TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kartu ir darbe, ir namie

Evelina Anusauskaitė ir Jurga Anusauskienė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Evelina Anusauskaitė ir Jurga Anusauskienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Vieniems tai skamba lyg nuosprendis, ypač jei kalba sukasi apie sutuoktinius ar gyvenimo partnerius. Kitiems (tiesa, kur kas rečiau) galimybė nesiskirti nė minutei teikia begalinį džiaugsmą. Kiek kitaip kalba žmonės, susaistyti kitokiais šeimyniniais ryšiais: broliai ir seserys, vaikai ir tėvai. Nors bet kada bendra veikla tarpusavio santykius taip pat gali atšaldyti iki minusinės temperatūros, kur kas dažniau jie net negali įsivaizduoti geresnio bendradarbio šalia savęs.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Lygiavertės partnerės

Talentinga sodraus balso atlikėja Evelina Anusauskaitė (21) dainuoja nuo septynerių. Visą šį laiką, rodos, nė per žingsnį nuo jos nesitraukia mama ir patarėja visais gyvenimo klausimais Jurga Anusauskienė (40).

Daug kam atrodo, jog būtent mama buvo didžioji iniciatorė, kad vieną dieną Evelina taptų scenos žvaigžde, tačiau pati dainininkė purto galvą: „Jei nenorėčiau dainuoti arba būčiau išlepinta mergiūkštė, viskas būtų kitaip.“ 

Ar egzistuoja ribos tarp darbo ir šeimyniško bendravimo? „Žiūrint, ką vadinate ribomis... – ima svarstyti Jurga. – Iš vienos pusės, ribų lyg ir nėra, nes viskas vyksta toje pačioje erdvėje su tais pačiais žmonėmis. Kita vertus, mūsų bendravimas su Evelina šiek tiek kitoks nei šeimos narių, neturinčių bendros veiklos.“ Tačiau Evelina tikina jokių ribų nejaučianti, net jei kalba sukasi apie formalius vadybos reikalus – juk ir tada bendraujama su ypač artimu, širdžiai mielu žmogumi. „Vakare susėdame žiūrėti filmo, kalbamės apie scenografiją, apšvietimą, choreografiją, apie tai, kaip kuriamas personažas. Ir dabar pasakykite man: darbas tai ar normalus dukros ir mamos bendravimas apie tai, ką mato ekrane? – retoriškai klausia dainininkė. – Mes neturime griežtų sąvokų „namai“ ir „darbas“, nes muzika – visas mūsų gyvenimas.“

Evelina pasakoja, kad su mama sieja ypatingi ryšiai: jos – ne tik mama ir dukra, ne tik geros draugės, bet ir partnerės – gyvenimo, verslo... Žinoma, kartais, kai užtinka dukrą ketvirtą ryto vis dar rymančią prie kompiuterio, Jurgai tenka priminti, jog būtų metas eiti miegoti. Retkarčiais tenka pajuokauti, kad užteks varstyti šaldytuvo duris, arba tiesiog sunku susilaikyti neperspėjus, jog vertėtų šilčiau apsirengti. Tačiau Evelina dėl to nepyksta, o į tokias smulkmenas ir kur kas rimtesnes pastabas stengiasi atsižvelgti. „Prašyti nesikišti ne į savo reikalus gali tik neprotingas žmogus. Kaip galima neįsiklausyti į patarimą, kurį žmogus sako iš širdies. Niekada nevaidinau visažinės, tad kaip galiu prašyti mamos nesikišti į dalykus, ypač tuos, kurių neišmanau?“ – greitakalbe išpila. 

Viena tokių sričių, dėl kurios jaunai dainininkei netenka sukti galvos, – juridiniai dalykai. „Jei atlikėjas užsiims vadyba, jo akyse labiau atsispindės pinigai, teisinės problemos, o ne muzika. Pasiskirstėme darbus pagal tai, kas ką geriau išmano: kol aš užsiimu vadyba, Evelina tegul kuria“, – sprendimo teisingumu neabejoja Jurga.

Paklausus, kaip vis dėlto abi dalijasi uždarbiu, Jurga nenustoja kvatoti: „Muštis kol kas tikrai neteko...“ Evelina pasakoja, kad kasdienėms išlaidoms – telefonui, degalams, maistui – pinigų, kuriuos ji uždirba, visiškai užtenka, o tai, kas lieka, stengiasi atiduoti tėčiui, kuris visą gyvenimą į ją investavo: „Kodėl neatidavus pinigų, jei man šiuo metu jų nereikia?“

Visai neseniai „Žvaigždžių duetuose“ Evelina ir Jurga apsikeitė vaidmenis – duktė tapo mokytoja. Evelina juokiasi: mama pagaliau turėjo progą suprasti, kad praktika ir teorija – du skirtingi dalykai. Tačiau Jurga ginčijasi: „Nesutinku, kad tik projekte su Evelina susikeitėme vaidmenimis. Nuo tada, kai dukrai suėjo dvylika ar trylika, jos įtaka man buvo labai didelė. Visais svarbiais gyvenimo klausimais aš tardavausi su ja, klausydavau jos nuomonės. Galbūt viešumoje atrodo kitaip, bet kasdieniame gyvenime mes tikrai esame lygiavertės partnerės.“

Chaotiška buhalterija? Na ir kas!

„Kitam reikėtų už viršvalandžius mokėti, o brolis juk niekad to nepareikalaus. Štai jums ir viena iš priežasčių, kodėl taip gera dirbti su broliu“, – pratrūksta juoktis interjero dizaineris ir „Lietuvos talentuose“ išpopuliarėjusios grupės „Timohi“ narys Dmitrijus (26) Timofejevas, su broliu dvyniu Romanu (26) prieš porą metų įkūręs dizaino studiją „Broliai šaunuoliai“.

Dmitrijus tikina: dirbti su artimu žmogumi – visai kas kita nei su pašaliniu: „Su Romka vienas kitą suprantame iš vieno žvilgsnio, pusės žodžio, kas gali būti geriau?“
Dmitrijus ir Romanas – identiški dvyniai: vienodi jų ne tik išvaizda, balsas, manieros, bet ir šukuosena, drabužiai – net ir dabar jiedu rengiasi vienodai. Taip smagiau, paaiškina. „Viskas priklauso nuo to, ar patinka, kai žmonės į tave žiūrėdami šypsosi, ar jautiesi dėl to nejaukiai“, – sako abu.

Gretos Skaraitienės nuotrauka/Grupės „Timohi“ nariai: Dmitrijus ir Romanas Timofejevai
Gretos Skaraitienės nuotrauka/Grupės „Timohi“ nariai: Dmitrijus ir Romanas Timofejevai

Baigę mokyklą Dmitrijus ir Romanas įstojo į Vilniaus statybos ir dizaino kolegiją. Svarsto, gal ir galėjo pasukti skirtingais keliais, bet stoti į tą pačią specialybę buvę drąsiau. Tiesa, mokydamiesi trečiame kurse jie lyg ir turėjo galimybę pasirinkti skirtingas profesijas: vienas galvojo apie interjero dizainą, kitas – apie reklamą. Bet tąkart koją kyštelėjo pats likimas: kolegija nesurinko norinčių studijuoti reklamą kurso, tad abu perėjo į interjero dizaino specialybę.

Savo studijoje Dmitrijus ir Romanas dirba dviese. „Interjero kūrimas – autorinis darbas, todėl jam užtenka ir vieno žmogaus, bet du dirbti gali greičiau ir efektyviau. Be to, visada turime dvi nuomones, du matymus, kaip ką daryti, o mokėti reikia kaip už vieną“, – juokiasi.

Brėžiniuose vaikinai deda antspaudą, kuriame nurodytos abiejų pareigos – projektų vadovo ir dizainerio. Bet didelio skirtumo, kuriam kuo būti, nėra: kai gauna užsakymą, vadovauti projektui imasi tas, kuris tuo metu mažiau užsiėmęs. Romanas šypteli: yra buvę projektų, prie kurių jis nė piršteliu neprisidėjo.

Tačiau broliai niekada neskaičiuoja, kuris darbo įdėjo daugiau, kuris – mažiau, atlygį dalijasi pusiau. „Viskas priklauso nuo to, kiek pinigų yra sąskaitoje: kartais jų būna daugiau, kartais mažiau. Gyvename po vienu stogu, tad už butą, maistą mokame iš bendrų pinigų. Reikia mokėti – ir mokam, o tada žiūrim, kiek sąskaitoj liko. Būna dienų, kai tenka ir po šimtą litų pasidalyti, o tada laukti, kada vėl kas įkris, – pasakoja Dmitrijus, apsiėmęs būti atsakingas už studijos finansus. – Romanas – visiškas menininkas, o aš kartais bandau ir paskaičiuoti, nors ne visada išeina. Gal todėl mūsų buhalterijoje ir vyrauja visiškas chaosas... Kita vertus, kai nebijai, kad kas nors paims daugiau, pavogs, skrupulingai kontroliuoti sąskaitų nereikia... Mūsų santykiuose nelieka vietos pavydui, kad vieno projektas geresnis už kito. Niekada nebūna ir įtarimų, kad pinigai kur nors „nuplaukė“. Užtenka pasakyti: „Broli, pinigų nėra“, ir abiem pasidaro viskas aišku – lieka sėdėti ir laukti.“

Kam kokių darbų imtis, jiedviem taip pat nekyla klausimų: Romanui nuo pat pradžių geriau sekėsi dirbti su kompiuterinėmis programomis, todėl vizualizacija – jo sritis, o kai reikia ką nors pabraižyti, parašyti, surasti, kur įsigyti medžiagų ar kam duoti pagaminti vieną arba kitą daiktą, iniciatyvos imasi Dmitrijus. Kieno nuomonė svarbesnė? Pasak brolių, dažniausiai to, kuris tuo metu vadovauja projektui, tačiau ir ji turi būti argumentuota. „Architektūroje nėra žodžių „gražu“ ar „negražu“ – tai pernelyg subjektyvu, todėl viską reikia pagrįsti. O jei vis dėlto kyla ginčas, geriausias teisėjas – klientas“, – šypteli Romanas.

Šiuo metu nei Dmitrijus, nei Romanas merginų neturi, tačiau paprašyti įsivaizduoti, ar galėtų kada nors dirbti su žmonomis, sutartinai gūžteli pečiais: tikriausiai būtų labai sunku. „Juk su Romanu dirbti pradėjome tik tada, kai po vienu stogu buvome pragyvenę dvidešimt metų. Vyras su žmona tiek laiko paprastai neturi – po dvidešimties bendro gyvenimo metų, žiūrėk, jau į pensiją eiti laikas... – kvatojasi ir priduria, jog užvis labiausiai norėtų su žmonomis darbuotis skirtingose srityse – kad tik namuose apie darbus kalbėtis netektų. „Aš – dizaineris, žmona – šokėja, va čia tai duetas!“ – nusikvatoja Dmitrijus.

Šiuo metu jiems viskas klostosi puikiai – jokių barnių, nesutarimų ir nesusikalbėjimų. Todėl nieko stebėtino, kad broliai nė kiek neabejoja, jog kartu dirbs ir po dešimties metų, – galbūt vadovaus dideliam holdingui, kuriame bus daugybė architektų. „Jei kada nors ieškosiu verslo partnerio, pirmas, kuriam pasiūlysiu, bus brolis“, – neabejoja Dmitrijus. „O aš luktelėsiu, kol Dima nuspręs to partnerio ieškotis“, – šypsodamasis atitaria Romanas.

Mylimosios prašymas atleisti iš darbo – atminimui

Kai prieš pusantrų metų Kaune dainininkė Viktorija Mauručaitė (33) ir jos vadybininkas bei sužadėtinis Artūras Butkevičius (43) nusprendė atidaryti naktinį klubą, daug kas aiktelėjo iš nuostabos.

Ne tik todėl, kad klubas „Embassy“ duris atvėrė pačiame krizės įkarštyje. Daug kam atrodė, kad dainuoti ir vadovauti klubui – du skirtingi dalykai, be to, visą gyvenimą muzikantų interesams atstovavęs Artūras nesižavėjo triukšmingu naktiniu gyvenimu. „Pamenu, kai tik pradėjome draugauti, Artūras iškart pareiškė: „Pamiršk naktinius klubus.“ Supratau, kad galiu net nesitikėti, jog eisime, leisime juose laisvalaikį, linksminsimės, – prisimena Viktorija. – Bet vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis: į naktinius klubus ir toliau nevaikštome, bet turime vieną, kuriame gyvename, – rodos, tik lovą atitempti trūksta...“

Artūras šypsosi: su Viktorija jie abu – Svarstyklės, tik kažkodėl labai retai atsiduria vienoje svarstyklių lėkštutėje. Dažniausiai tampa atsvara vienas kitam. „Tačiau šį kartą abu įžvelgėme daugiau pliusų nei minusų, – pasakoja Artūras ir juokdamasis priduria: – Už tai turėčiau dėkoti Viktorijai – ji turi nepaaiškinamą šeštąjį pojūtį... Tiesą sakant, kartais tampu priklausomas nuo jos toliaregystės. Jei nebūtų buvę tokio Viktorijos pritarimo, nebūčiau drįsęs žengti šio žingsnio.“

Viganto Ovadnevo nuotrauka/Viktorija Mauručaitė ir Artūras Butkevičius
Viganto Ovadnevo nuotrauka/Viktorija Mauručaitė ir Artūras Butkevičius

Pasak Viktorijos, viskas prasidėjo labai spontaniškai – jiedu neturėjo nei ryškaus verslo plano, nei akivaizdaus matymo, kaip viskas bus: „Iš pradžių tikrai buvo sunku. Ir ne vien dėl krizės. Senąją klubo vietą turėjome prikelti naujam gyvenimui, o tai padaryti nelengva. Įšokome į sriubą labai tikėdamiesi, kad mums pavyks išplaukti... Bridome tikėdami, kad išbrisime. Nebuvome visiškai išprotėję idealistai, suvokėme, kad turime mąstyti blaiviai, pasvarstyti, kas bus, jei nepasiseks. Bet tikrai negyvenome vien baikščiomis mintimis, dažniausiai riziką prisimindavome tada, kai kas nors paklausdavo: „Ką gi jūs darote?!“

Apie riziką primindavo ir „minusinės“ sąskaitos. Nėra ko slėpti: pirmi trys mėnesiai apskritai buvo katastrofiški, tad Viktorija vis dažniau paburbėdavo, kad galbūt reikėtų viską mesti. Bet Artūras jos nesiklausė. Savaime suprantama, dėl to tarp mylimųjų kilo konfliktų. „Pykčių tikrai buvo, – prisipažįsta Artūras. – Bet tuo metu man atsirado nežmoniškas užsispyrimas ir tikėjimas tuo, ką darome. Turbūt vieną iš nedaugelio kartų nepaklausiau Viktorijos ir pasakiau: „Padarysime, ką esame sumanę!“ Labai tikiuosi, kad dabar ji nebepyksta...“

Viktoriją ir Artūrą visada siejo darbas, tik dabar jis – kiek kitoks: rimtas verslas, didelė atsakomybė, mažiau laisvės. Paklausta, ar dirbti dviese sunku, Viktorija net nebando visko piešti rožine spalva: „Katastrofa! Žinau, yra porų, kurios dirba kartu ir puikiai sutaria, bet mums su Artūru nelabai pavyksta. Daugiau, rodos, nebeturime apie ką kalbėtis – tik klubo reikalai galvose. Net ir dukra Gabrielė pyksta, klausia, ar negalėčiau kuo nors kitu užsiimti, kad tik namuose mažiau kalbų apie klubą būtų... Tokie mes su Artūru esame: jei kilo mintis, čia ir dabar puolame jos įgyvendinti, negalime laukti – žinome, niekas kitas už mus to nepadarys. Nori nenori esi priverstas nuolat kalbėti, tartis, diskutuoti. Kartais, būna, pradedame bendrauti skaipu, nors abu tupime namuose, tik skirtinguose kambariuose. Žinau, tai nenormalu! Bet kartais kitaip neišeina... Būna akimirkų, kai nesinori žmogaus net matyti, bet ką daryti, kai staiga kyla darbinių klausimų?“

Gal vis dėlto būtų paprasčiau, jei kuris išmestų kurį nors iš darbo? Viktorija kvatojasi: ji – rinkodaros direktorė, pavaldi Artūrui, tad išmesti gali tik jis. Po akimirkos kiek netikėtai prisipažįsta: jau daug sykių prašiusi atleisti iš darbo, net prašymus ne kartą yra rašiusi, tačiau viskas baigdavosi ignoravimu: „Man tai – neįdomu. Kitas klausimas!“ „Turiu išsisaugojęs vieną tokį prašymą... Atminimui... – juokiasi Artūras. – Bet bijau, jei išmesiu Viktoriją iš darbo, ji mane iš namų išmes...“

O jei Artūras vis dėlto pasirašytų? „Ir valio! – nė kiek neišsigąsta Viktorija. – Galbūt bent taip reikalai išsispręstų. Idėjų man netrūksta, tikrai rasčiau ką veikti.“
Viktorijos ir Artūro sužadėtuvės įvyko prieš pusketvirtų metų, tačiau tuoktis pora neskuba. „Gal vis dėlto greičiau parašus santuokos liudijime suraitysite nei prašymuose iš darbo atleisti?“ – bandau provokuoti. Viktorija šypsosi: sužadėtinės statusas jai gražus, kam skubėti, juolab kad darbas vis dar grūdina jųdviejų santykius. „Bedarbystė ar namų rutina būtų greitesnis pagrindas skyryboms. Abu džiaugiamės, kad visa mūsų veikla – ne šiaip darbas, o didelis malonumas“, – nuo tiesaus atsakymo išsisuka ir Artūras. 

Paskutinis žodis? Nesvarbu kieno, svarbu – koks

Tuo neabejoja choreografas Šarūnas Kirdeikis (25). Keletą metų padirbęs su seserimi Kotryna Kirdeikyte (30) jis įsitikino: turėti bendrų reikalų kur kas paprasčiau, kai žmogų supranti vos iš pusės žodžio.

„Tačiau neturiu mintyje darbinių vyro ir žmonos santykių. Tai – visiškai kas kita! Nepalyginama! – purtydamas galvą nusikvatoja. – Su Kotryna esame pažįstami dvidešimt penkerius metus, kartu užaugome, žinome, ko vienam iš kito tikėtis, puikiai nutuokiame, kas gali erzinti ir ko reikėtų vengti. O vyras ir žmona? Juk tai du iš skirtingų pusių atėję žmonės, užaugę skirtingose vietose, skirtingai auklėti, turintys skirtingas tradicijas. Mano akimis, santuoka – nuolatinis santykių aiškinimosi procesas, tad ar lieka vietos darbui?“

Vardijant priežastis, kodėl dirbti su seserimi lengva, Šarūnui net nereikia galvoti: svarbiausia – supratimas ir susikalbėjimas. „Mūsų darbas – kūrybinis, todėl gelbėja iš vaikystės kylančios asociacijos, kurios kitiems būtų visiškai nesuprantamos. Pasakai: „Pameni, pas mus kaime vykdavo kermošius? O kokią gražią vazą močiutė turėjo?“, ir Kotrynai iškart pasidaro aišku, ką noriu pasakyti. Kūryboje asociacijos labai svarbios: nebereikia siuntinėti nuotraukų, piešti, ilgai aiškinti“, – dėsto Šarūnas. 

Gretos Skaraitienės nuotrauka/Šarūnas Kirdeikis ir Kotryna Kirdeikytė
Gretos Skaraitienės nuotrauka/Šarūnas Kirdeikis ir Kotryna Kirdeikytė

Nepaisant penkerių metų amžiaus skirtumo, vaikystėje jiedu daug laiko praleisdavo kartu. Žinoma, pykdavosi kaip visi vaikai: vienas sulaužo pieštuką, kitas imasi penalo, vienas kėdę patraukia, kitas už tai primuša. „Visko būdavo, – juokiasi. – Bet su šakutėmis vienas kito nesivaikėme. Nesivaikome ir dabar...“

Paauglystėje jųdviejų keliai šiek tiek išsiskyrė. „Labas. Kaip gyveni? Kaip sekasi?“ – tiek to bendravimo ir buvo. Daugiau bendrauti pradėjo, kai atsirado bendros veiklos. „Kažkaip per tuos „labas“ sugalvojome suburti vaikinų šokėjų grupę, – pasakoja abu. – Surengėme atranką, pradėjome dirbti... „Showmakers“ tapo bendru mūsų žaidimo lauku: vienas buvo atsakingas už kūrybą, kitas – už vadybą ir grupės stilių, nors dažniausiai visus klausimus vis tiek sprendėme kartu. Ginčai? Muštynės? Kad nebuvo dėl ko, vienas kitą supratome iš pusės žodžio. Na, pavyzdžiui: kas yra liemenė su rožėmis? Su tavimi mes ilgai aiškintumės, kaip ją kiekvienas įsivaizduojame, o mums su Kotryna užtektų dar trijų žodžių, kad abu pamatytume tą patį vaizdą...“

Nors Kotryna buvo atsakinga už grupės vadybą, kartais mielai mestelėdavo pastabų ir dėl programos. Šarūno tai nė kiek netrikdė: jam nesvarbi nuomonė žmonių, kurie kritikuoja vien tam, kad kritikuotų, o sesers nuomone jis pasitiki – ji visada būna aiški, motyvuota, tiksli, nekelianti abejonių.

Pastarąjį pusmetį grupė „Showmakers“ buvo išėjusi kūrybinių atostogų, tačiau netrukus vėl ketina imtis veiklos. Tai – ne vienintelis bendras Kotrynos ir Šarūno užsiėmimas: jau kurį laiką brolis su seserimi kartu dirba televizijos projektuose. Pastarasis – „Žaliosios vienybės“ koncertas. Pagrindinis Šarūno darbas panašiuose renginiuose – choreografija, tačiau labai dažnai jo sritis išsiplečia iki kūrybos prodiuserio, koncerto režisieriaus: vaikinas sprendžia, kas, kaip ir kodėl turi atrodyti scenoje, žiūrėti, kaip veiksmas siejasi su scenarijumi. Kotryna kuria koncerto stilistiką, vizualizaciją. Kieno žodis paskutinis?

„Dirbame ne valstybinėje įstaigoje, kur būtų svarbu, kieno kokios pareigos. Paskutinis žodis tas, kuris yra geras, ir visiškai nesvarbu, kieno jis, – šypteli Šarūnas. – Kad skaitytojams būtų įdomiau, labai norėčiau pasakyti, jog mes dažnai baramės, pykstamės, trankomės durimis, bet, deja, to nėra. Būna, pasiginčijame, galbūt griežtesnį žodį vienas kitam pasakome, tačiau tik tiek. Sakysite, kad tai normalu – juk sunku būti griežtu, reikliu šeimos nariu? Bet ne tai esmė – iš tikrųjų net nėra priežasčių, dėl kurių mums su Kotryna tektų daužyti kumščiais į stalą...“

Jie taip pat dirba kartu

Teodoro Biliūno nuotrauka/Marius Jampolskis ir Robertas Jampolskis
Teodoro Biliūno nuotrauka/Marius Jampolskis ir Robertas Jampolskis

Jei aktorių Marių Jampolskį (32) norėtumėte pakviesti į koncertą ar privatų vakarėlį, pirmiausia turėtumėte paskambinti jo tėčiui – verslininkui ir muzikantui Robertui Jampolskiui (55), praėjusiais metais tapusiam sūnaus vadybininku. Ši idėja – Mariaus. Aktorius sako, kad tėčiui niekada to nebūtų siūlęs, jei būtų nežinojęs, ką jis sugeba. „Tėtis – labai atsakingas ir racionalus žmogus, – pagyrų negaili Marius. – Jei jau ką imasi daryti, visi lieka patenkinti, niekada nieko nėra pavedęs. Pavydžiu jam tų savybių.“

Viganto Ovadnevo nuotrauka/Natalija Zvonkė ir Kristina Ivanova
Viganto Ovadnevo nuotrauka/Natalija Zvonkė ir Kristina Ivanova

Kai Natalija Zvonkė (28) dėl nėštumo nusprendė pristabdyti veiklą grupėje YVA, niekas labai nenustebo, kad jos vietą scenoje užėmė sesuo Kristina Ivanova (23). Seseris visada siejo ypatingas ryšys. „Kristina yra puiki kompanionė ir geriausia draugė, – yra tvirtinusi Natalija. – Tikriausiai nė sakyti nereikia, kaip gera turėti sesę, su kuria galima apie bet ką paplepėti, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, o prireikus paklausti patarimo. Mes žinome viena kitos charakterio savybes, žinome, kam viena ar kita yra gabesnė, todėl papildome viena kitą. Esame gera komanda, suprantame viena kitą iš pusės žodžio, todėl abiem dirbti labai lengva.“

Gretos Skaraitienės nuotrauka/Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis
Gretos Skaraitienės nuotrauka/Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis

Gyvenimo modelį „ir darbe, ir namie“ pasirinko ir dainininkai Irena Starošaitė (41) bei Žilvinas Žvagulis (45). Nors šeimai priklausančiai leidybos kompanijai vadovauja Irena, daugelio sprendimų ji nepriima be vyro pritarimo. Atlikėjos manymu, daugiausia ginčų jų namuose kyla dėl kūrybos, dainavimo. Tačiau ji įsitikinusi, kad menininkai turi ginčytis, diskutuoti, nes tik taip pasiekiamas geriausias rezultatas. „Kita vertus, kai Žilvinas užsiplieskia, aš visada pagalvoju, ar verta ginčytis ir pyktis. Jei matau, kad ne – tiesiog nutyliu“, – išmintimi dalijasi dainininkė.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką