažįsta – sėdėjimą paskaitose kartais iš tiesų išmainydavo į nuotraukų darymą, nes aktorystės mokslai, deja, nepateisino jos lūkesčių.

„Studijos mane labai nuvylė. Buvo visiškai ne tokios, kokių tikėjausi“, – atviravo E.Rimšelė.

Ir nors tokiu atveju kai kurie studentai mokslus meta, Eglė tuo metu mąstė kitaip – negi taip imsi, pasiduosi ir neįgyvendinsi dar vaikystėje užsibrėžto tikslo tapti aktore?

„Studijose buvo labai daug azarto, buvome jauni. Kai nuo penkerių metų save su tuo sieji, atrodo, kad jei jau nepavyks, jei pasiduosi, tai žlugs gyvenimas.

Tik paskui supratau, kad yra atvirkščiai, kad gyvenimas kaip tik pavyksta tada, kai palieki tai, kas tavęs netenkina, kas neteikia malonumo kada, pavyzdžiui, eini į sceną, bet net nejauti scenos baimės, nes tau vienodai“, – pasikeitusį požiūrį akcentavo Eglė.

Kasparo Rimšelio nuotr./Eglė Rimšelė
Kasparo Rimšelio nuotr./Eglė Rimšelė

Suprato, kad teatras – ne jai

Baigusi mokslus Eglė iškart pradėjo vaidinti teatre. Tada ji dar tikėjosi, kad nuo šiol viskas eis tik geryn. Tačiau šie lūkesčiai taip pat neišsipildė – ilgainiui darbas teatre ėmė ne teikti malonumą, o kelti stresą.

„Iš pradžių patiko, džiūgavau ir mėgavausi tuo, bet po kurio laiko suvokiau, kad tam reikia atiduoti labai daug savęs, ypač, kai dažnai gaudavau dramatiškus vaidmenis. Mėnesį pavaidinti liūdesį ir skausmą faina, bet ištisus metus scenoje verkti iki vokų užtinimo man pasirodė per daug alinantis darbas, juolab, kai ir alga teatre labai maža“, – neslėpė E.Rimšelė.

Tokį darbą Eglė dirbo maždaug ketverius metus. Per tą laiką vaidmuo jai teko ir vieno spektaklio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre masinėje scenoje, kur vaidino ilgametę patirtį turintys aktoriai.

„Ten turėjome šokti, rėkauti ir kitaip užpildyti sceną. Iš pradžių maniau – o, kokia garbė scenoje būti su daug pasiekusiais aktoriais! Bet ilgiau pabuvus toje teatro virtuvėje darbas scenoje man darėsi vis žemiškesnis.

Per tuos metus ilgą laiką stebėjau masuotėje vaidinusius suaugusius aktorius, kurie kiekvieną kartą į spektaklį ateidavo ironiškai nusiteikę, kandūs ir nepatenkinti tuo, ką daro. Palaipsniui pastebėjau, kad tas spektaklis man irgi tapo tik darbu ir sakydavau draugams „o ne, vėl bus tas spektaklis, kaip nenoriu”, – prisiminė pašnekovė.

E.Rimšelė įsitikino, kad norėdamas vaidinti teatre turi atiduoti visą save. Ilgos repeticijos, kai nematai dienos šviesos, nuolatinis savęs draskymas metai iš metų atliekant tą patį depresyvų vaidmenį – Eglė suprato, kad visa tai ne jai. Todėl, nors ir gerbia ten dirbančius kolegas, priėmė sprendimą atsisveikinti su teatru be galimybių sugrįžti.

„Gyvenime dėl savo įvykių tiek neverki, kiek vaidindamas teatre. Todėl pagalvojau, kad per daug myliu gyvenimą, jog tiek metų kankinčiausi ne dėl savo, o dėl personažų jausmų. Iš tikrųjų pavargau nuo teatro, buvo per daug depresijos.

Vieną dieną atėjo suvokimas – kam visa tai darau? Juolab, kad jau buvau išbandžiusi filmavimąsi, sukūrusi nemažą vaidmenį seriale. O filmuotis man labai patiko.

Ir sesė dažnai sakydavo: „Nesudievink to teatro ir mesk jį, jei tavęs tai netenkina”. Todėl sukaupiau drąsą, pasakiau, kad išeinu iš spektaklių, ir nuėjau į Darbo biržą (dabar Užimtumo tarnyba – aut. past.)“, – pasakojo Eglė.

Hobis tapo darbu, o Eglė – „Fotografuojančia aktore“

Pašnekovė atvira – užvėrus teatro duris ir likus be pajamų eiti į Darbo biržą buvo gėda, dėl to net ir ašarų teko išlieti. „Bet kažkas viduje sakė, kad elgiuosi teisingai“, – pridūrė ji. Ir neklydo.

Atsisveikinusi su teatru Eglė jokiu būdu neketino apleisti aktorystės – tebenorėjo vaidinti, tiesiog ne ant scenos, o kadre. Tad užsiregistravo kastinguose, eidavo į atrankas, čia ją pastebėjo ir serialų kūrėjai.

„Scena, gyvas veiksmas, žiūrovai, kur turi šimtu procentų atsiduoti, kėlė per daug streso, o darbas prieš kamerą man – kur kas artimesnis. Ten sukūrus vaidmenį gali jį paleisti, nesinešioti su savimi, jis lieka kadre, o tu jau kuri naują, visiškai kitokį personažą“, – paaiškino E.Rimšelė.

O į fotografijos kursus Eglė užsiregistravo netikėtai. Viskas prasidėjo, kai tėčio paklausta, ko norėtų dovanų 24-ojo gimtadienio proga, ji net nepagalvojusi pareiškė, kad pageidautų profesionalaus fotoaparato. Juk fotografuoti mėgdavo nuo paauglystės, tačiau mėgėjiškai.

„Jis man sako: „Galiu padovanoti, bet nemokėsi su juo elgtis, todėl reikia lankyti kursus, apmokėsiu.“ Mano tėtis taupus žmogus, nelinkęs švaistytis pinigais, tad išgirdusi, kad gausiu tokią dovaną, taip nudžiugau, jog per penkias minutes internete radau Remigijaus Zolubo kursus ir iš karto užsiregistravau“, – kalbėjo E.Rimšelė.

Pradėjusi juos lankyti Eglė tada taip pat dar nemanė, kad ateis metas, kai fotografija bus ne tik hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Tuo metu, kai buvo metusi teatrą, tiesiog turėjo laisvo laiko ir norėjo pasimokyti kažko naujo. Bet kursai staigiai ėmė ir įtraukė...

„Pasirinkau labai gerą dėstytoją, kuris mane motyvavo. Nes, pavyzdžiui, kai kurie aktorinio dėstytojo atvirkščiai, gniuždo: tu negalėsi, tave išmes. Ten mokė, kad aktorius turi būti alkanas ir man tas labai netiko. Galvojau – kodėl turiu būti alkana, kodėl turiu kentėti? Mano mąstymas priešinosi tai sistemai.

O atėjus į fotografiją Remigijus Zolubas iškart pasakė: „Dieve, kam tau tas teatras, aktorinis, tu labai talentinga.“ Ėmė girti, kad turiu talentą, kad mano nuotraukos gražios, kad uždirbsiu daugiau nei vaidindama. Ir ta pozityvi energija mane pastūmėjo tolyn“, – pasakojo Eglė.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Rimšelė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Rimšelė

Galiausiai Eglės sesers vyras pasiūlė jai Darbo biržoje pateikti paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo. Atitikus visas sąlygas, įrodžius, kad tikrai dirbsi, tokiu būdu buvo galima gauti paramą, suteikiančią galimybę nemokamai įsigyti visą reikiamą įrangą fotografijai.

Tiesa, tam reikėjo patalpų. „Pasukus galvą pagalvojau, kad studiją įsirengti galiu savo butuke, kuris buvo mažas, bet tam tinkamas. Užpildžius krūvą dokumentų, paramą gavau!

Mama apmokėjo buto remontą, po jo jis tapo labiau pritaikytas studijai. Su dideliu dėstytojo palaikymu bei sesės ir jos vyro pagalba įrengėme man studiją senamiesčio butelyje“, – pasakojo E.Rimšelė.

Žinoma, veikla negalėjo egzistuoti be pavadinimo. Eglė juokiasi tuo metu vis sulaukdavusi klausimo, tai kas ji dabar – fotografė ar aktorė? Būtent taip pavadinimas „Fotografuojanti aktorė“ ir gimė, nes kodėl nepabuvus ir tuo, ir tuo?

„Šiuo pavadinimu užkirtau kelią tokiems klausimams. Kas noriu, tas esu“, – šyptelėjo.

Atrasta niša – aktorių fotografija

Kai atsirado „Fotografuojančios aktorės“ projektas, Eglė fotografijos kursus buvo beveik baigusi. Kadangi dvejus metus Darbo biržai turėjo rodyti savo pajamas, į naują veiklą moteris privalėjo visiškai pasinerti. Vis dėlto pati pradžia, kaip sako, buvo šioks toks šaltas dušas.

„Gavau įrangą, kurios gyvenime nemačiusi. Ateina klientas, o tu turi su ta technika susitvarkyti, apsimesti, kad šimtu procentų viską žinai, nors toje nišoje iš dalies esi šviežiai gimęs“, – prisiminė E.Rimšelė.

Todėl iš pradžių Eglė fotografuodama rinkosi saugius variantus. Vėliau, padedama kitų profesionalų, palaipsniui tobulėjo. Užtat šiandien pašnekovė džiaugiasi jau galinti drąsiai improvizuoti – juk niekas negimsta mokėdamas, bet labai norėdamas gali pasiekti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma.

O šiame kelyje aktorei-fotografei padėjo ir jos buvę kursiokai bei kolegos iš teatro, todėl nieko keisto, kad dabar tarp jos darbų – daugybė aktorių, tarp jų ir gerai žinomų, nuotraukų.

„Išėjo savotiška niša, kurios pati nelabai planavau. Iš pradžių aktorius kviečiau kaip modelius, nes daug pažįstu – ką teatras davė, tai labai gerą pažįstamų ratą. Susirašydavome, pakviesdavau papozuoti ir mielai ateidavo, nes aktoriams reikia gerų nuotraukų, o man reikėjo turinio.

Net kursuose buvo užduotis fotografuoti žmones. Tai kas geriausiai pozuoja? Ogi aktoriai, tad juos ir kviesdavau“, – prisiminė E.Rimšelė.

Eglės Rimšelės nuotr./Skaistė Vievesė ir Vėjas
Eglės Rimšelės nuotr./Skaistė Vievesė ir Vėjas

Tačiau jei iš pradžių ji aktorius kviesdavo, tai netrukus jie patys ėmė pas ją prašytis – pamatę, kaip gražiai įamžino kolegą, irgi užsimanydavo būti nufotografuojami Eglės. Be to, nuotraukomis tiek ji pati, tiek aktoriai ėmė dalytis internete, taip aktorę-fotografę pastebėjo dar daugiau žmonių, jos veikla kaip reikiant įsivažiavo.

„Nors iš pradžių aktoriai buvo kaip modeliai mano darbų pavyzdžiams, vėliau, kai pradėjo patys eiti, suvokiau, kad negali visą laiką dirbti nemokamai. Kiekvienas darbas turi būti apmokamas ir kolegos tą puikiai suprato.

Fotosesijas pradėjo užsisakinėti ir kiti žmonės. Daug gerbėjų, sekėjų turintis aktorius įsideda nuotrauką – ir jie užsimano panašių. Pasidarė užburtas ratas“, – šyptelėjo Eglė.

Eglės Rimšelės nuotr./Rokas Petraukas
Eglės Rimšelės nuotr./Rokas Petraukas

Fotosesijas ji ėmė rengti ne tik studijoje, bet ir lauke. Namuose įsirengtoje studijoje dirbo apie ketverius metus, tačiau veiklai išsiplėtus ilgainiui ji pasidarė per maža.

„Dabar fotografuoju ne tik aktorius bet ir šeimas, vaikus, portretus ir jau daug didesnėje, nuomojamoje „Brazzi“ studijoje arba lauke.

Dažnai į fotosesijas kartu pakurti vyksta ir mano vyras, kuris su manimi susipažinęs irgi pamilo fotografiją. Jis turi kitą darbą ir padeda man fotosesijų metu tik dėl savo malonumo, bet dviese kurti dar fainiau“, – sutuoktinio palaikymu pasidžiaugė E.Rimšelė.

Daugiau Eglės darbų – galerijoje:

Aktorystės patirtis praverčia dirbant fotografe

Tiesa, Eglei kartą teko įamžinti ir vestuves, vis dėlto tai jai kėlė pernelyg daug streso. Kadangi mėgsta gaminti, pabandė fotografuoti ir maistą. Pastebėję estetiškus darbus moterį buvo pasamdę keli restoranai. Tačiau labiausiai jai patinka fotografuoti žmones.

„Mėgstu akis į akį, ramiai, su pokalbiu. Patinka fotografuoti ir vaikus, nes jie labai gyvi, tikri, ateina su savo išraiškomis, nevaidina laimingų, jeigu tokie nesijaučia. Todėl gražiai išeina. O renginius fotografuoti galėčiau, bet turiu galimybę ir to nedaryti“, – šypsodamasi pridūrė.

Pasakodama apie darbo subtilybes E.Rimšelė prasitarė, kad jį dirbant svarbu ne tik būti kūrybingam, bet ir išmanyti žmonių psichologiją. Pasirodo, netgi aktoriai prieš fotoobjektyvą jaučiasi nedrąsiai.

„Atrodytų, yra drąsūs scenoje, bet va prieš fotosesiją dažniausiai sako – Jėzau, kaip bijau, nemoku pozuoti. Dažnai žmonės į fotosesijas ateina kuklūs, nepasitikintys savimi, bet išeina kaip ant sparnų, pilni įkvėpimo.

Nežinau kaip tai įvyksta. Manau, dėl to, kad man tikrai labai patinka tai, ką darau, ir klientas tai pajaučia – fotosesijos vyksta be įtampos, žmogus pajunta, kad gali būti savimi, o ne kažkokiu suvaidintu personažu“, – svarsto Eglė.

Pašnekovė mano, kad čia praverčia aktorystės patirtis – fotografuodama ji geba perskaityti žmonių emocijas ir, naudodamasi savo žiniomis, užmegzti pokalbį taip, kad žmogus atsiskleistų.

„Labai jaučiu žmones, matau, jei jie įsitempia. Kūno kalba daug pasako, tai apžaidi, sugalvoji, kaip nuraminti.

Kitas dalykas – jaučiu mizanscenas. Akademijoje mus irgi mokė, kad scenoje turi jausti erdvę, matyti, kaip kas turi atrodyti. Net per paskaitas stebėdama, kaip vaidina kursiokai, jau įsivaizduodavau gerą kadrą.

Ir su grimu, kostiumais dirbdavome. Tad atėjusi į fotografiją jau turėjau skonio suvokimą, tad jei, pavyzdžiui, žmogus nekaip pasidažęs, aš tai irgi matau. Sakau, pasitaisom“, – 15min pasakojo E.Rimšelė.

Kinas – kol kas meilė be atsako

Prieš daugiau nei penkerius metus tapusi fotografe Eglė vaidybos, kaip ir žadėjo, nemetė, atsisveikino tik su teatru. Fotografija ir aktorystė visą laiką ėjo greta, ir nors pasitaiko momentų, kai darbų tiek vienoje, tiek kitoje srityje mažiau, pašnekovė skaičiuoja suvaidinusi bene septyniuose serialuose, tarp jų „Kam ta meilė?“ ir „Prakeikti“.

„Filmavimaisi ir fotosesijos vieni kitiems netrukdo, o pavadinimas „Fotografuojanti aktorė“ man labai tinka. Dabar darau viską, ką mėgstu – fotografuoju, kuriu vaidmenis serialuose, tetrūksta vaidmenų kine“, – šyptelėjo Eglė.

Užsiminusi apie kiną, E.Rimšelė neslepia, kad tai kol kas neišsipildžiusi svajonė – ji turėjo vaidmenų filmuose, tačiau jie buvo nedideli. Dabar norėtų tokio, į kurį galėtų sudėti savo patirtį, išgyvenimus.

„Fotografija visą laiką buvo meilė šalia, kurios ilgai nepastebėjau. Teatras – ta meilė, kur supratau, kad ne taip pasirinkau. O kinas – vis dar meilė be atsako, nes laukiu laukiu ir manęs nepasirenka“, – vaizdingai palygino ji.

Nepastovumas aktoriaus darbe – dar viena priežastis, pastūmėjusi Eglę į fotografiją. Moteris sako, kad tiesiog sėdėti be veiklos ir laukti, kol ją kur nors pakvies, yra ne jos charakteriui, todėl susikūrė darbą, kuris ir garantuoja pajamas, ir netrukdo vaidybai.

„Būdamas tik aktoriumi vieną dieną gali būti žinomas, turėti pilną vaidmenų, veiklos, gerą uždarbį, o vėliau pusę metų gali būti totali tyla, nes gal tavo tipažas nereikalingas. Per tą laiką būna labai sunku, nes tiesiog sėdi ir lauki darbo – gal kas pakvies?

Daug aktorių dėl to išgyvena, sako „aš gi nieko daugiau nemoku“. Ir ta frazė man taip baisiai skambėdavo. Galvodavau – bet gi yra daug pomėgių, daug ką galima veikti. Supratau, kad nenoriu būti toje pozicijoje, pasenti savęs nerealizavusi“, – istorija dalijosi E.Rimšelė.

Vis dėlto į klausimą, kuris sritis mielesnė, Eglė taip paprastai atsakyti negali. Nepaisant to, kad aktore svajojo būti nuo vaikystės, bet dabar vaidina rečiau nei fotografuoja, svarsto, kad abiems veikloms širdyje yra po lygiai tiek pat vietos. Nors jos ir skirtingos.

„Aktoriaus darbe išsiskiria daug adrenalino – kuri personažą, pagauni azartą. O fotografija – ramybės, kūrybos sritis.

Dar skirtumas, kad kuriant personažą man vadovauja režisierius – kaip vaidinti, kur atsistoti, pažiūrėti. O fotografijoje priešingai – aš sakau, kur ir ką daryti kitiems“, – įvardijo Eglė.

Besibaigiant pokalbiui E.Rimšelė teigė besitikinti, kad jos pavyzdys kitus žmones įkvėps nesėdėti ir nelaukti galimybių, imtis inciatyvos patiems, o jei kas nors nepatinka – nebijoti pakeisti gyvenimo.

„Sena klišė, kad turi būti arba tas, arba tas. Nieks negali nuspręsti, kas tu turi būti, ir nereikia įsprausti savęs į rėmus. Jei turi ne vieną pomėgį, kodėl to nedaryti laisvu metu vietoj to, kad liūdėsi, jog neturi veiklos? Eik, pasimokyk ir gal tai nuves toliau nei tikiesi“, – iš savo patirties pabrėžė profesionali aktorė ir fotografė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką