Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 4d. 14:00

Karina Jeremian-Daniškevičė: „Dar niekada nėra taip buvę...“ (papildyta lapkričio 4 d.)

Karina Jeremian ir Mantas Daniškevičius
Žurnalo „Žmonės“ viršelis / Karina Jeremian ir Mantas Daniškevičius

Tereikėjo akimirkos, kad vieną ankstyvą rytą jiedu visai atsitiktinai susitiktų kirpykloje. Tereikėjo pusmečio, kad pasiryžtų prisiekti savo meilę prie altoriaus. Trumpoje jų poros biografijoje – daugybė atvejų, kurių galėjo ir neįvykti, ir daugybė laimingų sutapimų, kurių galėjo nebūti... Tik dėl jų šokėja Karina Jeremian-Daniškevičė (29) ir verslininkas Mantas Daniškevičius (26) šiandien yra vyras ir žmona.

„Man labai smagu dėl to, kad mūsų istorija prasidėjo nuo atversto visiškai švaraus lapo. Jokių paliktų mylimųjų, jokių nenutrūkusių praeities gijų, jokių nuoskaudų – viskas nauja, tikra, viskas būtent taip, kaip turi būti“, – Karina nusišypso žvelgdama į Mantą, kuriam prieš kelias dienas Šv. Mikalojaus cerkvėje ištarė „taip“. Dar šių metų pradžioje ji nė už ką nebūtų pagalvojusi, jog šiemet ištekės. „Netgi nebuvau tikra, kad liksiu gyventi Lietuvoje, – juokiasi. – Na taip, su Deividu Meškausku įkūrėme šokių studiją „Soul Lounge“, bet vis tiek neskubėjau čia įleisti šaknų. Maniau – aš dar jauna, maža kas nutiks, maža kur pakryps mano likimas... O jis laukė čia pat – tiesiog už kampo!“

Vos prieš pusmetį, vieną gražų gegužės rytą, jiedu susitiko čia pat esančioje Vilniaus kirpykloje. Ankstyvą metą jie ten buvo vieninteliai klientai: Mantas, iš Kėdainių kilęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto absolventas, dabar – statybos įmonės savininkas, ir Karina, gražioji šokėja ir choreografė, televizijos projektų dalyvė, pažįstamas veidas kone visiems lietuviams... Bet tik ne jam!

Mantas: Aš jos nepažinau! Nežinojau, kas ji tokia!

Niekada nežiūrėjai televizoriaus, neskaitei žurnalo „Žmonės“?

Mantas: Prisipažįstu: kaltas...
Karina: Tada turėjau dalyvauti „Martini“ reklamos atrankoje, tad nuėjau pas pažįstamą stilistę Jurgitą Malakauskaitę, kad pasirūpintų mano stiliumi. Ji pakvietė į saloną „Simona Lux“: niekada nebuvau ten buvusi. Bet tas sykis pasirodė lemtingas... Atvažiavau truputį užsimiegojusi, visiškai nepasidažiusi, nesusišukavusi, be veido... Žiūriu – prie įėjimo stovi visai neblogas vaikinas ir kalba telefonu.
Mantas: O aš visada kerpuosi vakarais... Tuomet vienintelį kartą kažkodėl nuvažiavau į kirpyklą iš ryto.
Karina: Norėjau jo paklausti, kur patartų statyti automobilį, bet atrodė labai užimtas, tad netrukdžiau. Nubėgau pas Jurgitą: sėdžiu užvertusi galvą, ji man plauna plaukus... Jaučiu, kažkas prisėdo šalia. Staiga matau – virš manęs išdygsta vyro kirpėjo veidas, nusišypso ir dingsta. Atsisėdau į kirpėjos kėdę, o rimtasis vaikinas atsisėdo į kėdę priešais – per veidrodį vienas kitą puikiai matėme. 
Mantas: Mačiau, kaip ji atvažiavo, kaip įėjo... Tyliai pabaksnojau kirpėjui: „Kaip ji tau? Nebloga, tiesa?“ Jis nužvelgė ją iš viršaus, linktelėjo: „Nebloga, nebloga...“ Nebeatstojau: „Gal galėtum sužinoti, kas ji? Man reikia jos telefono numerio.“ „Gerai, – sutiko. – Pabandysiu.“ Visą dieną skambinėjau: „Gavai?“ – „Ne...“ Po poros valandų: „Gal jau?“ – „Tai ar jau taip labai reikia?“ – „Labai reikia...“ Numerį gavau tik vėlų vakarą. Jį padiktavęs kirpėjas pridūrė: „Mokykis šokti.“ Nesupratau, kam čia tie šokiai... Paskambinau. Ne iškart susikalbėjome...

Bet tu juk moki rusų kalbą?

Mantas: Tai kad nelabai...
Karina: Užtat man teko išmokti lietuviškai (juokiasi). Paprastai niekada neinu susitikti su nepažįstamais – tai visai ne mano stilius. Net ragelio jiems paskambinus dažniausiai nekeliu! Bet tąkart kažkodėl ir ragelį pakėliau, ir pavakarieniauti sutikau...
Mantas: O aš niekada va šitaip nemaldauju telefono numerio! 
Karina: Susitikome šeštadienį, prieš „Eurovizijos“ finalą. Pasikalbėjome, nejučia nusprendėme – gal ir „Euroviziją“ kartu pažiūrėkime... Su draugais patraukėme į „Pabo Latino“. Ten jis pareiškė, kad nemoka šokti! Bet vėliau įsitikinau – geras jis šokėjas, viskas gerai. Kai išvažiavome į pirmąją mūsų bendrą kelionę, visi jo talentai atsiskleidė...
Mantas: Aš tik laukiau patogaus momento (šypteli).

Paskui jūsų santykiai jau klostėsi labai greitai?

Karina: Po trijų savaičių drauge išvažiavome į Kretą.
Mantas: Užsiminiau, kad atėjo laikas atostogoms ir su draugais ketinu važiuoti į Kretą. Ji irgi pasakė, kad su draugėmis ketina vykti atostogauti.
Karina: Mano darbo grafikas buvo įtemptas kaip visuomet, ir birželį atsirado vienintelė savaitė, kai galėjau išvažiuoti. Lyg tyčia – ir Mantui tai buvo vienintelė laisva savaitė.
Mantas: Nieko ilgai nesvarstę, išvažiavome net dviem savaitėms. Ir be jokių draugų – tik dviese...

Viganto Ovadnevo nuotr./Karina Jeremian su sužadėtiniu Mantu
Karina Jeremian ir Mantas Daniškevičius

Juk, menkai pažįstami ir atsidūrę po vienu stogu, galėjote jau antrą dieną vienas kitą išvesti iš proto?

Mantas: Aišku, galėjome. Bet to nenutiko – kelionė buvo nuostabi! Atrodė, tarsi vienas kitą jau seniai būtume pažinoję. Aplankėme Kretą, Santoriną, Kiprą. Kelionę užsakė mano draugas: išrinko mums jaunavedžių medaus mėnesio paketą... 
Karina: Aš to nežinojau! Tik įžengusi į viešbučio kambarį, ant lovos išvydau didžiulę gulbę (šypsosi). Šampanas... Baseinas dviem... Ir elegantiškas vokas su dovanų kuponais, ant jo užrašyta: „Mr. and Mrs. Daniškevičius“. Pasidavėme tam žaidimui ir sąžiningai vaidinome vyrą ir žmoną. Tik, gaila, aš ne iškart reaguodavau, kai mane kviesdavo Daniškevičiaus pavarde... 
Mantas: Laikas pralėkė labai greitai. Miegodavome vos po kelias valandas, kad nieko nepraleistume: palydėdavome saulėlydžius, į viešbutį grįždavome prieš saulėtekius. Tada kaip tik vyko pasaulio futbolo čempionatas, bet jis mums mažai rūpėjo...
Karina: Kipre draugų pora, jau kelerius metus gyvenanti kartu, dėkojo: „Ačiū, kad atvažiavote – vėl išmokėte mus romantikos...“ Prie Afroditės akmens abu sugalvojome tą patį norą – kad taptume šeima. 
Mantas: Man tai apskritai pirmas kartas... Maniau – iki trisdešimties vesti gal ir būtų neblogai, bet daug nesvarsčiau. Rimčiau draugavęs su mergina buvau tik kartą: kaip ir būna ankstyvoje jaunystėje, iš pradžių tai atrodė rimta, paskui – jau nelabai. Šią vasarą norėjau praleisti vienas, pagyventi sau. Ir štai tau...
Karina: Aš irgi jokių planų nekūriau. Bet kai pajunti, jog tai tavo žmogus, viskas pasikeičia. 

Karina, koks yra Mantas?

Karina: Jis daug dirba, turi didelių tikslų, o bendram gyvenimui tai labai svarbu. Man patinka, kad jis labai rūpestingas: šiais egoistiškais laikais tokį bruožą reikia branginti. Ir jis mane myli – tikro jausmo juk nenuslėpsi ir nesuvaidinsi, o jo meilė – iš tiesų nesuvaidinta, sklindanti iš pačių mažiausių smulkmenų... Matau, kaip jis žiūri į mane, – ir tuo viskas pasakyta. 

Mantai, o kuo tave patraukė Karina?

Mantas: Būna taip: vos aš ką nors pagalvoju, ji jau ištaria tai garsiai. Ir lieku apstulbęs... Draugai prašo: „Na, pasakyk bent vieną Karinos minusą.“ Tai kad nėra tokio! Net keista – mums nėra dėl ko ginčytis, bet kokį bendrą sprendimą priimame per porą minučių. Būdamas su ja, visiškai jaučiuosi savimi. Grįžus iš kelionės jau viskas buvo aišku: kurį laiką jos nematydamas, jau nerasdavau sau vietos... Kurį laiką – kalbu apie valandas (šypteli). Be perstojo jai skambindavau. Ji išvažiavo į Palangą dirbti šokių stovykloje, aš nuvažiavau iš paskos. Vyko draugo vestuvės – į jas, žinoma, ėjome kartu.

Draugai Karinos irgi nepažino?

Mantas: Draugai tai jau pažino... Tiksliau, draugų draugės (juokiasi). Visus erzinome savo bendravimu. Bičiulis net papriekaištavo: „Gal galite neatrodyti tokie įsimylėję, o tai mano draugė ims pavydėti...“ Bet mums tai – natūralu.

Greitai apsigyvenote kartu?

Karina: Iki šiol buvau labai savarankiška, man norėjosi turėti nuosavą kampelį. Susipažinusi su Mantu, kaip tik krausčiausi iš vieno buto į kitą – jis man padėjo pervežti daiktus. Tada išvykome į Kretą, paskui išvažiavau į Palangą... Taip susiklostė, kad gyventi kartu Manto bute pradėjome visai neseniai. Iškart teko statyti papildomą spintą... 

O papildomo kambario tavo drabužiams nereikėjo įrengti?

Karina: Galvojome ir apie tai, bet pradėjome nuo spintos (juokiasi). Kai jis pirmąkart apsilankė pas mane, apstulbo: „Galėtum atidaryti parduotuvę...“ 

Bet nuo minčių apie vestuves tai neatbaidė?

Karina: Ketinome vestuves kelti kitą vasarą, bet tada sužinojome dar vieną didelę naujieną (šypsosi). Tiesiog atsirado keistas jausmas: tarsi aš, bet lyg ir nebe aš... Pamaniau – nieko nebus, reikia patikrinti. Ir patikrinau... Aš laukiuosi! Rodos, iki šiol viską gyvenime kruopščiai planavau, o čia – va tai tau... Kažkas ėmė ir suplanavo už mane, bet tuo tik džiaugiuosi. Juokaujame: būtų keista, jei mūsų meilės istorijoje, kupinoje siurprizų, nebūtų nutikę ir štai tokio...

Tačiau greitos vestuvės turi savo pranašumų: mes vis dar tokie įsimylėję...

Mantas: Jau buvome kalbėjęsi apie vaikus. Smagu, kad abu galvojome taip pat: jei būtų, tai būtų. 
Karina: Nekilo jokių abejonių, jokios baimės... Nebuvo dvejonių, ar tai tas žmogus, su kuriuo norėčiau susilaukti vaikų – nė akimirkos. Tada viešėjau Rusijoje, jis atvažiavo manęs pasiimti, nuvažiavome į Klaipėdą. Ir pasakiau pajūryje... Prisimenu, kaip jis nudžiugo (šypteli). Gal ir ištiko nedidelis šokas, bet jis tikrai atrodė laimingas. 
Mantas: Iš tiesų naktį prieš tai susapnavau, kad aš – tėvas, išeinu iš palatos ligoninėje... Pabudau su šypsena. Susitikau su Karina, žiūriu į ją ir nesuprantu – tarsi kažkas tapo kitaip... Ir kai pasakė, tas sapnas taip ir iškilo prieš akis. Malonus jausmas lydėjo ilgai: važiuoju į objektą ir pats save pagaunu, jog nejučia šypsausi... 

Žvelgiant per šių laikų prizmę – lyg ir jaunas būti tėčiu...

Karina: Kitas jo bendraamžis gal ir būtų per jaunas, bet Mantas – labai subrendęs. Kai susipažinome, man net į galvą nešovė, kad jis galėtų būti už mane jaunesnis, – buvau įsitikinusi, jog yra vyresnis. Kita vertus, metai nieko nereiškia: juk būna ir keturiasdešimtmečių, kurie vis dar maži vaikai... 
Mantas: Visiems mano draugams – per trisdešimt, jų rūpesčiai ir džiaugsmai – tarsi manieji. Dauguma irgi kaip tik dabar tuokiasi, tik jau būna ilgai išdraugavę. Tačiau greitos vestuvės turi savo pranašumų: mes vis dar tokie įsimylėję...

O darbai? O karjera?

Karina: Partneris Deividas į žinią apie nėštumą reagavo kur kas jautriau negu Mantas – niekaip negalėjo tuo patikėti (juokiasi). Bet jis tikrai susitvarkys, o ir aš pagimdžiusi namie nesėdėsiu. Darbų dėl nėštumo neatsisakiau, bet tada susirgau. Turėjau šokti televizijos projekte su Algiu Greitai, kai, lyg tyčia, atsinaujino problemos dėl inkstų akmenų. Teko pasitraukti, o visi ėmė šaukti: „Ai, tai dėl nėštumo...“ Nėštumas – ne liga. Dabar puikiai jaučiuosi, einu į darbą ir, žinoma, šoku. 
Mantas: Pradėjome planuoti vestuves: po metų, vasarą... Bet vieną vakarą į galvą šovė mintis: o kodėl nesusituokus dabar? 
Karina: Draugės, turinčios patirties, tikino: „Kai gims kūdikis, nebeturėsi tam laiko, visai kiti dalykai rūpės...“ Iš tiesų – kodėl ne dabar? Jaučiuosi gerai. Mūsų santykiai – puikūs: juk ne iš reikalo tuokiamės, o iš meilės...
Mantas: Galvojome paprastai susirašyti, bet norėjau ją pamatyti su balta suknele. 
Karina: Svajonių suknelę radau salone: tiesiog apsivilkau ir supratau, kad ji yra mano. Žiedus užsisakėme „Boucheron“ salone, vedėju pasirinkome Rytį Kuzmenką, nes reikėjo šaunaus žmogaus, kalbančio lietuvių ir rusų kalbomis. Tėvai buvo truputį šokiruoti, kad taip skubiai tuokiamės, bet pernelyg nenustebo: jau buvo pripratę mane nuolat girdėti kalbant apie Mantą...

Kaip apsisprendėte susituokti stačiatikių cerkvėje? Vis dėlto jūsų tikėjimai – skirtingi. 

Karina: Aš dar abejojau, o Mantas iškart apsisprendė: susirašyti santuokų rūmuose jam neužteko. Katalikų bažnyčioje man būtų tekę keisti tikėjimą, o čia niekam nereikėjo nieko keisti. Ceremonija cerkvėje buvo nuostabi. Išvakarėse nenakvojau namie: su giminaičiais, kurie atvyko iš Rusijos ir Ukrainos, naktį praleidome „Ramados“ viešbutyje. Oras vestuvių dieną buvo nuostabus, atmosfera – irgi: aš nė neįsivaizduočiau geresnių vestuvių! Šventėme jas „Belmonte“, visi šoko iki penktos valandos ryto. Didžiausia dovana man buvo Manto padarytas siurprizas – nuostabūs fejerverkai, kurie kilo į dangų skambant „Aerosmith“ dainai „I Don’t Wanna Miss a Thing“: buvo beprotiškai gražu... O antrą dieną pasitikome su pačiais artimiausiais žmonėmis. Bet irgi linksmai – iki dviejų valandų nakties (šypteli).

Taigi tostai nutilo, svečiai išvažiavo. Ir kas bus dabar?

Karina: Dabar man reikia susitvarkyti dokumentus. Ieškome sklypo namui statyti – Manto profesija tokia, kad būtų nuodėmė to neišnaudoti... Vėliau gal kur nors nuvažiuosime medaus mėnesio. Juk vaikelis gims dar negreitai – tik pavasarį. 

O ko norėtumėte susilaukti – berniuko ar mergaitės?

Mantas: Visai nesvarbu. Tik jeigu bus berniukas – geriau tegul nebūna šokėjas...
Karina: Aš irgi nenorėčiau, kad būtų šokėjas, – geriau tegul būna tenisininkas (šypsosi). O jei gims mergaitė – galės būti ir šokėja...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką