Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 10d. 21:00

Kaip Violeta Mičiulienė ieškojo būdų pasistatyti paminklą

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Aš turiu pinigų. Aš galiu sumokėti. Tik nežinau kam. Norėčiau sumokėti už sniegą pakelėse. Kodėl ne ant kalnų ir pakalnių? Nes tie, kurie nori čiuožinėti nuo kalnų, tie turi pinigų. Ir jie susimoka ir važiuoja. Kad su slidėm žemyn, o su pačiūžom tolyn.

O aš noriu, kad pakelėse. Kad išryškėtų pastatyti žali kryžiai, kurie dabar paskęsta laukų žalumose. Pradingsta kaip sviestas sviestuotas.

Ir jų nesimato. Ir niekam nebado sąžinės ir nesikryžiuoja akyse.

Ir dar norėčiau... Bet jau labai norėčiau! Kad prie kiekvieno kryžiaus pastatytų po „balvoną“. Tokią skulptūrą, kurioje būtų neaiški lytis, amžius. Nors ne, amžius tegul būna. Užuomina į du metus iki pensijos. Su kokiom aštuoniom rankom, lyg būtų indų deivės pusseserė. Kiekvienoje rankoje po daiktą. Plaktuką, teptuką, lašinių paltį, gėlių puokštę, lemputę ir pačioj svarbiausioj rankoj (čia jau dailininko talento dėka tai išryškėtų) butelis. Butelis – didelis!

Ir apačioje lentelė: „Paminklas, skirtas kaimo kultūros darbuotojui“.

Tam kaimo žmogui, kuris iš tikro yra „Šudra“. „Šudra“ yra pačios žemiausios kastos atstovas. Kurį kaime bet koks pašlemėkas gali iškoneveikti ir išdėti į šuns dienas, paklausdamas „o už ką tau mokam ?!?!“

Kuris kaip koks elgeta – maldininkas, nešiodamas koncerto bilietus po kaimą, ant kaktos nešioja žymę „kaltas“. Be kaltės kaltas. Kas beįvyktų – kaltas. Net jei neįvyktų, vis tiek kaltas.

Koks to bėdulio darbas? Jis turi surinkti kaime likusius, nelabai ką mokančius žmogelius (nes mokantys tai jau seniai išvyko) ir pradėti savo beviltišką darbą. Butelio, maldų, žeminimosi ir papirkinėjimo būdais, prikalbinti eiti jų daryti tai, ko jie nemoka. Šokti, dainuoti, groti, vaidinti.

O tada prasideda ilgas žeminimosi procesas. Kai tie aikštyjasi, maivosi ir neina į repeticijas. Nes nėra nuotaikos, vyras neleidžia arba labai pavargo darbe.

Rankų bučiavimai, pataikavimai ir pavaišinimai padaro savo. Kažkas pavyksta padaryti! Kažkas!

O tada ateina antras etapas. Reikia surasti grupę žmonių, kurie ateitų pažiūrėti tų, kurie nori parodyti tai, ko jie iš tikro nenori daryti! Ar man patinka žiūrėti į žmogų, kuris nenorėdamas daro tai, ko nemoka? Žinoma, kad ne! Ir jie, na tie kiti, neina žiūrėti tų dainorėlių-šokėjėlių. Nes jie yra „saviveikla“.

Va tada, iš „aukščiau“, pareina grasinimai, kad bus blogai! Nes sėdintys „aukščiau“, puikiai žino kaip turi būti! Nors nuo kokių 1965 metų nepasikeitė jokie reikalavimai ir iš tikro jau seniai nieks nežino, kaip turi būti.

Grasinama tam kultūros darbuotojui, kuris nesugebėjo priversti anų ateit pas tuos. O tas, kuris nesugebėjo prisikviesti, dažniausiai būna penkiasdešimt penkių metų, ar net vyresnė, moteriškė, kurią šeima bara jau ištisus dešimtmečius. Kad jos, kaip mamos, o vėliau ir močiutės, amžinai nebūna per svarbiausias šventes. Kad į namus iš repeticijų grįžtama vidurnaktį. Kad atvykus visiems atlikėjams iš miestų, kažkodėl iš namų dingsta lašiniai, agurkai, sūris ir dar vienas butelaitis iš sekcijos. Kad už visas estrados žvaigždės paviešintas, pragertas nuodėmes, turi atsakyti būtent jis, nes „aš tai jau tavo tai pragertai žvaigždei nemokėsiu šešių eurų! Nieko ten pas tave nieks gero neparodo“.

Ir kada gavus atlyginimą suvokiama, kad jis beveik visas išėjo vaišėms ir renginių rekvizitui įsigyti, tada ateina klausimas: „kam viso to reikia?“

Ir būtent tas bėdulis atsakys: „REIKIA!“

Kad kaimo vaikai nesišlaistytų gatvėmis, kad kaimo žmogų pasiektų nors lašelis kultūros. Kad dainuodamas žmogus negali būti blogas ir kad be to, kaime užgestų paskutinis šviesos žiburėlis!

Bet kai išeis visos tos optimistės, fanatizmu degančiomis akimis į pensiją, kas ateis į jų vietą?! Kas pakels nuo žemės kaimo vėliavą?

Aš buvau viena iš tų, kuri nebepakėlė viso to ir išėjo netekusi vilties. Nors šiaip esu optimistė.

Nesulaukiau. Bet už tuos kraujo brolius iki šiol kraujuoja širdis. Todėl manau, kad kol nebus surasta pinigų „balvonams“ pastatyti, aš pati galiu iki pusės įsikasti į žemę šalia žalio kryžiaus.

Kuris simbolizuoja žemės žmogaus bėdas. Plius aš atitinku visus skulptūros reikalavimus. Ir pagal amžių, ir pagal patirtį. Ir kai sustos žmonės prie paminklo, aš jiems papasakosiu. Viską papasakosiu! Taip papasakosiu, kaip dar niekas nepasakojo!

Ir galvoju – kaip gerai, kad nėra įšalo. Nesunku bus įsikasti.

Ir jei važiuodami pamatysite iki pusės žemėje bobą, įsitvėrusią į žalią kryžių, sustokite. Aš turiu ką jums pasakyti...

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

19:28
00:40
22:17

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką